Marių dugne – negyjančios išdraskytų tėviškių žaizdos

Prieš 52 metus, pastačius Kauno HE, marios užliejo vieną vaizdingiausių Lietuvos kampelių – Nemuno slėnį. Po vandeniu pražuvo dešimtys kaimų. Prievartinį iškeldinimą iš gimtųjų vietų išgyvenę žmonės iki šiol jaučiasi netekę tėviškių, ištremti, apiplėšti.

„Ir mirdama pasakysiu amen tiems namučiams, kur mariose paskendo, nes tik Šilėnuose buvo tikri namai. O čia – viskas jau nebe taip”, – kalbėjo Šlienavos kaimo (Kauno r.) gyventoja Anastazija Kučinskienė.

90 metų sulaukusi moteris, kaip ir šimtai to paties likimo Kauno miesto ir rajono gyventojų, negali pamiršti savo gimtųjų vietų, daugiau nei prieš pusšimtį metų atsidūrusių dabartinių Kauno marių dugne.

Iš užlietų kaimų kilę žmonės, žvelgdami į Kauno marias, pagal jiems težinomus pakrančių orientyrus iki šiol gali tiksliai parodyti, kurioje vietoje būta jų tėviškių, ganyklų, bažnyčių.

Jie iki šiol ilgisi buvusių namų, kaimų, miškų, upelių ir netgi ypatingo skonio savo šulinių vandens.

Vis garsiau dabartiniame Kauno marių dugne gimę ir gyvenę žmonės prieš pusšimtį metų sovietinės valdžios įvykdytą socialinį – ekonominį eksperimentą lygina su tremtimi.

Statybas lydėjo pompastika

1955 metais prasidėjusią Kauno hidroelektrinės statybą lydėjo propagandinės liaupsės apie sovietinės liaudies žygdarbį – neva įgyvendinamą lietuvių svajonę pažaboti upių tėvą Nemuną.

Per propagandinį triukšmą žmonių raudų nebuvo girdėti.

Tačiau 1956 – 1959 metais Nemuno slėnyje vyko didelio masto ir vienas negailestingiausių socialinių eksperimentų, primenančių tremtį.

Rengiant būsimųjų marių dugną, iškirsti miškai, užversti šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės, į aukštesnes vietas iš 33 kaimų perkelta 721 sodyba.

1959 metais, pastačius Kauno hidroelektrinę, užtvenkus Nemuną, didelė dalis upės slėnio virto marių dugnu.

Beveik 20 metrų pakilęs vanduo užliejo 63,5 kv. kilometrus – 0,1 proc. Lietuvos teritorijos ir milžinišką klodą mūsų kultūros bei istorijos paveldo.

Skriaudos jausmas neužgijo

Prieš gigantiškus totalitarinės valstybės užmojus žmogiškieji ar šimtmečių senumo kaimų likimai nereiškė nieko. Net ir patiems žmonėms sudėtinga taip lyginti.

Ant vienos svarstyklių lėkštės tektų dėti augančio sovietinio „liaudies ūkio” energetinius poreikius, tarpukarį menančius valstybės siekius pasigaminti savos pigios elektros energijos, užkirsti kelią potvyniams, pagerinti laivybos sąlygas.

Ant kitos lėkštės atsidurtų sunkiai išmatuojamos netektys: po vandeniu palaidotas ypatingo grožio gamtos kampelis, sengirės, Nemuno rėvos, sunaikintas kultūros paveldas, išblaškytos kaimų bendruomenės.

Taip pat – ir neužgijusi skriauda žmonėms. Iš jų atėmė gimtines, privertė savo rankomis išdraskyti namus, iškirsti sodus.

Dalį iškeldintųjų du kartus apiplėšė. Pirmą kartą – sumokėję nelygiavertes kompensacijas, kurių neužteko net įsikurti naujoje vietoje. Antrą – kai po pinigų reformos kompensacijos dešimt kartų nuvertėjo. Planavusiems statyti namus liko lėšų tik pašiūrėms.

Į bažnyčią – valtimi

„Perskaitęs laikraštyje, kad Nemunas Lietuvoje pajudės aukštyn, tėvas sakė: aš šito jau nesulauksiu. Tąkart mums, jauniems, netgi įdomu atrodė – kaipgi tas Nemunas pasikels?

O kai reikėjo išeiti iš savo namų, griuvom ant žemės, verkėm ir šaukėm. Numirti lengviau būtų buvę, nei tai išgyventi”, – žvelgdama į Kauno marias, neslėpė jaudulio marių dugne likusiame Šilėnų kaime gimusi, augusi, ištekėjusi ir 6 vaikų susilaukusi Anastazija Belazaraitė-Kučinskienė.

Pagal marių pakrančių žymes moteris ir dabar nesuklysdama gali parodyti, kur būta Šilėnų.

„Pirmiau buvo Dvareliškės, paskui – Šilėnai, Pažiglys su miškeliu ir Žiglos upelis, už jo – Kampiškės. Iki Kampiškių bažnyčios eidavome 4 kilometrus, o į Rumšiškių bažnyčią, išgirdę skambant varpus, dar spėdavome persikelti valtimi nepavėlavę į pamaldas”, – į prisiminimus leidosi moteris.

Iš gerovės – į vargą

Moteris pasakojo, kad bene keturių šimtmečių senumo Šilėnų kaimas buvęs didelis: abipus kelio driekėsi gal 70 sodybų. Kaime buvo mokykla. Netoli Šilėnų Nemune galingai šniokštė Bičetėnų akmenų rėva, stirksojo Matrošo, Spirgaus, Dūdininko, Sargybinio uolos.

A.Kučinskienės tėvas Simonas Belazaras buvo iš pasiturinčių ūkininkų, turėjo daug žemės, šeima buvo gausi ir darbšti.

A.Belazaraitė-Kučinskienė buvo puiki dainininkė ir audėja.

Anuomet iš Nemuno slėnio kaimų kilusios moterys plačiai garsėjo kaip neprilygstamos audėjos, iš motinų bei senelių išmoktas amato paslaptis patikėdavusios dukroms ir anūkėms.

Belazarų turtą pagausino tėvo sesuo: parvažiavusi iš Amerikos, dukterėčiai nupirko sodybą greta tėvų ūkio. Joje ištekėjusi A.Kučinskienė susilaukė trijų sūnų ir trijų dukterų. Kai teko išsikelti, tėviškės netektį apkartino neteisybė.

Išgyventi padėjo staklės

Kompensacijos būta skurdžios, dar valdžia nusavino naujutėlį kluoną. Kėlėsi ant kalno ir kūrėsi Šlienavoje sunkiai: teko samdyti automašiną, ant rankų – pulkas vaikų, mažiausiajam tebuvo treji.

„Kol apsiprato naujoje vietoje, visiems buvo labai sunku, atrodė lyg į duobę įkritus. Ilgėjosi Nemuno slėnio”, – taip rašytojas Stanislovas Abromavičius knygelėje „Nuskendusio slėnio istorija” nusakė gimtinės netekusių žmonių savijautą.

Iš Šilėnų iškeldintieji išsibarstė po Šlienavą, Vaišvydavą, Viršužiglį. Tarpusavyje bendravo retai: slėgė įsikūrimo rūpesčiai, kai kurie skolinosi pinigų stogams ir padargams.

Kaip ir daugelis iš užlietų kaimų kilusių moterų, A.Kučinskienė šeimą nuo bado gelbėjo slapčia namuose ausdama ryškiaspalves skareles. Staklių neapleido ir vėliau, išaudė netgi kraičius dukroms.

„Buvo sunku, bet abu buvome darbštūs kaip bitės. Auginome gyvulių, žydėjo gėlynai, buvo gražu ir švaru. Tačiau širdžiai mielesnių vietų, nei tos, kurios liko marių dugne, niekur gyvenime neberadau”, – kalbėjo 11 vaikaičių turinti senolė.

Nekilo rankos griauti namų

„Žmonės, dar neatsitiesę nuo karo ir pokario, į žinią, kad teks išsikelti iš gimtųjų vietų, reagavo kaip į dar vieną karą. Išsikelti delsė iki paskutiniosios. Rankos nekilo savų sodų kirsti, namų griauti, šulinių žemėmis versti”, – prisimena iš Kampiškių kilęs 76 metų Jonas Antanas Drižnius.

Kampiškės buvo didelis kaimas, turėjo gerą keliuką, kurio atkarpas gyventojai privalėjo žvyruoti, o žvyro semdavosi iš Nemuno.

Kaime būta dvaro su koplyčia, ties Nemunu prie kaimo veržėsi gaivūs ir, kalbėta, gydomieji šaltiniai. Vietovės aplink kaimą buvo reto grožio: nuo kalniuko atsiverdavo plačios pievos ir Nemuno pakrantės.

Pašnekovui Kampiškėse teko išgyventi karą, pokarį, patirti kolūkių skurdą. Vieni ryškiausių to meto prisiminimų – vokiečių lėktuvų antskrydis keliantis per upę, nuo padegamųjų kulkų per karą liepsnojantys šiaudiniai kaimo ūkinių pastatų stogai.

J.A.Drižnius, atitarnavęs kariuomenėje, gimtojo kaimo neberado: namuose dar laukė tėvai, o Kampiškių pastatai jau buvo griaunami.

Kaimo gyventojai įsikūrė Panemunėje, Arlaviškėse, Viršužiglyje, tuomečio Dainavos kolūkio gyvenvietėje. Drižnių šeima buvo vieni pirmųjų naujakurių, apsigyvenusių tuomečio kolūkio žemėse, kuriose dabar – Kauno Dainavos rajono Sartų gatvė.

Kovą dėl šventovės pralaimėjo

S.Abromavičius mini dramatiškai susiklosčiusį Kampiškių bažnytėlės likimą. Žmonėms buvo leista ją perkelti į Šlienavos kaimą. Sujudę kampiškiečiai bažnyčios norėjo Viršužiglyje, rinko pinigus, o prie bažnyčios dieną naktį budėjo apie 100 parapijiečių.

Tačiau prasidėjo represijos, bažnyčia buvo nugriauta, dalis jos rąstų išgabenta į Viršužiglį ir pražuvo. Ten pat perkelta ir Kampiškių mokykla bei kapinės. Bet perkėlimo darbai organizuoti prastai, tad daug šio kaimo senolių kaulų liko marių dugne.

Seni rumšiškiečiai pasakojo, kad, pakilus vandeniui, ties Paukščių sala plaukiodavę iškilę žmonių kaulai.

Laumėnuose klestėjo amatai

Palemone gyvenanti 70 metų Regina Demidavičiūtė-Brazauskienė buvo paauglė, kai teko su šeima kraustytis iš gimtųjų Laumėnų. Ji prisimena slegiančius griaunamo šimtamečio kaimo vaizdus: plėšiamas namų grindis, buldozeriais lyginamus sodybų likučius, žmonių raudas.

„Buvo baisu: atrodė, išeini kažkur į nežinią”, – sakė moteris.

1960 metus šeima sutiko Palemone. Tėvas rūpestingai perkėlė didelį šeimos namą naujoje vietoje, suplanavo kiekvieną ankšto sklypo lopinėlį, tačiau po persikėlimo gyveno vos porą metų.

Laumėnai garsėjo ne tik laumėmis, kurios, pasak legendų, padėdavusios kaimo žmonėms auginti vaikus.

Kerinčio grožio vietovės, pušynais apaugę „kalnai”, per vidurį kaimo tekėjęs neužšąlantis Žaisos upelis, švarus, gurgždantis Nemuno pakrančių smėlis – tokioje aplinkoje išaugo kūrybingų, verslių žmonių.

Laumėnuose klestėjo amatai, veikė tiksliosios mechanikos aparatų dirbtuvės, dirbo garsus kryždirbys Kazys Škėma. Žmonės buvo pratę verstis iš savo ūkių: patys kepė duoną, augino gyvulių.

R.Demidavičiūtė-Brazauskienė buvo viena iniciatorių prieš dvejus metus, per Kauno marių 50 metų jubiliejų, Palemone įvykusio žmonių, gyvenusių paskendusiuose kaimuose, susitikimo. Į renginį iškalbėti ir išdainuoti savo ilgesio, skaudulio susirinko per šimtą žmonių.

Atminimas įamžintas kryžiais

Ištvinus marioms, buvo užlietos 45 gyvenvietės: Žemieji Petrašiūnai, Varniai, Pažaislis, Vieškūnai, Žiegždriai, Apnarai, Rudmena, Jakštonys, Gastilionys, Aštragai, Senosios Rumšiškės, Dovainonys, Kapitoniškės, Bartkūnai, Lašiniai, Maisiejūnai, Kračkiemis, Dabinta, Pakalniškės, Laumėnai, Dvareliškės, Mozūrai, Samylai, Šilėnai, Kampiškės, Leonava, Arlaviškės, Tursonas, Piliuona, Guogai.

Kaimai buvo saviti amatais, klestėjo žvejyba, kalvystė, dirbo akmentašiai, kailiadirbiai. Dabintoje plėtojosi namudiniai verslai, buvo gerų audėjų, siuvėjų. Lašinių kaimas garsėjo ypatingu būdu gaminamais lašiniais. Ties Gastilonių kaimu Nemune buvo garsūs Velnio tilto ir Velnio pirties akmenys, kėlę didelį pavojų laivams. Jakštonyse būta kalkių degyklos, o kaimas garsėjo muzikantais. Žiegždrių kaimo dvaras turėjo saldaininę, kurioje gamindavo saldainius „Irisas” ir „Karvutė”. Šiame kaime buvo daug žvejų, o Mozūruose – daug naminukės varytojų.

Išnykusiems kaimams atminti 1989 metais jų gyventojai Vaišvydavoje pastatė kryžių. 2004 metais koplytstulpiu įamžintas Kampiškių kaimas ir jame gimęs poetas Jonas Aistis.

Rumšiškes iškėlė

Senosiose Rumšiškėse gyvenęs Stanislovas Abromavičius knygelėje „Nuskendusio slėnio istorija” įamžino jau į užmarštį besitraukiančio užlieto Nemuno slėnio kaimus, gyventojų atsiminimus.

Leidinyje aprašyta ir 1958 m. vasarą prasidėjusi didžioji Rumšiškių miestelio kelionė iš būsimųjų marių dugno ant Nemuno šlaito. Kiekvienam miestelio gyventojui, atsižvelgus į trobesių tūrį, medžių skaičių, buvo išmokėtos kompensacijos. Daugelis perkėlė tuos pačius statinius – rąstinius, mūrinius.

„Tvarka buvo rusiška: žmonės kėlėsi neįrengus gatvių, inžinerinių tinklų, elektros linijų. Visi darbai supuolė kartu. Kelias į Pravieniškes, tapęs pagrindine gatve, vingiavo tarsi girto žmogaus palikta brydė”, – rašė autorius.