KINO RECENZIJA: „Koralaina ir slaptas pasaulis“

Kai prestižinį Kanų kino festivalį atidarė ne kas kitas, o pirmą sykį festivalio istorijoje animacinis filmas „Aukštyn“, atrodo, ši kino filmų rūšis turėtų tapti lygiai taip pat vertinama ir gerbiama kaip visos kitos kino juostos. Niekingas mokstelėjimas ranka „Čia vaikams“ turėtų pamažu nykti, žinant, kad Kanuose trimatę animaciją žiūrėjo patys garbingiausi kino gurmanai ir žinovai.

Vienas naujausių Lietuvos kino teatruose rodomų filmų – trimatis animacinis pasakojimas, režisuoas Henry‘io Selicko ir kurtas animacijos studijos LAIKA, „Koralaina ir slaptas pasaulis“. Pagal fantasto amerikiečio rašytojo Neilo Gaimano 2002-aisiais išleistą bestselerį „Koralaina“. Ši knyga buvo skirta vaikams, bet jos priešlapyje derėtų užrašyti tą patį įspėjimą, kokį šalia filmo užrašė kino platintojai: „Nerekomenduojama vaikams iki 7 metų.“

Animacinė istorija prasideda labai tradiciškai. Mergaitė, vardu Coraline Jones, kartu su tėvais atsikrausto į tolimą užkampį. Jokių draugų, jokių linksmybių, o dar tėvai keistuoliai ir namas – šimtmečio senumo. Tikras košmaras! Kol tėvai aktyviai dirba apsikrovę kalnais knygų ir liepia dukrai netrukdyti, ji tyrinėja viską aplink, ką randa: ieško šulinio, susipažįsta su keistu katinu, pamažu susidraugauja su kaimynais ir keistoku, daug pliurpiančiu ir ją sekiojančiu berniuku Veibornu.

Mergaitės kaimynai – ne ką mažiau keisti nei jos pačios tėvai. Antrajame namo aukšte gyvena akrobatas ir šokinėjančių pelių cirko savininkas misteris Bobinskis. Jis vyresniems lietuviams, pasirinksiantiems šį filmą, sukels daugybę šypsenų. Filmo kūrėjai šį personažą padarė išeiviu iš Rusijos, todėl dalis jo žodyno – rusiško, su labai juokingu akcentu. Bobinskis turi savo šokinėjančių pelių cirką ir, kaip sako Coralaina, nuolat treniruoja savo „muškas“.

Apačioje gyvena dvi viena už kitą keistesnės senutės, buvusios kabareto šokėjos. Jos vis dar žvelgia į pasaulį pro rožinius akinius ir mano, kad tebėra tokios pat jaunos, gražios ir žavios.

Vis dėlto šis mažas rojaus kampelis slepia savus pavojus. Kadangi mokslininkai tėvai visiškai pamišę dėl augalų katalogo ir neturi laiko savo dukrai, ji labai dažnai pagalvoja, kas nutiktų, jei jos tėvai būtų visai kitokie. Apnikta vienatvės mergaitė klaidžioja po namus ir netikėtai atranda mažas dureles. Didžiausiam jos nusivylimui, už jų – mūro siena. Vis dėlto naktį nutinka šis tas daugiau... Mūro siena išnyksta ir paslaptingu tuneliu Coralaina nukeliauja į... savo namus! Tik ten jos laukia Kita mama ir Kitas tėtis.

Keistas ir magiškas filmas savo dvigubu pasauliu ir keistais veikėjais kažkuo primena 2005-aisiais Dave‘o McKeano režisuotą filmą „MirrorMask“ ir tais pačiais metais pasirodžiusį Timo Burtono gotikinį animacinį filmą „Corps Bride“. Beje, „MirrorMask“ istorijos autorius – tas pats Neilas Gaimanas.

Vis dėlto įdomus ne tik pats filmas, bet ir jo kūrėjų darbas. „Koralaina ir slaptas pasaulis“ – filmas, priklausantis stop-motion rūšiai. Tai reiškia, kad kiekvienas filmo veikėjas, didžioji dalis detalių yra ne kompiuterinės, o pagamintos. Vien tam, kad aprengtų visus veikėjus, filmo dizainerei prireikė šešių mėnesių. Tiek laiko ji mezgė visiems mažutėliams veikėjams reikalingus drabužius.

Taigi, jei jauniesiems kino teatrų lankytojams ši animacinė istorija patiktų dėl gero siužeto, puikiai išlaikomos įtampos ir temperamentingų veikėjų, vyresniuosius turėtų sužavėti ir tai, kiek darbo buvo idėta į šio filmo atsiradimą ir dar sykį pakartota sena tiesa: „būk atsargus, garsiai sakydamas norus.“