Panika dėl amžiaus, arba kas kiek metų gyvenimą pradedame iš naujo

Žinia, 20-tą gimtadienį visi sutinkame su pasididžiavimu. Kiekvieni papildomi metai šiame amžiuje mums atveria vis daugiau suaugusiųjų gyvenimo galimybių. 30-metis, nors karjeros prasme asocijuojasi su aukso amžiumi, jau primena: galimybių ratas siaurėja. Tačiau bene daugiausiai streso kelia, aišku, 40-metis, kuris tiek vyrus, tiek moteris verčia imtis desperatiškų priemonių laikrodžiui atsukti atgal. Anot psichologų, fiziškai krizę turėtume išgyventi net kas septynerius metus, nes per tiek laiko visiškai pasikeičia mūsų kūno ląstelės.

Kiekvienos krizės šūkis – tas pats

Anot psichologės Editos Čekuolienės, krizė pirmiausiai susijusi su sumaištimi. Žmogus, gana ilgai ir užtikrintai ėjęs vienu keliu, staiga pamato, kad atsidūrė kryžkelėje ir turi priimti sprendimą. Kažkam reikia pagalbos, patarimo, kitus tiesiog reikia stumtelėti.

„Visos amžiaus krizės turi tą patį lozungą – „Aš pats“. Pirmoji amžiaus krizė žmogų ištinka sulaukus vos trejų metų. Pavyzdžiui, vaikas iki trejų metų žodžio, kuris nurodytų į pirmą asmenį, neturi. Jo klausi: „Ar tu nori į lauką?“ Jis sako: „Tu nori į lauką“. Pamatęs, kad suaugusieji juokiasi, ir jau pats suprasdamas, kad kažkas ne taip, jis pradeda vartoti savo vardą – „Jonas nori į lauką“. Tačiau vieną rytą atsibudęs jis supranta, kad turi „aš“ ir pradeda visus vesti iš proto.

Beje, kai žmogus yra krizėje, kokio amžiaus bebūtų, aplinkinius jis veda iš proto. Lygiai taip pat ir šešiolikmečiai patys žino, su kuo jiems draugauti, kokias knygas skaityti arba neskaityti. Iš tiesų jie visiškai pasimetę nelaimėliai, tačiau jiems atrodo, kad jie žino viską, jiems nėra jokių autoritetų. Mat krizė pasižymi tam tikrais depresijos elementais, todėl žmogus netiki, kad kažkas jam gali padėti“, - aiškino pašnekovė.

30-mečių krizė, psichologės teigimu, labiau susijusi su vedybomis ir pirmo vaiko atsiradimu. Kai žmonės susituokia, jie iš pradžių labai džiaugiasi savo panašumais: „Tu mėgsti blynus ir aš mėgstu, tu mėgsti siaubo filmus ir aš mėgstu, tu mėgsti ilgai sėdėti prie televizoriaus, aš gal ir nelabai, bet man patinka lindėti įsikniaubus tavo į pažastį“. Tačiau vieną dieną žmogus suvokia, kad jis prarado save ir kad iš tiesų jam visiškai nepatinka ilgai sėdėti prie televizoriaus ar valgyti blynus. Žmogus ima mąstyti, kas jis yra be savo sutuoktinio.

Beje, E. Čekuolienė pabrėžė, kad su amžiumi susijusios krizės – šių dienų padarinys. Mūsų gyvenimas greitėja, informacija labai greitai kinta, o žmogaus smegenys prie šių pokyčių nesugeba taip greitai prisitaikyti. „Anksčiau krizių nebūdavo. Dar mano tėvų karta nežinojo, kas ta krizė. Neklauso paauglys – atitašai jam ausis ir baigtas klausimas. Tačiau šiandien tai jau nebetinka. Dabar į mus plūsta tiek daug informacijos ir pokyčių, kad mes patiriame vis daugiau krizių. Mes turime puikų išsilavinimą, aštrų protą, bet mes nežinome, kaip elgtis šiame besikeičiančiame pasaulyje“, - teigė pašnekovė.

Dėl to, kad vyrai niekada nesuauga, kaltos moterys?

Bene plačiausiai diskutuojama, aišku, apie vidurio amžiaus – 40-mečių – krizę. „Ją sukelia mintis, kad aš dar nieko nepasiekiau, o mano draugai jau viską turi. Paprastai tai amžius, kai žmogus profesine prasme jaučiasi pajėgiausias, įgavęs patirties, pasitikintis savimi, tačiau juk ne visiems pavyksta tapti direktoriais, o gyvenimas būna tapęs rutina – darbas, šeima, vaikai. Paprastai lygiuojamasi ne į tuos, kurie turi mažiau, bet į tuos, kurie turi daugiau. Mat krizės metu labai susiaurėja matymo kampas – fiksuojama tik tai, kas nepatinka ir yra blogai“, - pasakojo psichologė.
Kodėl 40-mečiai šiuo laikotarpiu dažnai pradeda dairytis į jaunesnes moteris? „Vyras apsižiūri, kad jam jau 40 metų, vaikai užaugo, o jis kaip ėjo į tą pačią kontorą, taip ir eina. Būtent todėl vyrai bando gyventi iš naujo – nauja šeima, mažas vaikas, žmona dar žiūri pro rožinius akinius, jo uždirbamų pinigų užtenka, nes „jaunos“ šeimos finansiniai poreikiai dar nėra labai dideli, kadangi „dar viskas prieš akis“. Taigi jie bando atsukti biologinį laikrodį“, - teigė E. Čekuolienė.
Anot jos, tokie vyrai turi šansą subręsti tik atsidūrę šalia protingos moters. „Dažniausiai pačios moterys savo vyrus sumenkina: „Kas čia per vyras – ir kaip galėjau už jo ištekėti“. Jei moteris bus protinga ir ne tik komanduos namuose, net būdama finansų ministre, karaliene, visa valdžia ir Seimu viename asmenyje, ji vis tiek sugebės žavėtis savo vyru.

Man labai patiko reklama apie internetą bibliotekoje, kurioje diedukas bando plaukų džiovintuvu blynus užmaišyti. Šioje reklamoje geriausias yra bobutės vaizdas – ji tokia susižavėjusi žiūri, kaip diedukas daro tą nesąmonę. Vyrai stengiasi, tačiau mes, moterys, nemokame jais žavėtis, nes viską žinome geriau: „Kur tu važiuoji? Sakiau, kad pravažiavai posūkį“. Na, tegu jis į Balbieriškį važiuoja kad ir pro Šilutę, tegu jis pats išmoksta priimti sprendimus. Moteris gali būti karalienė tik tuomet, kai ji leidžia klysti“, - tikino psichologė.

Tuo tarpu moterys tokiam amžiuje neretai ryžtasi gimdyti dar vieną vaiką, ypač jeigu tuo metu neturi įdomaus, uždegančio darbo. Anot E. Čekuolienės, taip tarsi norima grįžti į tuos laikus, kai esą buvo gerai. Nors iš tiesų mažo vaiko auginimas nėra joks romantiškas dalykas, o sunkus, rutininis darbas, šios moterys tuo metu nemato kitokio būdo save įprasminti.

„Jos nesuvokia, kad vaikas negali tapti jų gyvenimo prasme, nes jis užaugs ir vėl gyvens savo gyvenimą. Pažįstu moterų, kurios vos ne kartu tapo ir močiutėmis, ir jaunomis mamomis. Nepasakyčiau, kad jos jaustųsi labai laimingos. Atsiranda tam tikra priešprieša tarp to, ko aš norėjau ir ką darau iš tiesų. Kita vertus, perkopimas į penktą dešimtmetį – periodas, kai dar keletą dešimtmečių žmogus turės proto ir išminties kažką nuveikti šiame pasaulyje, nes jis jau jaučia savo vertę, žino, ko laukti iš gyvenimo ir turi apie jį realų supratimą, o ne iš knygų ar įsivaizdavimo“, - svarstė psichologė. Taigi laukia gražus periodas, jei žmogus nepasuka laiku atgal.

Atėjus krizei savyje reikia pažadinti vaiką

Anot psichologės Genovaitės Petronienės, svarbiausi vidurio amžiaus krizės požymiai – nuobodulys, noras keisti darbą arba partnerį, depresija, nerimas, įkyrios mintys, malšinamos alkoholiu. Jaunuoliškas herojiškas mąstymas jau nebeatitinka gyvenimo patirties, todėl tenka atsisakyti idėjos, kad vienas partneris turi išgelbėti kitą, kiekvienas turi priimti atsakomybę už savo psichinę sveikatą. Lieka tik keli pasirinkimai: keistis arba užspringti iš nuoskaudos.
40-metės moters vaikams dėmesio reikia jau daug mažiau. Vaikams nutolus, ji jaučiasi praradusi dalį savęs, kurią tapatino su vaikais, o vyras gali suprojektuoti savo viltis į jaunesnę moterį, kadangi neištikimybės santykiai labai tinka vėl projektuoti nerealizuotoms svajonėms.

Psichologės teigimu, ilgai kovojęs už įsitvirtinimą, žmogus prarado nuoširdų pasaulio matymą, entuziazmą, daugelį sugebėjimų, interesų. Juk darbe reikia pasireikšti siaurai. Todėl, jei mes nusprendėme išsigydyti savarankiškai, pasiekę amžiaus vidurį, turime paklausti vidinį vaiką, ko jam trūksta.
„Šio amžiaus sulaukęs psichoanalitikas K. Jungas ateidavo prie Ciuricho ežero ir žaisdavo – statė smėlio pilis ir urvus. Kaimynams jis galėjo pasirodyti bepročiu, bet jis žinojo, kad krizės metu išeities reikia ieškoti savo viduje. Kur įmanoma žaisti, ten yra gyvenimo jėga. Kodėl kinuose tiek daug romantiškų scenų, kuriose įsimylėjėliai supasi ant supynių? Labiausiai mus maitina aistra. Tad ar mes iš tiesų esame tokie kvaili, kad paverčiame save nelaimingais? Greičiau ne kvaili, bet kurti. Mes nenorime įsiklausyti į save ir suvokti, kas mus džiugina. Mūsų vidinis balsas dažnai prislopintas, užmirštas ar net užsmaugtas kitų žmonių lūkesčių. Mano bičiulis fizikas, būdamas 40-ties, įstojo studijuoti psichologiją, dabar jam jau virš penkiasdešimt, jis dirba psichologu ir jaučiasi atradęs tai, kuo visad norėjo būti. Tuo tarpu kitas pažįstamas, kuriam nesisekė santykiai su moterimis, sulaukęs keturiasdešimties, visiškai jais nusivylė, užsidarė, ėmė gerti ir dabar jau yra tikras alkoholikas. Pažįstu vyrų ir moterų, kurie tokiame amžiuje sukūrė naujas šeimas, kuriose jaučiasi iš tiesų laimingi. Žinau daug moterų, kurios tokiame amžiuje užsiėmė dvasiniais ieškojimais, pradėjo medituoti. Šiems žmonėms psichologų nereikia – jie jaučiasi gerai“, - teigė G. Petronienė.
Kodėl gęsta pensininkų akys?
Tuo tarpu išėjimo į pensiją krizė, anot E. Čekuolienės, susijusi su gyvenimo tikslų nebuvimu. Laukdami pensijos, žmonės neretai svajoja, kaip, turėdami daug laisvo laiko, kūrybiškai jį leis, tačiau taip nenutinka. Atvirkščiai, jie pasijunta niekam nereikalingi. Vaikaičiai neretai būna paaugę, todėl jų prižiūrėti nebereikia, marinuoti agurkų, kaip anksčiau, taip pat nebėra prasmės – vaikai jų nusiperka prekybos centre.

„Bėda, ta, kad žmonės neturi tikrų svajonių ir tikslų. Pavyzdžiui, pagalvokite, ar turite šių metų svajonę? Žmogui būtina turėti tikslus – ką tu nori padaryti, kur nuvažiuoti, ką pamatyti. Dėl ko verta taip dirbti ir plėšytis? Kai nėra tikrų tikslų, tikslu tampa, pavyzdžiui, pastatyti namui dar vieną aukštą, nors vaikai jau seniai išvažiavę ir tame name negyvens.
Žmogus be tikslo miršta. Pažiūrėkite į Trečiojo amžiaus universiteto dalyvių akis – jos dega, nes jie kažkuo domisi, mokosi, jiems kažkas įdomu. Ir pažiūrėkite į ant suoliukų sėdinčius užgesusius žmones. Jiems ir sveikata prapuola, nes nėra tikslo, dėl ko gyventi. Tikslai gali būti įvairūs – mėnesiui, vasarai, metams ir pats aukščiausias – gyvenimo tikslas. Pastarasis tikrai neturi būti paprastas, pavyzdžiui, pamerkti kojas Viduržemio jūroje. Na, nuvažiuosite, pamerksite tas kojas ir kas tada? Teks mirti, nes aukščiausias tikslas pasiektas“, - pasakojo psichologė.

Anot E. Čekuolienės, norėdamas išvengti krizės, žmogus turi labai gerai žinoti, ko nori ir ko iš trokštamos situacijos gali tikėtis. Pavyzdžiui, žmogus plaka save, kad iki šiol nesugebėjo, pavyzdžiui, užimti aukšto posto. Tačiau kas pasikeistų, jeigu tai įvyktų? „Viena pora man pasakojo, kad vyro svajonė buvo įsidarbinti ministerijoje. Pagaliau jis gavo ten atsakingą darbą, tačiau per darbus iš ministerijos praktiškai neišeidavo, apleido šeimą, todėl namuose prasidėjo konfliktai. Šeima vos neišsiskyrė“, - teigė pašnekovė.