Kraupiausia išpažintis: 18 metų nelaisvėje prievartauta mergaitė pagaliau prakalbo

18 metų nelaisvėje nelaisvėje laikyta ir prievartauta mergina pagaliau prakalbo.

Dabar Jaycee Dugard gali atvirai kalbėti ir memuaruose papasakoti apie tai, ką jai teko patirti nusikaltėlio Phillipo Garrido rankose. Jis pagrobė ją, kai jai buvo tik 11 metų, lytiškai išnaudojo ir laikė nelaisvėje savo namuose Kalifornijoje 18 metų, kol 2009 m. ji pagaliau buvo surasta.

Mergina po 18 metų sutikusi mamą Terry Probyn, jos nepažino, nes neprisiminė, kaip ji atrodė.

Memuaruose moteris rašė: „Ji stovėjo ištiesusi rankas. Ji šypsojosi ir verkė, apkabino mane, ir aš vėl pasijaučiau saugi. Aš pasakiau jai, kad ji kvepia taip pat – tai buvo mano mama ir laikė mane priglaudusi.“

J. Dugard pasakoja apie savo pirmos dukters gimimą, savo vienatvę, baimę, kad jos vaikai bus pagrobti, kaip ir ji – kaip tai sulaikė ją nuo pabėgimo.

Pirmą kartą J. Dugard pastojo, būdama 14 metų – po trejų metų gyvenimo su iškrypėliu P. Garrido, kuris ją nuolat žagino, dažnai apsvaigęs nuo narkotikų. Jis išnuomojo vaizdo filmus apie gimdymą ir vertė juos žiūrėti kartu.

Kai pagaliau 2009 m. ją surado, mergina negalėjo prisiversti ištarti savo vardo ir pavardės, nes netarė jo 18 metų. Ji rašo, kad leido sau galvoti apie motiną tik per savo gimimo dieną, nes tai buvo per daug skausminga, ir kaip nuogąstavo, kad motina neapkęs jos ir jos dukterų.

Dabar 31 metų J. Dugard metus rašė knygą „Pavogtas gyvenimas“ („A Stolen Life“), kuri bus išleista liepos mėnesį. Iki šiol vienintelis pranešimas apie J. Dugard metus nelaisvėje buvo liudijimas didžiajai žiuri, atskleistas po to, kai P. Garrido ir jo žmona Nancy buvo nuteisti už jos pagrobimą, laisvės atėmimą ir išžaginimą.

Nuo to laiko, kai buvo surasta 2009 m. J. Dugard nepaprastai saugojo savo privatumą. Ji pirmą kartą sutiko duoti televizijos interviu ABC žurnalistei Diane Sawyer.

Per interviu J. Dugard papasakojo, kaip P. Garrido pagrobė ją, apsvaiginęs elektrošoku. Jis įtempė ją į automobilį ir parsivežė į savo namus Antioke, Kalifornijoje. Ji papasakojo D. Sawyer, kaip tą patį vakarą po pagrobimo P. Garrido privertė ją praustis su juo po dušu.

Jis padavė jai rankšluostį ir pasisiūlė nuraminti ją, kai ji palūžo pirmą kartą po pagrobimo. J. Dugard rašo, kad ji kūkčiojo ant jo peties, bet visą laiką buvo išsigandusi.

P. Garrido juokėsi, kai mergaitė paprašė atiduoti jai drabužius, ir vietoje to nuvedė ją tamsoje į apgriuvusį statinį iš palapinių, kurį jis sukonstravo taip, kad mergaitė iš ten neišeitų ir įspėjo, jog šunys užpuls, jeigu ji pabandys bėgti. Ji praleido pirmus metus nelaisvės metus beveik visiškai viena, išskyrus katę, kurią P. Garrido vėliau atėmė.

Pirmus trejus metus P. Garrido žagindavo J. Dugard mažiausiai kas savaitę, kai būdavo stipriai apsvaigęs nuo metamfetamino.

Liudydama didžiajai žiuri, J. Dugard sakė kaltintojams: „Phillipas visada sakydavo, na, žinote,...iš pradžių jis sakė, kad aš padedu jam ir kad, na, žinote, jis turėjo seksualinių problemų ir kad jis pasiėmė mane, kad nereikėtų to daryti dar kam nors.“

1994 m. pirmąją Velykų dieną abu Garridos pasakė J. Dugard, kad ji nėščia. Ji rašė, kaip jai buvo baisu ir kaip ją įtikino, kad kūdikis turės būti įvaikintas – bet tai suteikė jai vilties. Ji sakė, kad kiekvieną kartą, kai pajausdavo kūdikio spyrį, jautėsi ne tokia vieniša.

Nėštumui vystantis, jos pagrobėjai suteikė jai didesnes „privilegijas“ ir perkėlė iš palapinių į namą – taip pirmą kartą po trejų metų ji turėjo tikrą lovą.

P. Garrido netgi išnuomojo vaizdo įrašų apie gimdymą, kuriuos žiūrėjo kartu su ja, patikindamas, kad žino, ką reikia daryti. Ji praleido savo dukters gimimo dieną vieniša, užrakinta savo kambaryje, nežinodama, ar aštrūs pilvo skausmai buvo gimdymo skausmai, ir neturėdama pas ką paklausti. Tą naktį ji pagimdė savo dukterį be medicininės pagalbos, tik su savo dviem pagrobėjais.

J. Dugard rašė: „Mano mergaitė įėjo į pasaulį 4 val .35 min. nakties 1994 m. rugpjūčio 18 d. Man keturiolika metų, aš esu labai labai išgandusi. Prisimindama tą dieną, aš negaliu patikėti, kad tai vyko su manimi. Kaip aš neišprotėjau nuo įtampos? Kaip įveikiame dalykus, kurių nenorime daryti? Tiesiog darome. Aš ir vėl padaryčiau visa tai. Iš to atsirado brangiausias daiktas pasaulyje... mano dukros.“

Po to, kai gimė pirma duktė, ji buvo rečiau išnaudojama seksualiai. Paskutinį kartą P. Garrido ją išžagino 1997 m. vasarį. Po devynių mėnesių gimė jos antra duktė. Iš pradžių mergaitės vadino J. Dugard mama, bet tada P. Garrido pasakė, kad jo žmona pasijuto „atstumta“, todėl jos turėjo pradėti vadinti Nancy mama, o J. Dugard apsimetė, kad yra jų vyresnė sesuo. Pagrobėjai pasakė jai, kad daugiau ji nebebus Jaycee ir liepė išsirinkti naują vardą. Ji pasirinko Allissa.

Savo liudijime ji sakė: „Phillipas norėjo, kad mes būtume šeima... Jis buvo mūsų tėtis, o Nancy buvo mama. Jūs žinote, padarėme tai…, kad duotume vaikams, kiek galima normalesnį gyvenimą.“

Kadangi mergaitės augo, J. Dugard stengėsi jas mokyti, naudodama pamokų planus, rastus internete. Ji bijojo ieškoti savo motinos internete, nes P. Garrido sakė jai, kad jis kontroliavo jos paieškas. Per 18 metų ji nė karto nebandė pabėgti. Savo parodymuose ji sakė, kad pasiliko dar ir todėl, kad jautė, jog „padeda kažkam, net nežiūrint to, kad tai buvo nesveikas, iškrypėliškas žmogus“. Ji teismui, kad taip pat jautė, kad neturėjo kur eiti, išskyrus apgriuvusias palapines, kurias buvo priversta vadinti „namais“.

Išorinis pasaulis jai kėlė siaubą. Savo knygoje ji rašė: „Phillipas man aprašė išorinį pasaulį kaip baisią vietą, kurioje gyvena pedofilai ir žagintojai. Aš vėliau supratau, kad tai netiesa. Viena iš priežasčių, kodėl aš pasilikau, buvo ta, kad aš norėjau, jog mano vaikai būtų saugūs. Aš taip bijojau, kad jeigu pabandysiu pabėgti ir pasiimsiu jas kartu, nesugebėsiu jų apsaugoti. Aš žinojau, kad joms buvo saugu galiniame kieme, man nereikėjo jaudintis, kad kas nors pagrobs jas, kaip aš buvau pagrobta.“

Po aštuonerių nelaisvės metų P. Garrido pasiėmė ją į „išorinį pasaulį“. Po vaikų gimimo ji priaugo svorio, Garridos nudažė jos plaukus rudai, todėl buvo įsitikinę, kad merginos niekas nepažins.

J. Dugard rašė, kaip ji jaudinosi, kai jie išvyko ir kaip buvo lyg suparalyžiuota iš baimės, kad galėtų paprašyti pagalbos. Ji rašė: „Aš neturėjau balso, aš nešaukiau pasauliui: „Ei, tai esu aš, Jaycee!“, nors ir labai troškau. Aš negalėjau atsikratyti jausmo, kad vieną dieną kažkas pasakys: „Ei, ar ne tu ta dingusi mergaitė?“, bet taip niekada neatsitiko. Aš buvau niekas. Niekas nematė manęs.“

Jos įkalinimas pagaliau baigėsi 2009 m. rugpjūtį, kai P. Garrido, nuteistas seksualinis nusikaltėlis, turėjo atsivesti dukras į lygtinio paleidimo susitikimą. Po apklausos J. Dugard pagaliau palūžo ir prisipažino, kad ji ne Allissa, bet po 18 metų, per kuriuos ji nebuvo ištarusi savo vardo, ji turėjo jį užrašyti.

J. Dugard aprašė, koks buvo jaudinantis momentas, kai ji kalbėjo su savo motina telefonu, ir kaip jai kėlė siaubą mintis, jog motina neapkęs jos ir nepriims mergaičių. Bet kai jos pagaliau susitiko kitą dieną, J. Dugard sakė, kad ji „pagaliau pasijautė vėl saugi“ ir suprato, kad jos motina niekada nebuvo praradusi vilties.

Jau dveji metai, kai J. Dugard gyvena šiaurinėje Kalifornijoje su savo motina, netikra seserimi ir dukromis. Abi mergaitės dabar visą dieną būna mokykloje. Ji rašė, kad didžiuojasi, kaip gerai jos vyriausiai dukrai sekasi bendrauti su kitais studentais ir kaip pirmą kartą ji suprato, kad joms viskas bus gerai.

Daugiausia ji rašo apie tai, kad ji ir jos mergaitės yra laimingos, būdamos laisvos – pirmą kartą po 18 metų. „Dabar aš galiu nueiti į kitą kambarį ir pamatyti savo mamą, – sakė ji per interviu. – Aš galiu įšokti į automobilį ir nuvykti į paplūdimį su mergaitėmis. Tai neįtikėtina, iš tikrųjų.''

http://images.alfa.lt/8344/21/6.jpg

Daugiau nuotraukų: http://www.alfa.lt/straipsnis/11832677/Kraupiausia.ispazintis..18.metu.nelaisveje.prievartauta.mergaite.pagaliau.prakalbo=2011-07-07_17-35