Mėsėdžiai gali atsikvėpti: mėsa laikoma sveikatai palankiu produktu

Lietuvoje įsisiūbuojant vegetarizmo ir žaliavalgystės judėjimui, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto vadovas prof. Rimantas Stukas teigia, kad mėsos atsisakyti nederėtų. Mat joje yra visų mūsų organizmui reikalingų aminorūgščių, kurios ne tik atstato raumenis, bet reikalingos ir mūsų imuninės sistemos ląstelėms.

Kokius privalumus turi jautiena, o kokius – kiauliena

Vis dėlto pašnekovas pabrėžia, kad lietuviai mėsos valgo per daug, ypač riebios kiaulienos. „Tuo tarpu jautienos valgome šiek tiek per mažai. Tai rodo ir tyrimai, pagal kuriuos nemažai daliai gyventojų trūksta vitamino B12, taip pat stebina mažakraujystės didėjimo rizika. Tai ir yra signalas, kad žmonės per mažai vartoja jautienos, kuri yra vienas geriausių vitamino B12 ir geležies šaltinių“, - teigė mitybos specialistas.

Anot R. Stuko, žmonės dažnai neteisingai įsivaizduoja, kad valgydami veršieną jie gauna visų tų pačių medžiagų, kurių yra jautienoje. „Už veršieną biologiškai vertingesnė mėsa yra jautiena. Be to, jautiena turi daugiau ekstraktinių medžiagų, kurios gerina mėsos skonines savybes. Jautienos sultinys būna daug aromatingesnis, labiau skatina virškinimo sulčių sekreciją. Tiesiog jautieną reikia ilgai marinuoti ir tinkamai paruošti, tuomet ji nebus kieta, kaip dažnai teigiama.

Tuo tarpu veršiena, lyginant su jautiena, yra biologiškai mažiau vertinga mėsa, turi mažiau ekstraktinių medžiagų, joje gali būti didesnė nei jautienoje cholesterolio koncentracija. Jeigu žmogus turi problemų su skrandžiu ir jam reikia švelnaus maisto, veršiena tuomet tinka puikiai. Ji mažiau dirgins virškinamojo trakto gleivinę, todėl mažiau skirsis virškinimo sulčių. Tačiau sveikas žmogus pirmenybę turi teikti jautienai“, - patarė pašnekovas.

R. Stukas apgailestavo, kad šiais laikais žmonės nenori skirti pakankamai laiko maisto gaminimui. Tai rodo net butų projektavimas, kai virtuvė jungiama su svetaine. „Juk nepradėsi tokioje virtuvėje ant vienos „skylės“ virti burokėlius, ant kitos – kepti žuvį, ant trečios – troškinti svogūnus ir pan. O vėliau žmonės stebisi, iš kur atsirado sveikatos problemos – tiesiog jų organizmas neaprūpinamas biologiškai reikalingomis medžiagomis“, - tikino pašnekovas.

Anot jo, tai nereiškia, kad žmonės turėtų valgyti tik jautieną. Pastaroji turėtų sudaryti pagrindą, tačiau per savaitę reikėtų paragauti įvairios mėsos.

„Jei kiaulieną valgome tik kartais, tai irgi sveika mėsa. Iš visų gyvūninių riebalų kiaulienos riebalai yra geriausi, kadangi turi daugiausiai polinesočiųjų rūgščių. Be to, kaip riebi mėsa, ji turi daugiau riebaluose tirpių vitaminų – A, E, D. Kita vertus, šie riebalai labai gerai pasisavinami – iki 98 proc. Todėl jei kiaulieną valgome kasdien, šių riebalų gauname tikrai per daug. Kiaulienos nevertėtų valgyti daugiau kaip du kartus per savaitę. Taip pat reikėtų ją rinktis kuo liesesnę – kad būtų mažiau vizualiai matomų riebalų, vengti faršo, kuris tikrai bus riebus“, - aiškino R. Stukas.

Bene liesiausia mėsa yra vištiena, tačiau tik tokiu atveju, jei prieš gaminimą nuimsime odelę bei matomus riebalus, kurie pasisavinami 100 proc. Tuo tarpu dar tikrai ne visi įsisąmoninę, jog vištieną reikia valgyti be odos. Beje, nors minkštesnė mėsa yra šlaunelių, biologiškai vertingesnė – krūtinėlė.

„Kalbant apie delikatesines mėsas, triušiena visai tinkama mėsa, tuo tarpu žvėriena, kaip ir laukinių paukščių mėsa, pavyzdžiui, antis, jau yra daug riebesnė. Taip pat reikėtų nepamiršti ir subproduktų. Pavyzdžiui, 100 g kepenų yra 12 mg geležies. Žinoma, jei gyvulys yra augintas ir šertas teisingai, o produktas tinkamai paruoštas“, - pabrėžė pašnekovas.

Mėsos paros norma – apie 150 g

Mitybos specialisto teigimu, visiškai atsisakyti mėsos jokiu būdu nereikėtų, kadangi jos baltymai – visaverčiai ir labai gerai (96-98 proc.) pasisavinami, todėl organizmas aprūpinamas visomis esminėmis aminorūgštimis, kurios reikalingos ne vien raumenų masei palaikyti, bet ir normaliai imuninės sistemos veiklai. Mat jos ląstelės taip pat statomos iš aminorūgščių. Mėsą pagal vertingų medžiagų santykį mėsą lenkia tik kiaušiniai ir, tam tikrais aspektais, pienas.

„Mėsoje nėra tik vitamino C, todėl mėsą primygtinai rekomenduojama valgyti su daržovėmis“, - teigė R. Stukas.

Anot jo, egzistuoja mitybos rekomendacijos, pagal kurias lengvą fizinį darbą dirbančiam žmogui per dieną rekomenduojama suvalgyti 150-200 g mėsos, visiškai sėdimą darbą dirbančiam – dar mažiau. Tai nedidelis mėsos gabaliukas, kuris nė iš tolo neprimena to kiekio, kurį mes suvalgome kramsnodami mėsą ryte, per pietus ir vakare.

Paklaustas, kaip geriausia mėsą gaminti, R. Stukas sutiko, kad virta mėsa naudingesnė, bet kepta – skanesnė.

„Iš esmės pirmenybė turėtų būti teikiama tiems gaminimo būdams, kurių metu mėsa kuo trumpiau apdorojama šiluminiu būdu, todėl svarbu ją marinuoti. Pavyzdžiui, jei mėsa su prieskoniais ir citrina pamarinuojama parą, ji gali būti pakepinta keptuvėje vos 2-3 min., tuomet ją galima dėti į orkaitę, kur 10-15 min. ji bus kepama be jokių riebalų. Taigi iš tos pačios mėsos galima paruošti ir sveikatai palankų patiekalą, ir visiškai kenksmingą. Jei mėsa bus kepama riebalų pilnoje keptuvėje – tikrai nieko gera“, - teigė pašnekovas.

Lietuviai mėsą valgė ne visada

Tuo tarpu dietologė Edita Gavelienė atkreipė dėmesį, kad per pastaruosius keliasdešimt metų mėsa Lietuvos gyventojų mityboje tapo vienu iš pagrindinių patiekalų. Mat šis produktas greitai paruošiamas, nesunkiai gaunamas, ilgam suteikia sotumo jausmą ir didžiajai daugumai žmonių yra priimtino skonio.

„Įvairiausi tyrimai, atliekami su Lietuvos gyventojais, rodo, kad čia gyvenantys žmonės valgo per daug mėsos nei reikėtų pagal sveikos mitybos rekomendacijas. Bėda ta, kad jei žmogus vieno produkto valgo per daug, vadinasi, jis nevalgo kito jam reikalingo maisto. O jei organizmas negauna pakankamai maistinių medžiagų, nukenčia sveikata. Šiuolaikinėse mitybos rekomendacijose labai aiškiai įvardijama, kad mėsa turėtų būti įtraukta į mitybos racioną, tačiau jos valgyti užtenka du-tris kartus per savaitę, o vienu kartu suvalgomos mėsos kiekis neturėtų būti didesnis kaip 100 g“, - aiškino E. Gavelienė.

„Mes, gyvendami šioje klimatinėje zonoje, turime savo mitybos tradicijas ir jos tikrai nėra blogos. Netiesa, kad lietuviai valgė mėsą ištisus metus. Jie valgė tik tuomet, kai jos turėdavo, atėjus laikui pasninkaudavo. Šiauriau gyvenančių žmonių maistas ir turėtų būti kaloringesnis. Nesakau, kad vegetariškai besimaitinančio žmogaus racioną negalima padaryti pakankamai kaloringą, tačiau mėsa – daug paprastesnis būdas čia gyvenančiam žmogui gauti visaverčių baltymų, kuriuose yra jam reikalingų medžiagų“, - tikino gydytoja.