Kodėl tai, kas įdomu man, neįdomu kitam?

Ką reiškia pasakymas, kad knyga „įdomi“? Ar susidomėjimas – universali emocija, kaip kad baimė ar džiaugsmas? Kodėl vienam žmogui susidomėjimą kelia meilės romanai, o kitam – istorinių asmenybių biografijos ar knygos apie sodininkystę?

Iki šiol mokslininkai demonstravo stebėtinai nedidelį susidomėjimą pačiu susidomėjimu dėl jo akivaizdaus ir fundamentalaus ryšio su mokymusi ir mokslu. Tai pamažu pradeda keistis. Per pastaruosius kelerius metus saujelė psichologų pradėjo tyrinėti susidomėjimą ir kurti teoriją apie šią įdomią emociją.

"Vienas keisčiausių susidomėjimo bruožų – jo nevienalytiškumas. Vieno žmogaus aistra mokslinėms knygoms kitam gali kelti tik žiovulį, - teigia psichologas Paulas Silvia, tyrinėjantis susidomėjimą savo laboratorijoje Šiaurės Karolinos universitete. - Susidomėjimas taip pat ateina ir praeina: knyga, kuri jus žavėjo prieš kelerius metus, dabar gali pasirodyti nuobodi, jei bandysite ją perskaityti dar kartą".

P. Silvia mėgino apibrėžti šią neprognozuojamą proto būseną. Didžioji dalis jo darbo apima mėginimus žmonėms pristatyti realaus pasaulio dalykus, kurie gali būti arba nebūti įdomūs: tai šiuolaikinė literatūra, modernusis bei klasikinis menas ir panašiai.

Pavyzdžiui, vieno eksperimento metu žmonės skaitė eilėraštį, tačiau vieniems žmonėms buvo pasakyta užuomina apie jo prasmę, o kiti buvo palikti be jos. Vėliau, kai žmonių buvo paprašyta įvertinti eilėraštį, tiems, kuriems buvo suteikta užuomina, jį įvertino kaip kur kas įdomesnį. Panašaus eksperimento metu studentai, kurie turėjo šiek tiek žinių apie meno istoriją, įvertino modernaus meno galeriją kaip kur kas įdomesnę nei tie, kurie neturėjo supratimo apie meną.

P. Silvia mano žinąs, kas nutinka tų paprastų eksperimentų metu. Eksperimentus jis apibendrino žurnale „Current Directions in Psychological Science“.

Visi žmonės šiuose tyrimuose įvertina savo patirtį, stengiasi ją suvokti. Tai būdinga žmogaus prigimčiai. Mes nuolat vertiname. Tačiau žmonės tą patirtį įvertina labai skirtingai, priklausomai nuo savo jau turimų žinių. Visiems jiems eilėraštis ar meno kūrinys veikiausiai pasirodo naujas, sudėtingas, paslaptingas – taigi jiems pakankamai smalsu bent jau sužinoti daugiau. Tai pirmasis reikalavimas susidomėjimui. Tačiau tik kai kuriems ta patirtis buvo suprantama. Tai yra, jie turėjo užtektinai žinių, jog manė galintys intelektualiai „susidoroti“ su šiuo sudėtingu, netikėtu reiškiniu.

Sudėtingumo ir suprantamumo derinys padidina susidomėjimą, - be šių dalykų tikras susidomėjimas negali egzistuoti.

Geriausiu atveju tikras susidomėjimas virsta susižavėjimu, įsitraukimu. Psichologai tokius intensyvius jausmus vadina „buvimu sraute“, tokia sutelkta proto būsena, kad net laikas nustoja savo reikšmės. Tai skamba kaip palaima, tačiau P. Silvia atsargiai atskiria netgi intensyvų susidomėjimą nuo laimės būsenos. Susidomėjimas motyvuoja žmones tyrinėti, ieškoti naujovių, o laimė sutvirtina esamus ryšius – ar su mėgstamu senu eilėraščiu, ar knyga.

Susidomėjimo ir laimės šaltiniai taip pat yra skirtingi, kaip kad parodė P. Silvia kitame eksperimente. Eksperimento metu žmonės turėjo peržiūrėti įvairius meno kūrinius, tarp jų – ramius Claude'o Monet peizažus ir gan trikdančius Franciso Bacono darbus. Tuomet žmonės turėjo įvertinti tiek savo susidomėjimą, tiek savo mėgavimąsi.

P. Silvia tyrė, kokios emocinės reakcijos priskiriamos skirtingiems darbams. Darbai, kurie teikė žmonėms laimės, buvo paprasti, pozityvūs ir ramūs. Tačiau susidomėjimą žmonėms kėlė tie darbai, kuriuos jie įvertino kaip sudėtingus, keistus, liūdinančius. Trumpai tariant, susidomėjimas reikalauja emocinio ir protinio iššūkio.

Taigi kaip išlaikyti tą iššūkį?

Regis, susidomėjimas yra kuriantis pats save reiškinys. Pagalvokite: naujovė ir iššūkis motyvuoja mus tapti ekspertais, o sukauptos žinios savo ruožtu leidžia mums išlaikyti susidomėjimą kiekvienu nauju informacijos kąsneliu, net jei tai tik naujausias norvegiško trilerio siužeto posūkis.