Nuo neištikimybės neapsidrausi

„Niekada nemaniau, kad pragyvenusi su vyru ketvirtį amžiaus būsiu jo išduota. Šventai tikėjau, kad mūsų santuokai neištikimybė negresia, o dabar santuoka sužlugdyta! Esu įskaudinta iki širdies gelmių. Vyras maldauja atleisti, bet nesugeba nė pasiaiškinti. Ką man daryti?“

Pataria psichologė Rūta Bubelienė

Pirmiausia jums reikėtų atgauti dvasinę pusiausvyrą, be kurios bet koks žingsnis ar sprendimas bus neteisingas ir skubotas. Teks perkratyti savo įsitikinimus, gyvenimo negailestingai sudrebintus iš pačių pamatų.

Atrodo, kad jums taip skauda ne tik dėl vyro neištikimybės, bet ir dėl žlugusių idealų. Jūsų žodžiai išduoda, kad jūsų nuostata dėl santuokinės ištikimybės bei savo šeimos įsivaizdavimas yra pernelyg idealizuojami, atitrūkę nuo tikrovės. Ištikimybė nėra duotybė, nereikalaujanti dviejų žmogaus pastangų, o tik siekis, gražus idealas, kuris, deja, gali būti ir nepasiektas.

Neištikimybė – nelaimė, nuo kurios neapdrausta jokia, net pati darniausia santuoka. Kiekviena susituokusi pora viliasi, kad ši neganda ją aplenks. Deja, ji dažniausiai užklumpa nepasiruošus, tarsi klastinga liga nusilpus imunitetui, ir priverčia pasielgti taip, kaip „niekada negalėtum“, apverčia šeimos gyvenimą...

Ką tuo noriu pasakyti? O gi tai, kad meilės išdavystė yra tokia pat nesąmoninga, nesuprantama, kaip ir pati meilė. Apie pastarąją menkai tenutuokiame, nors psichologija, regis, toli pažengusi.

Kodėl žmogus dėl apgaulingo romantikos gūsio, mažo nuotykio ar atsitiktinio sekso kartais rizikuoja prarasti tai, ką drauge su kitu kūrė, puoselėjo, augino metų metus ir ką dažniausiai nuoširdžiai labai brangina? Kas verčia suaugusius žmones, turinčius vaikų, slapstytis, išsisukinėti ir meluoti tarsi jie patys būtų maži vaikai?

Žmogui, kuris užaugo šeimoje, nepažinusioje šių problemų, tai gali atrodyti kaip tikras pamišimas, tačiau ne visiems pasiseka: kai kurios šeimos pripranta prie melo ir neištikimybės lyg prie nepagydomos, bet nemirtinos ligos.

Net ir labai patyrę psichologai, kuriems yra tekę išklausyti tūkstančius dramatiškų išpažinčių, narplioti tūkstančius svetimavimo istorijų, prisipažįsta, kad apie neištikimybę žino toli gražu ne viską, supranta dar mažiau, o padėti sutuoktiniams gali tik tiek, kiek šie pasiruošę padėti vienas kitam.

Lengviausia būtų viską versti žmogaus prigimčiai. Taip, žmonės – ne gulbės, kurių porą išskiria tik mirtis (tiesa, gamtininkai stebisi užfiksavę retų gulbių daugpatystės atvejų). Bet ar žmogus – gamtinė būtybė? Gyvūnai juk neduoda priesaikų, neturi idealų, jie nedvejodami elgiasi, kaip jiems liepia gamta.

Paprastai gailimės neištikimybės aukos ir smerkiame nedorėlį. Tačiau dauguma jų nėra nei bejausmiai, nei nedori, nei amoralūs, tarp jų mergišių, gašlūnų – vienetai. Dauguma yra tokie pat sutrikę, susikrimtę ir kenčia dvasiškai, kaip ir išduotieji. Jie nuoširdžiai gailisi savo poelgio, dievagojasi, kad nesiruošė išduoti sutuoktinio, nė neturėjo tokios minties: „Tai tiesiog atsitiko“, „Man aptemo protas“.

Jie žino, kad bus smerkiami, tačiau, anot psichologų, jų siekis išsipasakoti rodo nuoširdų troškimą susivokti, kodėl tai nutiko, kur tas nematomas akmuo, ant kurio suklupo. Būtent tai ir teikia vilčių išsaugoti santuoką.

Taigi, Janina, žlugo tik jūsų idealai, o ne santuoka. Neištikimybės šeimai padaryta žala nėra tokia jau nepataisoma. Svarbu, prie kokių išvadų abu prieisite po šio gyvenimo sukrėtimo, ar sugebėsite atleisti. Geriausiu atveju nepamatuotos viltys žlunga, o neištikimybę išgyvenusios poros santuoka tik sutvirtėja.