Linksmos troleibuso istorijos: įkyrus telefonas ir akinių stikliukas iškirptėje

Važiuojant viešuoju transportu kartais atsiduriame netikėtose ir juokingose situacijose. Turbūt kiekvienas iš mūsų galėtų papasakoti bent vieną. Štai kelios linksmos troleibuso istorijos, kuriomis dalinasi Vilniaus viešojo transporto keleiviai:

Vaiva pasakoja:

Riedu ankstyvą rytą į paskaitas troleibusu Kauno gatvėmis. Rytas gražus, nuotaika gera, troleibusas sausakimšas - žmonių artumą ir bendrumą jaučiu. Sudrumstė idilę skambutis sklindantis iš vienos tetukės rankinės. Melodija šaiži, įkyri. Visi keleiviai sužiuro. Moteriškė rausiasi savo rankinėj, ieško, pergrupuoja visus daiktus, esančius viduj. Žmonių žvilgsniai darosi pikti, moteris susinepatogina, deda dar daugiau pastangų į paieškas, o telefonas vis skamba ir niekaip neatsiranda. Galop ji prarado viltį ir pasiteisindama sako: „Turbūt namie palikau...“.

Milda rašo:

Buvau tuomet gal penkerių metų, maždaug 1986 m., jau prasidėjusios buvo Gorbačiovo reformos „Perestrojka“ ir „Glasnostj“, ir važiavau su močiute vienuoliktu troleibusu pro Lukiškių aikštę. Staiga vaikiška logika kažkodėl ėmė ir padiktavo provokacinį disidentinį klausimą: „Močiute, ar čia Leninas gyveno? Kodėl jam pastatytas paminklas?“ Močiutę, anaiptol nebuvusią Lenino ir sovietų valdžios gerbėja, pastačiau į keblią padėtį: kaip viešoje vietoje išsisukti, atsakymu nesumenkinant didžiojo proletariato vado atminimo? Tačiau atsakymo niekam, išskyrus mane, regis, nereikėjo: visas troleibusas ėmė juoktis. Sutrikusi apsidairiau, tuomet nesupratusi, kas čia juokingo. Nežinia, kuo būtų baigęsi keleriais metais anksčiau valdant Leonidui Iljičiui Brežnevui, galbūt troleibuse juokas būtų likęs tik tyliu prunkštelėjimu, o blogiausiu atveju močiutei galbūt būtų tekę pasisvečiuoti Lenino ranka tuomet rodytame pastate už antitarybinį anūkės auklėjimą, tačiau šiuo atveju viskas baigėsi laimingai ir tikriausiai praskaidrinau jau kiek laisvesniu oru kvėpavusiems troleibuso keleiviams dieną.

Živilė pasakoja:

Ši istorija įvyko ne Vilniaus troleibuse, o Kauno autobuse, ir ne man, bet vis tiek papasakosiu. Taigi, mano draugė, kuri yra nepaprastai mažo ūgio, pasakojo, kaip senais sovietiniais laikais važiavo sausakimšame autobuse, kur žmonių būdavo tiek, kad negalėdavai rankos pajudint. Šalia jos, tvirtai prispaustas, stovėjo akiniuotas jaunuolis, greičiausiai studentas. Kaip minėjau, draugė yra labai žemo ūgio, o jaunikaitis tikrai buvo gerokai už ją aukštesnis. Taip bevažiuojant, staiga ėmė ir iškrito iš jaunikaičio akinių rėmų stikliukas, ir įkrito tiesiai mano draugei į dekoltė... Šitoje vietoje pasakojime teko padaryti pauzę, nes suveikus fantazijai, mane jau ištiko isteriškas juokas. Ir žinojau, kad draugė nemeluoja. Vargais negalais jai pavyko ištraukti į viršų savo ranką ir ji išėmė iš intymios vietos tą akinių stiklą ir grąžino vaikinui. Kadangi draugė tuo metu buvo dar neištekėjusi, ir ne pirmos jaunystės, tai juokaudama pasakiau, kad nereikėjo taip imti ir atiduoti to stikliuko, o pakoketuoti ir pasakyt, kad čia neišeina jo išimti, gal būtų greičiau vyrą susiradusi...

Edgaras pasakoja:

Esu iš nedidelio miestelio, todėl pas mus viešojo transporto nėra. Pirma kartą prireikus pasinaudoti Vilniaus miesto viešuoju transportu, nuskubėjau įsigyti vienkartinius du bilietus, kelionei pirmyn ir atgal. Tik įsėdęs į troleibusą, labai norėjau, kad įliptų kontrolė, o aš galėčiau pasakyti: „štai aš ne zuikis“, visgi buvau visai vaikas. Tačiau kelionės metu į priekį taip nenutiko, išlipau iš troleibuso, išmečiau bilietėlį ir pagalvojau: pala, juk aš jam nieko nepadariau, keista, kaip jie seka, tada kas su bilietu, kas ne, kam tada važiuoti zuikiu, jei su vienu bilietėliu gali keliauti ir keliauti... Daug klausimų plūdo į galvą, bet išmečiau tai išmečiau.

Kelionės metu atgal laimė nusišypsojo, įlipo kontrolė. Aš greitai ištiesiau bilietėlį ir plačiai nusišypsojau. Kontrolierė paėmė bilietėlį ir kažko nesupratus pasižiūrėjo į mane, ir pasakė: „bet jis nepažymėtas...“ Aš ir sakau: „tai, kad tokį man pardavė“. Kontrolierė pradėjo juoktis, linksmai juokėsi ir aplink sėdėję keli žmonės. Tada man buvo paaiškinta žymėjimo sistema, o ši istorija dar iki šiol prisiminus man kelia šypseną.