KINO RECENZIJA: „Skafandras ir drugelis“

Mirkt. Išryškėja susilieję vaizdai. Dar sykį mirkt. Viskas vėl išblanksta, subėga į palaidų spalvų balą. Mirkt, mirkt, mirkt. Iš visų jėgų stengies susikaupti, kad išryškėtų bent keli trupinėliai aiškaus vaizdo. Kas atsitiko?!

Taip atrodytų tavo diena, jei prabustumei iš būklės, vadinamos koma, ir įžengtumei į pseudokomą. „Jis kaip daržovė“, – nejučia sprūsta žodžiai iš tavo artimiausio draugo lupų. Šluostydamas tavo lūpų kampučiu bėgančias seiles pravirksta sūnus, o vidurinioji dukra karštai meldžiasi. Kad pasveiktum.

Mirkt. Dar sykį mirkt. „Sumirksėkite akimi vieną kartą, kai sakysite „taip“ ir du kartus, kai „ne“. Ar supratote mane?“ – Klausia jauna logopedė. Mirkt. Supratai. Taip plazdenant drugelio sparnais prasidėjo tavo naujasis kelias į gyvenimą.

„Skafandras ir drugelis“ – toks jautraus filmo, dar kartą pristatyto kartu su „Obuolio“ leidykla išleista to paties pavadinimo knyga, pavadinimas. Jo autorius – Julianas Schnabelis. Amerikietis režisierius, pasveikintas Kanų kino festivalyje ir gavęs „Auksinį gaublį“, BAFTA, Cezario apdovanojimą, Auksinę palmės šakelę, dukart nominuotas „Auksiniams liūtams“ ir „Oskarui“. Kaip režisieriui, kurio nuopelnų sąraše viso labo keturi filmai, daugoka, ar ne?

J. Schabelio juostą Lietuvos kino kritikai pirmuosiuose kino platintojų apdovanojimuose „Kino juosta 2008“ apdovanojo kaip „Metų publikos nepelnytai nepastebėtą filmą“. Iš tiesų, publikai buvo sunku pastebėti šį filmą. Mažai reklamos, netradiciniai režisūriniai sprendimai, spalviniai eksperimentai, galų gale tai – Janušo Kaminskio filmuotas filmas. Lenkų tautybės operatorius už ankstesnius filmuotus darbus yra gavęs du „Oskarus“.

Kalbant apie „Skafandro ir drugelio“ filmavimą tie, kurie nežinos filmo priešistorės, nesupras, kuo ypatingas J. Kaminskio darbas. Pagrindinis filmo herojus – mergišius, visoje Prancūzijoje žymus žurnalistas ir prestižinio moterų žurnalo „Elle“ redaktorius Jeanas-Dominique‘as Bauby. Draugai jį meiliai vadina Jean-Do. Mada, moterys, draugai, prabanga, ekstretriškos pramogos ir tuo pačiu – moteris, karštai jį mylinti, bet taip ir netapusi žmona, ir trys vaikai, dievinantys savo retai matomą tėvą.

Vienas toks pasimatymas pasibaigė sūnaus klyksmu. O rytas, kai Jean-Do atmerkė akis prasidėjo tuo pačiu „Mirkt“. Insultas. Tokia buvo diagnozė. Ir ilgutėliai prierašai prie jos, kad žurnalisto ir „Elle“ vyriausiojo redaktoriaus kūnas paralyžuotas. Visiškai. Likusi tik kairė akis, kuria Jean-Do siunčia gyvybės signalus pasauliui.

Būtent tos kairės akies vaizdą žiūrovams ir perduoda operatorius Janušas Kamiskis. Anot kino kritikų, šis operatorius bene geriausiai paaiškino, ką reiškia terminas „subjektyvi“ kamera. Sutiksime visi: pasakojimai, kuriuose kalbama pirmuoju asmeniu, visada patrauklesni nei tie, kur lieki trečias. O čia savo istoriją pasakoja pats Jean-Do.

Pirmasis sakinys, kurį išdėlioja linksmuolis ir kasdien gyvenimu mėgavęsis vyras – „Aš noriu mirti“. Tai pravirkdo logopedę, kuri jam atvirai pasako, kad šis elgiasi nesąžiningai ir negarbingai. „Jūs norite mirti, o rūpite daugybei žmonių. Net man, nors jūsų visai nepažįstu“, – supyko moteris ir paliko Jean-Do vieną.

„Skafandras ir drugelis“ – istorija apie savyje įkalintą vyrą tiesiogine to žodžio prasme. Pagrindinis filmo herojus kasdien graužiasi, kad nesusimąstė, kad staiga neteko galimybės pakeisti visko, apie ką bent sykį buvo susimąstęs. Jis nebegalėjo išpildyti sūnui duoto pažado nukeliauti į teatrą, nebegalėjo pasiimti savaitgalį dukrelės kartu į kelionę. Nebegalėjo sutaršyti vaikams plaukų, apkabinti savo vaikų motiną ir bent sykį paskambinti mylimai moteriai. Moteriai, kuri taip ir neatvažiavo aplankyti jo ligoninėje, nes norėjo, kad jis amžiams liktų toks pats jos atmintyje. Daržovė, kuri drugelišku akių plazdenimu bandė išsiveržti iš savo kūno-skafandro kalėjimo...

Iš tiesų, girti reikėtų ne tik filmo kūrėjus, bet ir aktorius. Prancūzų kinas visada pasižymėjo natūralumu ir puikiais aktoriais, žinančiais, kaip reikia vaidinti, kad viskas būtų tikra. Tuo tarpu filmo režisierius – amerikietis, nusprendė juostą sukti sau svetima kalba, todėl specialiai mokėsi prancūzų kalbos.

Pagrindinis vaidmuo šiame filme atiteko Mathieu Amalricui. Tai aktorius, tapęs Jameso Bondo priešininku „Paguodos kvante“ ir pagrindiniu hejumi šiame filme. Šiam aktoriui atiteko ypatingai sunkus darbas – vaidinti nejudantį ir be proto trokštantį gyventi vyrą. Ir, drąsiai galiu pasakyti, M. Amalricas nenuvylė. Daugelis scenų, kur emocijas jam tekdavo pavaizduoti vien tik savo akimi, puikiai perteikė jausmus ir pasakojo, kas vyksta. Nors pačioje pradžioje J. Schnabelis planavo šį vaidmenį atiduoti aktoriui Jonhniui Deppui ir šis buvo sutikęs, kai turėjo prasidėti darbai su prancūzų kalba, aktorius iškeliavo filmuotis dar vienoje piratų juostoje. Taip „Skafandre ir drugelyje“ atsirado M. Amalricas.

Pradžiugino ir Marie-Josée Croze, Emmanuelle Seigner, Anne Consigny vaidyba. Tai trys moterys, kurios nuolat buvo šalia Jean-Do. Jos verkė šalia, ruošė staigmenas, tikėjo vilties trupinėliais, kurių vis pažerdavo likimas, kovojo už paralyžuoto vyro būvį. Tikriausiai, vienas svarbiausių dalykų, kad visa tai vyko natūraliai – be jokių dirbtinių audrų, emocijų, audringų reakcijų, kurios šiame filme visai nebūtinos.

Nei knygos, nei filmo, matyt, nebūtų buvę. Jei ne sutartis su leidykla ir žurnalisto noras įrodyti pasauliui, kad yra gyvas ir mąstantis. Dabar tai – viso labo 139 puslapiai ir 112 minučių. O buvo 200 tūkstančių mirktelėjimų ties teisingomis, reikiamomis raidėmis per dvejus metus. Drugelių sparnais iš skafandro kalėjimo išplėštas himnas gyvenimui.