Nežinomo kareivio kapas

Ketvirtojo dešimtmečio dienomis Lietuvos laikraščiuose, minėjimų ir švenčių metu, mokyklų salėse skambėdavo Antano Miškinio eilės: „Kilo viesulas lapų krėsti. Kilo vėjas girių purtyt. Jie išėjo per Lietuvą pėsti. Jie išėjo mums laisvės kurti... Kur jų eita lelijos žydi. Kur sustota - ten kryžiai svyra..." Tai buvo eilės savanoriams - kūrėjams ir visiems frontuose kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Nedaug tada buvo kapinių, kuriose lygiomis eilėmis nebūtų išsirikiavę vienodi pilki cementiniai kautynėse žuvusių ar nuo žaizdų mirusių karių kapų kryžiai. Tarp jų, rašė 1934-aisiais „Kardo" žurnalas, „yra labai daug su parašais „Lietuvos kariuomenės Nežinomas Kareivis".

Per Nepriklausomybės dešimtmetį jų kapai Lietuvoje buvo sutvarkyti, pastatyta paminklų, kuriuos sukūrė talentingi skulptoriai R.Antinis (Širvintose), J.Zikaras (Kaune) ir kiti.

Tada pradėta rūpintis žuvusiais mūsų kariais ir už valstybės sienų. Kaip 1932-ųjų „Trimite" rašė Augustinas Gricius, „padauguvyje likusių kapai taip ir buvo po kraštą išmėtyti, kitur užslinkę, kitur apgriuvusių kryželių pažymėti, kitur ir daržovėmis užsodinti". Čia buvo surinkti visų pirmų devynių Lietuvos pėstininkų pulkų, kovojusių su bolševikais, 86 karių kaulai ir palaidoti Asarnę, Bebrynėje, Iliūkstėje, Subate, Šventėje. 30 pilkų kryželių pastatyta Červon-koje. A.Gricius aprašė, kaip 1932-ųjų spalio 2-ąją Cervonkoje, dalyvaujant Lietuvos ir Latvijos kariuomenių vadovybei, vietos klebonas kunigas Stulginskis pašventino Lietuvos lėšomis pastatytą paminklą: „Giedojo gražus lietuvių choras, o aplink kapinaites margavo didžiausia žmonių minia".

Tų metų „Kario" žiniomis, šis paminklas (dailininkas Stanišaus-kas) buvo vienas įspūdingiausių ir didžiausių paminklų mūsų kariams (6,5 m. aukščio, paviršius -57 kv. metrų): prie Lietuvės su skydu kojų suklupęs karys su šautuvu rankose. Ir užrašas „Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvo-me, gindami Tėvynę", pakarto-jantis graikų Termopilų didvyrių uolos užrašą.

Kasmet prie Červonkos paminklo ir visoje Lietuvoje lapkričio 23-ąją, pagerbiant žuvusius karius, buvo kartojami didžiojo lietuvio (kaip jau tada jį vadino) J.Tumo-Vaižganto žodžiai „Garbė žuvusiems už Tėvynę ir garbė Tėvynei, kad yra kam už ją žūti". 1930-ųjų lapkričio 23-ąją, Kaune šventinant Vytauto Didžiojo karo muziejaus kertinį akmenį, kilo mintis šalia paguldyti ir Nežinomo kareivio palaikus, taip muziejaus viršininko generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus žodžiais „bent simboliškai pagerbiant visus nežinomus karius".

Tuo metu pasaulyje ant paminklų žuvusiems ir neatpažintiems kariams buvo rašoma: „Viešpatie, tu žinai jų vardus". JAV kasmet vadinamąją kapų puošimo dieną laikomos iškilmingos pamaldos Arling-tono nacionalinėse kapinėse prie įspūdingo marmurinio paminklo, ant kurio užrašyta: „Čia guli garbingas Amerikos karys, žinomas tik Dievui".

Pirmą kartą sumanymas pagerbti Nežinomą kareivį, kaip visų žuvusiųjų simbolį, kilo Prancūzijoje. 1920-ųjų lapkričio 11-ąją Paryžiuje, prie Triumfo arkos, iškilmingai buvo palaidoti Nežinomo kareivio palaikai, atvežti iš Didžiojo karo kautynių lauko. Uždegta Amžinoji ugnis. Padėti visų Prancūzijos sąjungininkų kare ir kitų valstybių vainikai. Diplomatas Vaclovas Sidzikauskas pasakoja, kaip 1923-ųjų kovo 24-osios išvakarėse su ministru pirmininku Ernestu Galvanausku čia padėję pirmąjį vainiką nuo Lietuvos: „Dalyvauti ceremonijoje Prancūzijos prezidentas atsiuntė savo adjutantą generolą, kurį po to pavaišinome restorane. Vainiko padėjimas sukėlė mums nepalankią reakciją (...), ypač aštriai mus puolė prancūzų komunistų organas „L'Humanite". Priekaištauta dėl Klaipėdos sukilimo.

1934-ųjų rugpjūčio 30-ąją „Trimitas" rašė: „Žuvusio Nežinomo kareivio kaulai greičiausiai bus parvežti iš Ilukštos apylinkės, kur vyko kovos su bolševikais". Tą rudenį buvo baigiamas įrengti naujųjų Karo muziejaus rūmų vidus, spalio mėnesį „rengiamasi tinkuoti sienas iš lauko".

Lapkričio 15-ąją pranešama: „Bokštas, per 15 metų tarnavęs mūsų tautos šventovei - Karo muziejui, drauge su senomis muziejaus patalpomis šiomis dienomis nugriautas". Ruošiamasi neeilinei lapkričio 23-ajai. Ne tik Kaune, bet ir visose kariuomenės įgulose, miestuose ir miesteliuose. „Pajuostyje (prie Panevėžio. - VK.) naujai pastatyta erdvi pradžios mokykla, - rašė „Kardas", pagerbiant čia stovintį 4-ąjį pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulką, - pavadinama Karaliaus Mindaugo mokykla, joje mokysis ir pulko karių vaikai".

Kariuomenės šventė prasidėjo lapkričio 23-iosios išvakarėse gedulingomis pamaldomis Kauno Įgulos bažnyčioje už žuvusius ir mirusius Lietuvos karius... Kitą rytą visoje Lietuvoje buvo iškeltos tautinės vėliavos. 10 valandą Įgulos bažnyčioje - iškilmingos pamaldos: aukščiausieji bažnyčios hierarchai, Prezidentas, Vyriausybė, kariuomenės vadovybė, užsienio karo atstovai, savanoriai - kūrėjai ir pilnutėlė bažnyčia karių. Pamaldoms baigiantis, galingai skamba „Te Deum laudamus" ir Tautos himnas, traukiami simfoninio orkestro, choro ir garsėjančio solisto boso Antano Kučinsko-Kučingio, tada kadrinio Lietuvos kariuomenės kapitono, baigusio leitenanto laipsniu vieną pirmųjų Lietuvos karo mokyklos laidų.

15 valanda. Smarkiai lyja. Tačiau į Donelaičio gatvę tebeplūsta žmonės, paraginti išvakarėse laikraščiuose paskelbto generolo V.Nagiaus-Nagevičiaus kvietimo: „Ligi neatgavome Vilniaus, savo Nežinomo kareivio kapą supilsime Kaune, Vytauto Didžiojo muziejaus sode ties paminklu žuvusiems dėl Lietuvos nepriklausomybės (...), nes jame įmūryti akmenys sunešti iš tų laukų, kur kovėsi mūsų kariuomenė dėl tautos laisvės". Ant šio 1921 m. J.Zikaro suprojektuoto paminklo šviečiančios raidės: „Per amžius budėję, laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą".

Spauda plačiai aprašė tas istorines iškilmes: „Ties Karo muziejurr išsirikiavo visų ginklo rūšių kariuomenės daliniai, šaulių garbės kuopa, savanoriai - kūrėjai, organizacijos, studentų korporacijos ii didžiulė žmonių minia. Laisvės paminklas - vėliavų miške. Visi paminklai ir visi septyni medinia kryžiai Muziejaus sodelyje iliuminuoti. Iš naujo, neįprastai didelic bokšto, kurio du trečdaliai dar pastoliuose, šviečia elektrinis užrašas ,JBe Vilniaus nenurimsim!". Šalie Žuvusiųjų paminklo - du liepsnojantys aukurai, „tarytum primena senovės karžygių laidojimą", - rašė „Kardas".

Ant pirmosios karuose atimtos ii priešų patrankos - Nežinomo kareivio karstas, dekoruotas Vyčic kryžiumi ir Nepriklausomybės medaliu, uždengtas didele Vyčio kryžiaus vėliava. Aplinkui pėstininkų artilerijos, kavalerijos, aviacijos technikos dalių ir karo invalidų gar bės sargyba. Aukštos juodos vėliavos.

Visos tautos vardu padėjęs vainiką prie Nežinomo kareivio, Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona kalbėjo: „Miela čia matyti arkivyskupas Pranciškus Karevičius, kurs 1919 metais drąsino ir laimino mūsų karius kovon su Lietuvos priešais ir kurs šią valandą maldomis lydi žemėn mūsų Nežinomo kareivio kaulus". Senasis arkivyskupas prabilo pamokslu: „Iš ketvirtojo Dievo įsakymo išplaukia pagarba savo Tėvynei, savo tautai..." ir pašventino duobę.

Tada naujajame muziejaus bokšte pirmą kartą prabilęs Didysis Laisvės varpas, dovanotas Amerikos lietuvių 1919 metais. Chorai gieda „Benedictus". Keturi aukštieji karininkai - generolas Silvestras Žukauskas, buvęs pirmasis kariuomenės vacias, generolai Jonas Bulota, Petras Šniukšta ir pulkininkas - leitenantas Steponas Rusteika nukelia karstą nuo pabūklo lafeto. Orkestrai groja „Marija, Marija". Keturi jauni kareiviai lėtai leidžia karstą į duobę. Skamba „Salve, Regina". Griaudžia trys saliuto salvės.

1934-ųją lapkričio 23 d. švęsta ne tik Kariuomenės šventė. Stasys Raštikis, tada pulkininkas, Vyriausiojo štabo viršininkas, savo kalboje pasakė: „Ši diena yra ir Vyčio kryžiaus ordino kavalierių šventė. Sveikinu jus, drąsuoliai, statydamas pavyzdžiu jauniesiems kariams".

Pirmuosius būsimojo pasižymėjimo ženklo kaspinėlius kariams fronte įsegė gen. S.Žukauskas dar 1919-ųjų birželio 28 d. Po mėnesio ženklas pavadintas ordinu „Už Tėvynę". 1920-ųjų vasario 13 d. Prezidento įsakymu pavadintas Vyties kryžiumi, o nuo 1930-ųjų rugsėjo 1 d. Vyčio Kryžiumi. Tai buvo vienintelis apdovanojimas iki 1928-ųjų. Vėliau pagal vyresniškumą antras po Vytauto Didžiojo ordino.

Pirmieji Vyties kryžiai buvo nukalti 1921-ųjųf vasarą. Iš viso Vyčio kryžiaus ordinu ir Kryžiumi buvo apdovanoti 1433 Lietuvos piliečiai ir 82 svetimšaliai (tarp jų - Vokietijos prezidentas P.Hin-denburgas ir Italijos karalius Viktoras Emanuelis).

Iškilmingų laidotuvių dalyviai klausėsi garsiakalbių sustiprintų generolo VNagiaus-Nagevičiaus skaitomų Prezidento Akto žodžių: „Nežinomą Kareivį, žuvusį dėl Lietuvos laisvės 1919 metais ir laidojamą laikinojoj sostinėj Kaune, Vytauto Didžiojo muziejaus aikštėje, Kariuomenės ir Vyčio Kryžiaus šventės proga apdovanoti III laipsnio Vyčio Kryžium".

Po tų žodžių ant Vytauto Didžiojo muziejaus stiebų pirmą kartą pakilo valstybinė ir tautinė vėliavos.

Įsidėmėtini tose istorinėse iškilmėse Lietuvos Prezidento pasakyti žodžiai: „Nežinomo kareivio kapui lenkiasi ne tik savieji, bet ir svetimieji (...). Tas kapas ne tik tautiškosios, bet ir visuotiniš-kos pagarbos yra vertas".

Lygiai po trijų dienų ant šio kapo vainikus padėjo švedų mokslininkai - prof. Sigurdas Curmanas ir doc. Adolfas Schuckas. Žuvusiųjų dėl Laisvės paminklas buvo Amerikos Raudonojo kryžiaus atstovo pulkininkas Ryano apsodintas rožėmis. O didelis Lietuvos draugas JAV nepaprastasis ir įgaliotasis ministras C.M.Noremas at-siųsdino vijoklinių rožių nuo G.Washingtono kapo pasodinti ant mūsų Nežinomo kareivio kapo... Beje, tai tas pats C.M.Noremas, kuris vienintelis iš Vakarų valstybių akredituotų diplomatų pasirašė Lietuvos vėliavos pakėlimo Gedimino kalne aktą 1939-ųjų spalio 29-ąją.