*

Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (I)


* delfi.lt [Power]

„Akistata“ pradeda publikuoti sensacingiausias Kauno mafijos autoritetu laikomo Henriko Daktaro autobiografijos „Išlikt žmogumi“ mintis.

Henytė prieš žurnalistus

Savaitraštyje „Ekstra“ 2005 m. gruodžio 19 d. (Nr. 51 (367) pasirodžiusiame straipsnyje „Daktarų imperijos griūtis“ priminiau garsaus kauniečio Henriko Daktaro, pravarde Henytė, praeitį ir tuomet jam pareikštus įtarimus turto prievartavimu. Tiesa, pirmose minėtos publikacijos eilutėse buvo teigiama: „Henrikas Daktaras negalėjo negrobti, nekankinti ir nežudyti dėl paprastos priežasties – dėl pinigų troškimo ir žūtbūtinio siekio išlaikyti savo autoritetą bei valdžią kriminaliniame pasaulyje“.

Būtent dėl šio teiginio man, kaip ir tuometiniam „Ekstros“ vyr. redaktoriui Valdui Vasiliauskui, teko ilgai ir sunkiai bylinėtis su pačiu H. Daktaru, kuris atkakliai ir iki užkimimo su šeimos palaikymu teismo salėje aiškino, kad ant jo rankų nebuvo pralieta nė vieno lašelio svetimų žmonių kraujo.

„Palaikymo komandą“ tąsyk sudarė ne tik jo motina Jadvyga Daktarienė, sutuoktinė Ramutė Daktarienė bei vyriausioji duktė Živilė, bet ir gauja „slabadinių“, pasipuošusių odinėmis striukėmis.

Jis pasijuto taip giliai „įžeistas“, kad „Ekstros“ žurnalistams savo tariamą nekaltybę įvertino 100 tūkstančių litų.

Procesas užtruko beveik metus. 2006-ųjų vasario 21-ąją, per pirmą Vilniaus 3-iajame apylinkės teisme vykusį posėdį Henytė pateikė pasiūlymą, kurį galima traktuoti kaip psichologinį smurtą. Jis prašė teisėjų uždaryti į kamerą su autoriumi ir tenai išsiaiškinti tarpusavio santykius.

Autoriaus dviveidiškumas

Deja, savo knygoje „Išlikt žmogumi“ jis irgi „švarina“ savo biografiją. Tačiau ji yra įdomi, kad atskleidžia sovietinių laikų Kauno kriminalinio pasaulio (apie kurį anuometinė cenzūra draudė plačiau tyrinėti) panoramą.

Ji taip pat atskleidžia autoriaus dviveidiškumą, kaip jis neva piktinosi kruvinomis vilijampoliškių aukomis.

Šiandien galima teigti, jog savo dviveidiškumą H. Daktaras akivaizdžiai demonstravo ir bylinėdamasis su „Ekstros“ žurnalistais.

Savo knygą jis baigia optimistiniu patosu, kad atsivėrė durys į naują gyvenimą, tačiau kaip liudija pastarojo meto įvykiai, Kauno kriminalinio pasaulio lyderis priverstas slapstytis išduotas savo sėbrų, bijodamas atsakomybės už kruvinų nusikaltimų sąrašą, kuris, anot teisėsaugos pareigūnų, yra šiurpus ir gana ilgas...

Kur šiandien toji H. Daktaro garbė ir orumas, dėl kurios jis taip ilgai ir atkakliai bylinėjosi su žurnalistais?

Psichologine prasme yra įdomi tuometinė H. Daktaro reakcija į kelis iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus sakinius „Ekstroje“. Šiandien galėtume manyti, kad kriminalinis autoritetas tada išsigando, kad gal žurnalistai jau apčiuopė jo kruvinų nusikaltimų pėdsakais.

Teisme jisai gynėsi, kad niekada nebuvo patrauktas už užsakomąsias žmogžudystes. Teismo posėdžiuose įsiūtį ant žurnalistų demonstravo ne tik pats H. Daktaras, bet ir juos uoliai lankiusi Henytės motina J. Daktarienė, kuri kartą netgi užsimojo krepšiu ant fotokorespondento.

2006 m. spalio 16 d., žurnalo „Ekstra“ 42-ajame numeryje išspausdinus informacijos paneigimą bei kompensavus teisinės pagalbos išlaidas vienai Henytės „garbę“ atstovavusiai sostinės advokatų kontorai, H. Daktaras sutiko, jog baudžiamoji byla tuometiniam leidinio vyr. redaktoriui V. Vasiliauskui dėl šmeižto būtų nutraukta.

Varginga ir žiauri vaikystė

2004 metų pradžioje iki šiol net saugumiečių nenustatytoje spaustuvėje 400 egzempliorių tiražu buvo išspausdinta H. Daktaro knyga „Išlikt žmogumi“. Knyga buvo dalijama tik autoriaus geriausiems draugams.

Kai kurie leidėjai mano, kad ši kūryba galėtų tapti pelningu bestseleriu, jei Henytė ar jo artimieji sutiktų išleisti pakartotinį daug didesnį tiražą.

Būsimojo Kauno mafijos boso vaikystė praėjo Kauno Vilijampolėje esančiame J. Naujalio gatvės 18-ajame name, kuris nuo prieškario laikų priklausė Daktarams, dar tuomet garsėjusiais savo nusikalstama veikla.

„Gyvenome skurdžiai. Atsimenu, tankiomis šukomis šukavome plaukus ir, pasidėję baltą popierių, mušdavome ant jo iškritusias utėles (...), - savo memuaruose prisimena H. Daktaras. - Tėvas buvo žiaurus, tačiau ir savotiškai geras, nors tuo ir sunku patikėti. Pats jis užaugo 13 vaikų šeimoje, jį mušė vyresni broliai grandinėmis. Jau 5 metų būdamas jis ganė karves Vandžiogaloje“.

H. Daktaras prisimena ir tamsiausias vaikystės akimirkas, kai jo tėvas žiauriai mušdavo motiną. „Tėtis su mama gyveno vargingai, sunkiai dirbo ir vos galą su galu sudurdavo. Būtų buvę lengviau, jei tėvas nebūtų buvęs stikliuko mėgėjas. Gerbėme jį, tačiau ne iš meilės, bet iš baimės, o ypač tada, kai išgėręs skriausdavo mamą. O mušdavo ją žiauriai ir tiesiog už nieką – tai tas negerai, tai tas, tai per mažai dirba ir uždirba“.

Taip bėgo mažojo H. Daktaro vaikystė. Tėvas berniuką auklėjo griežtai, todėl toks auklėjimas davė savo. Jis tapo irzlus, užsispyręs ir niekada niekam nenusileisdavo. „Mušdavausi su už save vyresniais vaikais ir „kovodavau“ už savo gatvės garbę“, - savo prisiminimuose teigia Henytė.

Nuoskaudos brandino nusikaltimą

Kodėl blogai auklėti vaikai užauga žiauriais smurtautojais ir ar galima užkirsti kelią jų pykčio prasiveržimui? Atrodo, jog kartkartėmis tai padaryti itin sunku.

„Pamenu, kai tėvas eilinį kartą, būdamas girtas ir mažai besuvokdamas, kas darosi aplinkui, stipriai sumušė mamą. Maža, kad sumušė, bet dar ir negailestingai suspardė. Mamą išvežė į ligoninę, kur ilgai gydėsi, prižiūrima gydytojų. Mes su broliuku (Mečislovu) nubėgome į ligoninę, norėdami sužinoti, kaip sekasi mamai. Mūsų neįleido, todėl mes, nepaisydami gydytojų draudimų, mikliai bėgdami ir šaukdami, lėkėme koridorių labirintais link mamos palatos, kur ji gulėjo jau atgavusi sąmonę“, - tokias eilutes rašo H. Daktaras.

Verta pastebėti, jog dar vaikystėje Henytei patirtos skaudžios nuoskaudos ir noras atkeršyti už motiną, privertė jį rimtai pagalvoti apie planuojamą kraupų nusikaltimą: „Grižę namo, tėvą radome girtą ir garsiai knarkiantį ant lovos. Tuo momentu mums ir gimė keršto planas. Abu su broliu prisiekėme vienas kitam: jeigu mamytė ligoninėje numirs, tėvą mes nužudysime. Abu turėjome peilius ir pagal susitarimą, paeiliui, smūgis po smūgio, būtume jį subadę. Visų, o ypač mūsų labui, mamytė greitai pasveiko, todėl neįvyko nepataisoma tragedija. Aš, nors ir buvau dar jaunas, žinojau, kad būčiau tai padaręs, taip pat neabejojau ir broliu. Mamą mes labai mylėjome ir gerbėme, ir su skaudama širdimi pergyvendavome, kai ji girto ir nebeprotaujančio tėvo būdavo mušama bei skriaudžiama“.

Tad H. Daktaras, kuriam teko gyventi mušeikomis, ilgapirščiais ir vogtų daiktų perpardavinėtojais pagarsėjusioje Vilijampolėje, buvo regėjęs tokių dalykų, kokių ir baisiausiame sapne nesapnavo. Bet vilties, kad kada nors jis ir jo draugai gyvens geriau, jaunieji vilijampoliečiai neprarado. Būtent ši publika tapo Kaune besiformuojančių nusikalstamų grupuočių branduoliu. Naujieji atvykėliai patys imdavo burtis į gaujas. Taip kukliais medinukais apstatytoje Vilijampolėje, stebint pasyviai nusiteikusiai milicijai, Kaune formavosi padugnių visuomenė.

1/1 (1)---
« Spauda « Pagrindinis

* * Gen. time: 0.0218
* © xneox.com