*

Lietuvos serijiniai zudikai


* anomalija.lt [ckecstasy]

Apie serijinius žudikus ir maniakus
prirašyta daugybė knygų ir šimtai
mokslinių darbų, prifilmuota
kilometrai kino juostų ir televizijos
laidų, tačiau jie buvo ir liks amžina
mįslė. Kas vis dėlto verda jų
smegeninėse, kad jie tarsi kokie
užprogramuoti robotai žudo, žagina,
kankina? Visiems mums labai gerai iš
spaudos pažįstamas Andrejus Čikatila
iš Rostovo nužudė per 50 žmonių,
nedaug nuo jo atsiliko Volfgangas
Šmidtas iš Branderburgo, Peteris
Kurtenas iš Diuseldorfo ir daugelis
kitų.
Ispanų rašytojas J.Gomezas-Churado
romane “Dievo šnipas”, kurioje
nagrinėja serijinio žudiko genezę,
pateikia duomenis, kad šiuo metu yra
žinomi 191 žudikai maniakai vyrai ir
39 moterys. Tarp jų žudikų iš
Lietuvos nėra, tačiau ir mūsų šalyje
jau esama nusikaltėlių, įvykdžiusių
dešimtis žmogžudysčių.
Lietuvoje kol kas serijiniais žudikais
būtų galima laikyti tuos, kurie nužudė
daugiau kaip 3 – 4 žmones. Jie
galbūt būtų žudę ir toliau, tačiau
policija sugebėjo užbėgti jiems už
akių. Keletas tokių ir dabar atlieka
bausmes, buvo ir sušaudytų, kiti jau
mirė, ar nusižudė.
Senukų siaubas
1994-ųjų Lietuvos “įžymybė” Antanas
Varnelis už savo nusikaltimus buvo
sušaudytas. Nužudęs 6 senukus ir
išžaginęs mergaitę, jis buvo tapęs
tikru vienkiemių gyventojų siaubu.
Beje, A.Varnelis motinos buvo
paliktas dar vaikystėje ir užaugo
Gelgaudiškio internate. Dabar jo
palaikai ilsisi sostinės Karveliškių
kapinių 110-ajame sektoriuje, kur
palaidoti ir kiti mirties bausme
nubausti žudikai.
Savo nusikalstamą kelią Antanas
Varnelis pradėjo Šakių rajone kartu
su tuomet dar nepilnamečiu broliu
Pranu. Pirmasis nusikaltimas – 1992
metų liepą apšvarinta Šakių rajono
Samuolynės kaimo gyventojo
girininko Ginto Č. gryčia. Buvo
griebiamas viskas – pradedant
drabužiais, baigiant maisto
produktais ir net metaliniais
dangteliais stiklainiams uždaryti. Už
šį nusikaltimą Pranas iškart įkliuvo, o
Antanui pavyko pabėgti. Tada ir
pasipylė kraupiausi nusikaltimai..
Žudikas maniakas Antanas Varnelis
įkliuvo po gerų metų, užklydęs į
vieną Muniškių kaimo (Kauno r.)
sodybą. Tomis dienomis šalies
laikraščiuose mirgėjo straipsniai su
įtariamo maniako nuotraukomis.
Netrūko ir pareigūnų kreipimųsi į
visuomenę padėti sučiupti itin
pavojingą nusikaltėlį. Į tą pačią
sodybą, kurioje svečiavosi A.Varnelis,
atsitiktinai užsuko du ten pat gyvenę
paaugliai broliai. Jie atkreipė dėmesį
į įtartino vyruko veidą, kuris pasirodė
esąs labai panašus į ieškomojo
Antano Varnelio… Vaikai iškart apie
tai pranešė savo dėdei. Nors
A.Varnelis sumelavo esąs
Kavaliauskas, gausiai susirinkę
kaimiečiai jį irgi atpažino ir sulaikė.
Vyriškio vatinuko kišenėje buvo
rastas, kaip vėliau paaiškėjo, prieš
keletą dienų nužudyto senuko turtas
– auksiniai žiedai, grandinėlė,
piniginė, peilis, kitų, beje, kruvinų
daiktų.
REKLAMA Dėl reklamos…
Netrukus į Muniškes atvyko Kauno
rajono kriminalinės policijos
pareigūnai ir maniaką sulaikė. Jis
iškart ėmė pasakoti, ką, kur ir kaip
nužudęs, kiek pinigų ar kitų vertingų
daiktų pagrobęs…
Beje, už suteiktą ypač vertingą
informaciją, kurios dėka Antanas
Varnelis buvo sučiuptas, “Akistata”
broliams Rolandui ir Donatui
Novikovams anuomet skyrė po
piniginę premiją.
Apie Antano Varnelio tėvus tikslių
duomenų neturima. Jo motina Aldona
Varnelytė tuo laiku gyveno kažkur
Latvijoje. Kaip sekėsi Lietuvoje
išbarstytiems bene 7 (ar net daugiau)
jos vaikams, Aldonos nelabai domino
– visi jie augo internatuose, vieni su
kitais artimesnių ryšių nepalaikė (kiek
daugiau bendrų reikalų turėjo tik
Gelgaudiškio specialiojoje
internatinėje mokykloje augę broliai
Antanas ir Pranas bei jaunėlė sesuo
Aldutė).
Aukoms sudaužydavo galvas
1956-aisiais pirmąją savo
žmogžudystę įvykdė Antanas Ilgas-
Ilgaitis. Tamsų spalio vakarą Kaune,
ant Kauko laiptų, jis patykojo namo
po darbo grįžtančios medicinos
sesers. Kelis kartus smogęs jai į
galvą lenta, nutempė už gyvatvorės ir
gulinčią be sąmonės išžagino.
A.Ilgą-Ilgaitį jau galima priskirti
serijinių žudikų kastai, nes jis po
pirmos žmogžudystės maždaug kas
du mėnesius ką nors nužudydavo.
Gruodį sadistas nužudė iš Ramučių
kaimo į Kauną pėsčiomis ėjusią
Onutę, o kitų metų vasarį patykojo ir
lygiai taip pat pasielgė su vieno
kaimo gyventoja Jevdokija. Savo
aukoms žudikas suknežindavo galvas
ir negyvas išprievartaudavo. 1957
metų liepą ant tų pačių Kauko laiptų,
vedančių iš miesto centro į
Žaliakalnį, sadistas užpuolė tokią
Liuciją. Suknežinęs galvą kietu
daiktu, ją išžagino ir apvogė. Spalio
mėnesį patykojo po darbo iš
Biruliškių į Kauną grįžtančios
medicinos sesers. Ši moteris su
gyvenimu atsisveikino kaip ir jos
pirmtakės – akmeniu suknežinta
galva, išprievartauta. Žudikui nieko
nereiškė žaginti negyvas moteris, o
paskui jas apvogti. Dar po kelių
mėnesių Antanas Ilgas-Ilgaitis
nužudė Kauno autobusų parko
konduktorę Vandą.
Beje, serijinio žudiko sugyventinė,
išsituokusi lenkė Sabina su
didžiausiu džiaugsmu sutikdavo iš
nakties žygių grįžtantį savo rūpintoją.
Ji skalbdavo, lygindavo ir ruošdavo
parduoti kruvinus Antano aukų
drabužius, kai ką nesibodėjo ir pati
apsivilkti.
Prabėgus vos kelioms dienoms po
Vandos žmogžudystės, A.Ilgas-
Ilgaitis buvo sulaikytas, o Lietuvos
TSR Aukščiausiasis Teismas jį
nuteisė sušaudyti.
Nuo Kėdainių kilęs A.Ilgas-Ilgaitis,
panašiai kaip ir daugelis maniakų ir
sadistų, gyveno tik su motina, o savo
tėvo net nepažinojo. Jis nuo pat
mažų dienų vagiliavo, todėl buvo
išsiųstas į internatinę mokyklą.
Vėliau, dirbdamas geležinkelyje
Kaune, apvogė vokiečių karininką,
buvo išvežtas į Vokietiją pataisos
darbams. Pabėgęs plėšikavo toliau.
Galiausiai atsidūrė Lenkijoje, o
siekdamas išvengti bausmės už čia
įvykdytus plėšimus, sugrįžo į Lietuvą.
Čia vėl buvo nuteistas kalėti. Po
Stalino mirties paskelbus amnestiją,
atsidūrė laisvėje ir vėl apsivogė.
Tačiau bausmės atlikimo vietoje
pratempė neilgai – apsimetė esąs
psichikos ligonis, todėl buvo išvežtas
gydyti. Iš “psichuškės” pabėgo ir, kol
buvo sučiuptas, įvykdė pačius
baisiausius nusikaltimus.
Pakruojo vampyras
1996 metų kovo 1 dieną Šiaulių
apygardos teismas kalėti iki gyvos
galvos nuteisė Robertą Jemeljanovą.
Tuo laiku jam buvo 20 metų. Teisme
buvo įrodyta, kad Robertas nužudė
Pakruojo rajono Dūčių kaimo
gyventoją Teodorą, pasmaugė to
paties rajono Plento kaimo gyventoją
Valeriją, užmušė Vytautą iš Kalpokų
kaimo ir pasikėsino nužudyti Oną iš
Linkuvos. Tačiau būta įtarimų, kad
R.Jemeljanovas nužudė ir daugiau
žmonių, tad kiek pražudytų gyvybių
ant jo sąžinės, žinojo tik jis pats.
Aplinkiniai žinojo, kad su Robertu
gerti pavojinga. Pasiekęs atitinkamą
“kondiciją”, jis mušdavo kitus, bet
negailėjo ir savęs – ne sykį bandė
pasikarti, pjaustėsi rankų venas,
pilvą.
Niekam ne paslaptis buvo ir tai, kad
Robertas mėgo kraują. Jis viešai
demonstruodavo šį savo potraukį –
susipjaustęs rankas siurbė savo
kraują, o kartą šokiuose perrėžė
vienam vaikinui veidą ir puolė laižyti
iš žaizdos tekantį kraują. Daug kas
manė, kad R.Jemeljanovo polinkis į
vampyrizmą paskatintas noro
išsiskirti iš kitų, sukelti aplinkiniams
baimę.
R.Jemeljanovas turėjo abu tėvus,
tačiau augo daugiau su motina, nes
tėvas įkalinimo vietose už įvairius
nusikaltimus praleido daugiau kaip
30 metų. Beje, paskelbus nuosprendį,
Roberto tėvas buvo teismo salėje ir
samprotavo, kad toks nuosprendis jo
sūnui – labai nedidelė bausmė. Jis
sakė, kad tai ir šansas gyventi, ir
tikimybė kada nors išeiti į laisvę.
Vis dėlto Robertas į laisvę jau
nebeišeis – jis Lukiškėse pasikorė.
Bekriokiantį pakaruoklį pastebėjo
prižiūrėtojas, ištraukė iš kilpos,
perdavė kalėjimo ligoninės
medikams, tačiau po savaitės
R.Jemeljanovas mirė.
Betoninis kapas
Tikriausiai psichologai Mindaugo
Daunoro irgi nepriskirtų žudikų
maniakų kategorijai, bet jį
paminėsime vien dėl to, kad jo
likimas panašus į Roberto.
Mindaugas, matyt, nepakėlė sąžinės
graužimo ir Lukiškėse nusižudė. Jam
tuo metu buvo 23 metai. Už tai, kad
žiauriai nužudė savo patėvį, motiną ir
jaunesniąją sesutę, jis buvo nuteistas
kalėti iki gyvos galvos.
1995-ųjų balandžio 12-ąją
Mindaugas kreipėsi į Biržų policiją ir
pareiškė, esą prieš 12 dienų motina,
patėvis ir sesuo išvažiavę į Latviją ir
dingę. Policija užvedė paieškos bylą,
bet tarp įtariamųjų pateko ir
Mindaugas. Vieną gražią dieną Biržų
kriminalistai atvyko į namus daryti
kratos. Buvo patikrinti ir šalia namo
esantys lietaus kanalizacijos šuliniai.
Trys buvo tušti, o ketvirtasis – iki pat
viršaus užbetonuotas. Kai betoną
ėmė ardyti, Mindaugas sunerimo,
išblyško, jo kaktą išmušė prakaitas.
Sudaužius betono šarvą, pasirodė
patėvio, vėliau – motinos ir sesutės
lavonai…
Mindaugas prisipažino užklupęs
šeimos narius miegančius.
Pirmiausia suknežino kaukolę
patėviui, vėliau subadė motiną.
Sesutė bandė bėgti, tačiau brolis
pasivijo ją ir pasmaugė dirželiu.
Vėliau ekspertai nustatė, kad
dešimtmetė buvo užbetonuota
šulinyje dar gyva.
Mindaugas teisinosi, esą patėvis
savo žiauriu elgesiu išprovokavęs tai,
kas įvyko. Iš tikro patėvis buvo
griežtas, spaudė prie darbo ir nedarė
posūniui jokių nuolaidų. O tai vyrukui
nepatiko.
Kodėl jie žudė?
Tai sunkiai įmenama mįslė. Dauguma
čia mūsų aprašytųjų – psichopatai.
Psichiatrai sako, kad “rakto”, dėl ko
jie įvykdė tiek nusikaltimų, reikėtų
ieškoti jų praeityje, vaikystės
vingiuose, nuoskaudose.
Visi jie neturėjo tėvo, o jei ir turėjo, jo
nematė, tad patys visą laiką buvo
priversti kovoti už savo būtį. Jie nuo
vaikystės įsikalė mintį, kad prievarta
ir smurtas – teisėta.

1/1 (1)---
« Spauda « Pagrindinis

* * Gen. time: 0.0184
* © xneox.com