Lietuviams lengviau atsiskaityti nupieštais pinigais nei vogta kortele

Nors dauguma Lietuvos piliečių nelabai nusimano apie asmeninių duomenų ir banko sąskaitų apsaugą, finansinių nusikaltimų elektroninėje erdvėje įvykdoma santykinai nedaug ir jų kiekis mažėja.

Lietuvos vartotojų instituto prezidentė Zita Čeponytė spaudos konferencijoje pristatė instituto atliktą tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, jog dauguma žmonių savo asmens duomenis virtualioje erdvėje saugo vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis: riboja jų pateikimą internete, naudoja antivirusines programas ir ugniasienes, apskritai vengia atsiskaitymų internetu. Tik 8 proc. tyrimo dalyvių nurodė niekaip nesaugą savo asmeninių duomenų, nes nežino kaip tai padaryti. Apie riziką, kylančią atsiskaitant internetu daugiau žino jaunesni respondentai.

Dažniausiai pasitaikantys nusikaltimai, su kuriais susiduria internetu atsiskaitantys ar mokėjimo korteles naudojantys žmonės, yra specialios įrangos, montuojamos prie bankomatų, panaudojimas siekiant sužinoti kortelės PIN kodą ir nurašant duomenis, esančius kortelės magnetinėje juostelėje ar elektroninės bankininkystės sąskaitų duomenų vogimas platinant kompiuterinius virusus, elektroninius laiškus su nuorodomis į tinklalapius, identiškus bankų ar kitų su mokėjimais susijusių įstaigų interneto puslapius.

Pasak Lietuvos kriminalinės policijos biuro skyriaus viršininko Vytauto Gailiušo, vienas iš naujesnių duomenų vagystės būdų yra siejamas su telefoniniu sukčiavimu: pasiūlius žmogui darbą iš jo reikalaujama elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenų tikinant, kad tai neva reikalinga atlyginimo pervedimui arba siekiant stebėti „įdarbinamojo“ išlaidas, jei dalis žadamų pervesti pinigų turėtų būti naudojama darbui atlikti, sukčiai gali apsimesti Finansinės nusikaltimų tyrimo tarnybos ar kitos valstybinės įstaigos pareigūnais, kurie reikalauja piliečio bendradarbiauti neva tiriant su jo elektroninės bankininkystės sąskaita susijusius nusikaltimus ir reikalaujant prisijungimo duomenų, panašiai prisijungimo duomenis bandoma išgauti skambinant įvairius daiktus parduoti siekiantiems piliečiams.

Pagrindiniai pavogtų asmens duomenų panaudojimo būdai yra įvairių prekių ar paslaugų įsigijimas internetu, pinigų gryninimas naudojant korteles, pasigamintas įrašant pavogtus duomenis, pinigų pervedimas į kitas sąskaitas bei „greitųjų“ paskolų ėmimas.

Pasak V. Gailiušo, pastaruoju metu Lietuvos situacija finansinių nusikaltimų virtualioje erdvėje požiūriu gerėja: 2006-2007 metais iš užsienio atvykstančių piliečių, kurių tikslas buvo vogti mokėjimo kortelių duomenis, būdavo sulaikoma po 10-15, 2008-2009 metais šie skaičiai padidėjo iki 20-30 suimamų asmenų. Dėl padažnėjusių suėmimų nusikalstamas veikas planuojančių užsieniečių srautai sumažėjo, o asmens duomenų vagysčių atvejų sumažėjo nuo 400-500 per 2008-2009 metus iki maždaug 250 per 2010 metus.

Kitos priemonės, galimai sumažinusios asmens duomenų vagysčių atvejus yra reikalavimas naudoti lustines atsiskaitymo korteles – iš jų duomenis pavogti sunkiau. Be to, bankai stengiasi savo bankomatus pastatyti geriau matomose, judresnėse vietose, kur būtų sunkiau sumontuoti kortelių duomenis vagiančią įrangą. Manoma, kad tokius nusikaltimus vykdantys asmenys Lietuvos privengia ir dėl to, kad mūsų piliečiai prisibijo pinigus laikyti banko sąskaitose ir, gavę pinigus į sąskaitą, yra linkę juos nedelsiant išgryninti.

„Lietuvoje nėra populiari šitokio pobūdžio nusikalstama veika. Galbūt pas mus lietuviams lengviau nupiešti penkiasdešimt ar dvidešimt litų ir nueiti pabandyti atsiskaityti kažkur, bet banko kortelės tikrai nėra populiarios. Jos galbūt populiarios labiau Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, ten kur tai jau yra priimtina atsiskaitymo priemonė. [...] Pagal nusikaltimus Lietuvoje tikrai yra gera situacija“, - teigė V. Gailiušas.

Lietuvos bankų asociacijos Finansinių nusikaltimų prevencijos komiteto pirmininkas Audrius Šapola priminė, kad bet koks prašymas atskleisti prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos – telefonu, elektroniniu paštu, susitikus veidu į veidą – yra galimo sukčiavimo požymis. Bankai tokių duomenų niekada neklausia ir neprašo, sutartyje su banko klientu numatyta, kad jis turi saugoti mokėjimo kortelės PIN kodą ir elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis. „Kažkuria prasme tai yra tas pats, kaip aš saugau savo buto raktą ir eidamas iš namų užrakinu duris. Ir jeigu tą raktą atiduotumėte pirmam gatvėje sutiktam žmogui, tai policija tikriausiai nėra kalta, kad tas žmogus nuėjo į butą ir išsinešė mano televizorių“, - aiškino A. Šapola.