Lietuviškas paukščių horoskopas. II dalis

Liepa. Griežlės ir gaidukai

Griežlės mergelės esančios labai mielos, gero būdo, tylokos, besivaržančios, o kad jau prabylančios – tai ne pasidžiaugti, o pasiguosti. Nelabai griežlelėms ir meilė sekasi. Išteka dažniausiai ne už to, kuris patinka, kokia smarkesnė, žiūrėk, paveržia patikusį, bet būdamos labai kuklios nedrįsta nei prasitarti, nei savo jausmų parodyti. Dažnai griežlelės už našlių išteka ir augina jų vaikus taip, kad niekas negali atskirti, katrie jos, o katriems esanti pamotė. Griežlės geros, rūpestingos, nei švaistūnės, nei šykščios – dosnios šeimininkės. Griežlės yra neblogos liaudies medicinos žinovės, ypač pataikančios, kai reikia ne tik ligonį gydyti, kiek sunerimusį raminti. Labai moka ir kaimynų šeimų konfliktus gesinti.

Gaidukai berniokai būna gražūs, moka ir mėgsta puoštis, nei kuo geru, nei kuo blogu nesiskiria. Tiesa, minkštoko būdo, kaip dabar sakytume – lyrikai.

Rugpjūtis. Kregždės ir žalvarniai

Rugpjūtį gimusios merginos prie visų pritampančios, pirmos dainininkės ir šokėjos, šimtą darbų pradės ir visus pabaigs: net didžiausi nepraustaburniai kregždučių varžosi, ne dėl jų stiprumo, o dėl meilumo ir protingumo. Bus namuose, kad ir dešimt marčių, o kregždės su visomis sutaria – ir anytoms, ir mošoms geros. Labiausiai joms sekasi smulkiaraščiai audimai, visokie nėrimai ir mezgimai. Visur kregždutės suspėja, viską mato ir girdi, o paskalų nenešioja, piktų kalbų nepina, tik jei kas pašiepti bando, taip čirkštelės, kad nei pridėsi, nei atimsi. Išjuoks ar prilipdys pravardę, – visą gyvenimą nešiosi, o gal ir vaikams teks. Ar šventiniai, ar šiokiadieniai drabužiai, – kregždutės visada tvarkingos, bet ne tuščios puošeivos, ne kokiais kabučiais apsikankaliavusios. Dėl savo tvarkingumo dailiai atrodančios.

Vyrai žalvarniai žmonių – ir vyresnių, ir jaunesnių ar savų metų – nevengia, bet patys draugysčių neieško, jei kam reikalingi, tegul patys juos susitikti stengiasi. Negreiti jie kermošiuos, susiėjimuose, vakarėliuose ar šiaip paviešėti, bet paprašyti visada ateina. Nusimano apie smuikus, armonikas, bet muzikantavimu nesiverčia. Kad reikia – paprašyti – pagrieš.

Ir kad kas paprašo, moka gražiai, protingai ir teisingai patarti, bet savo nuomonės įkyriai neperša. Mėgsta gražius ir brangius drabužius, gerus arklius, gražius važius ir vežimus. Žalvarniai mėgsta keliauti, toli išvažiuoti ir ten greit užsidirba, dažnai net retesnių amatų pramoksta. Žalvarnis – ar bernas, ar jau rimtas vyras, jei, regis, ir niekuo ilgai nesiskyrė iš kitų, kartais staiga kad „išsišvies“ – visiems pažiūrėti gražu. Tegul ir niekas nemokė, o žalvarnis visokius gebėjimus lyg iš savęs ima. Veda vėlai, dažniausiai pačią iš toli parsiveda. Namuose ar darna, ar nelabai – niekas nežino. Visiems kaimynams mandagūs, nei svetimų pačių, nei merginų nesivaiko.

Rugsėjis. Garniai ir gervės

Jei jau kokiam paukščiui mūsų seneliai kokį mėnesį skyrė, tai iš tų paukščių ir tą mėnesį gimusių ateitį spėjo.

Ir garniai, gandrai, ir gervelės mergelės – dideli keliautojai, kojų negailintys kermošininkai: kad pajus kermošių ar vakarėlį, – ne tik trečiame kaime, ne tik trečioj parapijoje, bet ir septintoje rasite. Kad ir kaip toli bekeliautų, tuščiais bastūnais jų nevadindavo, mat ir toli nuėję, namo sugrįžti nepamiršta, per ilgai neužsibūna, o grįžę, ką matę ar naudingo girdėję, moka ir sau pasidaryti.

Namus ir kiek žemės beveik visi turėjo, o darbo – dažnokai trūkdavo, tad į Latviją ar Prūsus, o, prieš pirmąjį karą, į didžiuosius Rusijos miestus labai daug garnių ir gervelių išlėkdavo. Parlėkdami ir įgūdžių, ir drabužių, ir pinigo parsiveždavo. Toli lėkti, iš kur grįžti sunku, kaip į Ameriką, garniai, kad ir dideli skrajūnai, nemėgdavo.

Gervelės labai geros, tvarkingos šeimininkės, moka gerai ir sočiai valgį sutaisyti. Joms niekada atsargų nepritrūksta. Tik būdo kiek nelinksmo, nors ir ne graudžiai, bet pavirkauti, pasiguosti linkusios. Tačiau nemėgsta girtis. Nagingos jos darbininkės, visada kukliai, bet dailiai ir tvarkingai dėvi, labai rūpestingai vaikus augina, tik nedaug jų susilaukia. Susiėjimuose gervelės toli ne paskutinės, tačiau priekin nesiveržia. Gervelės nesivaržo žodį pasakyti, o jau dainininkės tikrai skardžiabalsės, ir žmonių neapkalbančios, apie ką šnekėtų, – tai tik gražiuoju, net ir nedraugui pikto žodžio nepasako. Bet skriaudžiamos neužsileidžia, daugiau orumu negu piktumu ginasi.

Vyrai gandrai – rūpestingi šeimininkai, darbštuoliai, ką daro – tai ir sau pažiūrėti, ir kitam parodyti. Labai mėgsta visokius susiėjimus ir ten daugiau jėga bei nagingumu išsiskiria negu smagiomis kalbomis. Labiau pasiklausyti mėgsta, bet moka ir stipriai atsikirsti, nors kitų keliamo triukšmo nemėgsta. Kai marti ar uošvė labai gerklingos ar žmona plačiagerklė, vyras gandras, jei namų neišsižadėjęs, gali jų vengti: dienų dienom pas kaimynus kokios talkos, darbo susiranda, vakaruoti pas kaimynus išeina ir prasėdi žodžio netaręs, prasimano kokį verslą, sakysim, siuvėjavimą. Vaikais gandras rūpinasi ir gražiai juos augina, nors tvarka jo ir griežta. Šeimoje vyrai gandrai – ištikimi.

Spalis. Antys ir vanagai

Kokios mielos antelės, tokios mielos, geros ir spalio mėnesį gimusios mergelės: jos ir kuklios, ir švelnios, ir darbščios, ir labai rūpestingos; likusios našlėmis vienos vaikus sėkmingai augindavo, neretai ir į mokslus išleisdavo. Geros šeimininkės ir dar geresnės kaimynės, kad ir ką sužinos – niekam nepasakys.

Kokie vanagėliai, tokie ir spalio mėnesio berneliai: dailaus sudėjimo, drąsūs, stiprūs, vikrūs, jei reikia – nevengia ir susiremti, nesipučia, nesididžiuoja, bet visada būna pirmi. Ginčų, peštynių nekelia, bet užkabinti skriaudėjui parodyti, iš kur kojos dygsta, moka. Sąžiningi ir laikosi duoto žodžio, labai nemėgsta apgavysčių ar gudravimų, – jei ką pagavo sukčiaujant, nors ir ant kelių suklupęs prašytų, daugiau nebebendraus.

Suaugę būna kaimynų gerbiami, dažnai prašomi ginčų spręsti, renkami seniūnais, viršaičiais, gerai tvarko ūkį. Šeimoje ramūs, teisingi, bet visur jų valia būna. Jauni merginų palankumo neieško, bet kad nužiūrės – tai ir piršis, tai ir ves. Jei vanagėlis merginą palieka, – tik ji pati kalta būna.

Lapkritis. Kėkštai ir kuosos

Koks kėkštas paukštis, tokie kėkštukai berniukai: visur jų pilna, viską turi žinoti, viską išbliauti, išrėkti. Pasakyk kėkštui, kad paslaptis, – tą pačią dieną per tris parapijas išgarsina. Ir reikia ar nereikia ginčytis – kėkštas pirmas. Jei kur kas tarsis ar derėsis, – be jo neapsieis. Kėkštai darbštūs, būtinai ką nors prasimano, bet pirma dirbti pradeda, paskui galvoja, ar to darbo reikia.

Pluša labai daug, bet naudos ne kažin ką turi. Ir pasigirti, ir pasiskųsti – dideli mėgėjai. Mėgsta ir pasipuošti, ir ne bet kaip, o kad tik jis vienas šitaip atrodytų, kad visi žiūrėtų. Namuose kėkštai labai triukšmingi, mėgsta ir savo galia pasigirti. Kad jau keli vyrai suėjo, tai kėkšto ir vaikai patys išmintingiausi, ir žmona pati geriausia gaspadinė. O jei jau iš viso nėr kuo pasigirti, tai nors gražiausiu savo šuns balsu. Sočiai išsirėkę, namiškiams būna draugiški, neblogi ir kaimynams.

Kuosa, kaip ir kėkštas, viską regi, visur dalyvauja. Pastebėjo ką neįprasta – tuoj kiauksi. Panašios ir kuosaitės mergiotės: kol mažos, – nelabai kas jas pamato, o kai išauga, – visur jų pilna, ir mažos, kad ne itin mėgstamos, bet kur įsibrauna. Jei kur viena įlindo, pulką tokių pačių, kad ir iš dešimtos parapijos susiveda. Pramanų neprišneka, paskalų nenešioja, bet niekad ir nenutyli. Jei senmergės nelieka – neblogos žmonos būna.

Gruodis. Geniai ir šarkos

Genelis puošnus margaplunksnis, kelių spalvų rūbeliais apsitaisęs, skaisčią kepurėlę užsidėjęs – tikras puošeiva. Ir geneliai-berneliai labai mėgsta pustytis, puikuotis, ir viskas jiems gražiai dera. Kaukši, triūsia genelis visą dieną, nebijo darbo ir genelis bernelis. Kad užsigeis gražesnio drabužio, geresnio arklio, puošnesnio važio ar dar ko – nevengs, nebijos jokio darbo, ir ūkininko vienturys gali darbams parsisamdyti, bet „užkals“ pinigų, ir būtinai įsigis.

Kad ir sugalvos genelis apie kokią merginą suktis, ir trečioj parapijoj nebus per toli. Retai genelis apie vieną merginą tesisuka, kaip toj dainoj: „Viena šaka kopinėj, kita šaka lipinėj“. Dažniausiai, kaip tam geneliui, mūsiškiam donžuanui berneliui nutinka: „Ir nupuolė genelis, ir pabėrė plunksneles“. Genelio plunksneles susirenka gegutė, o bernelis genelis dažniausiai tenka mergelei, kurios niekas nematė, kurią, jei ir lankė, tai tik nemačiomis. Pasičiumpa genelį dažniausiai trečioji. O nebetekęs gražiųjų plunksnelių, mažai kam įdomus ir pats genelis. Kai vedęs senis lieka, po tvirtu pačios padu būna, niekam niekada nesvarbūs nė jo raibumai.

Merginos šarkos taip pat skardžiabalsės, patarškos, aplakstys visus kermošius, viską žino, nevengia ir persakyti, bet piktų apkalbų nevedžioja. Visiems bernams baltus dantis rodo, o, kurį pasirinkusi, – nesuprasi. Ir pagirti, ir išjuokti, ir šiaip pasidantinėti – žodžio neieško. Mėgsta puoštis ir visiems pasirodyti, bet moka ir pačios pasidaryti: nerasi geresnių verpėjų ar audėjų, Vienu kartu šimtą darbų pradeda, bet kai reikia, visus užbaigia, o kad talkoj ar kokiam kitame darbe, kur daugelis sueina, neiškenčia visų nerikiavus, nepavarinėjus, nors ir pati netinginiauja.

Vakarėliuose mergina šarkelė pirma šokėja – nušokins, privarys tris bernus, pirma ir visokių pokštų, žaidimų pramanytoja, kartais ir skaudžių, bet tokių, kad negali pykti. Kai reikia smagios kūmos, piršlės ar didelio susiėjimo šeimininkės, geresnės už šarką nerasi: ir gražiai, ir gardžiai bus pataisyta, ir nei daug, nei stoka, kiekvienas bus pamylėtas, kiekvienam smagus žodis pasakytas.
Kad ir koks vyras šarkai pakliūtų, šnekėdama čiauškėdama, kartais ir aprėkdama valdys, o tas sakys, kad geresnės gaspadinės niekur nerasi. Vaikus aprėkia, ir apstumdo, bet šarkų vaikai geri, darbštūs, dori žmonės išauga.

Iš E. Šimkūnaitės knygos „Gyvenimo paslaptys ir lemtys“ (2003 m., leidykla „Žuvėdra“).