Nenoriu šauktinių: ar tikrai tokios kariuomenės reikia?

Tarsi žaibas iš giedro dangaus į Lietuvą trenkė netikėtas dangiškosios valstybės gynimo tarnybos sprendimas inicijuoti privalomosios karo tarnybos sugrąžinimą. Nors šią iniciatyvą dar turi patvirtinti Seimas, nemaža dalis interneto gyventojų jau kimba vieni kitiems į virtualius atlapus, besiginčydami, ar teisingas šis sprendimas.
Šįkart ir aš nepraleisiu progos pasiginčyti dėl, mano manymu, nelogiško sprendimo, atnešiančio daugiau žalos nei naudos. Visų pirma, nekvestionuoju geopolitinių aplinkybių ir būtinybės užtikrinti gynybinių pajėgumų. Tai – valstybės pareiga ir neabejotinai viena svarbiausių jos funkcijų. Tačiau labai abejoju, ar grąžinant šauktinius bus užtikrinta pajėgi, efektyvi ir moderni kariuomenė.
Žiniasklaidos pranešimuose teigiama, jog į privalomąją karo tarnybą bus kviečiami neteisti, nestudijuojantys, sveiki 19–26 metų jaunuoliai. 9 mėnesiams bus pakviečiami 3,5 tūkstančio Lietuvos piliečių. Tai sudaro 1,7 procento visų potencialių šauktinių. Man kyla klausimas: nejaugi priverstinai iš civilinio gyvenimo išplėšti ir prievolę atliekantys jaunuoliai savo funkcijas atliks efektyviau ir pasižymės geresnėmis savybėmis ir kompetencijomis negu motyvuoti, savo noru tarnybą atliekantys savanoriai?
O jeigu pripažįstame, jog kariuomenė būtų efektyvesnė ir stipresnė, jeigu būtų sudaryta iš savanorių bei profesionalų (t.y iš žmonių, kurie daro tai, ką patys pasirinko daryti), tuomet kyla klausimas, ar tikrai buvo išnaudotos visos prieinamos galimybės prisikviesti pakankamai savanorių? Ar tikrai neįmanoma savanoriškais principais į kariuomenė prisikviesti 1,7 proc. tam tinkamų jaunuolių?
Kodėl nematau kiekviename mieste plakatų, raginančių savanoriauti kariuomenėje? Kodėl nematau populiariausiuose tinklapiuose visus metus veikiančių reklamų, informuojančių apie savanoriško tarnavimo kariuomenėje galimybes ir privalumus? (...)
Galbūt šios priemonės būtų pernelyg brangios. Tačiau ar netaupome valstybės saugumo sąskaitą? Labai abejoju, ar priverstinę tarnybą atliekantis jaunuolis drąsiai stotų į pirmąsias tėvynės gynėjų gretas, nesigręžiodamas atgal. Turėkime omeny, kad tai bus jaunuolis, kuris šauktinio kriterijus atitiko ir pateko vien dėl to, kad „loterijos“ metu nestudijavo, o, pavyzdžiui, dirbo užsienyje, kad galėtų susimokėti už savo svajonių specialybės studijas.
Priešo taikiklyje galimai atsidurs ir jaunuolis, kuris pasirinko netradicinį kelią – pasirinko tais metais mokytis ir darbo rinkai ruoštis ne oficialioje mokslo įstaigoje, o neformalioje aplinkoje, pavyzdžiui, atlikinėjo praktiką tarptautinėje IT bendrovėje, kurioje gali per metus išmokti daugiau, nei per porą metų universitete.
Ginklą laikyti turės ir tas jaunuolis, kuris ruošiasi perlaikyti brandos egzaminus, nes vos per plauką neįstojo į trokštamą specialybę, kurioje reikalingi itin aukšti balai, kai tuo metu buvęs jo klasiokas, mokyklą baigęs žemiausiais pažymiais ir įstojęs į mokamą vietą kolegijoje, šios tarnybos išvengs, nes yra „studijuojantis“. Ar tikrai tokios kariuomenės norime?