O.Lapinas. Kai vyras užstringa

Gyvename santuokoje su vyru 20 metų. Buvo ir labai gerų akimirkų, ir labai blogų. Prieš šešerius metus vyras susirado meilužę.

Prieš trejus metus aš tai sužinojau atsitiktinai. Mes kalbėjomės visi - aš, vyras, meilužė. Vyras maldavo manęs neardyti šeimos. Prižadėjo meilužę palikti. Ji prižadėjo tą patį. Bet, palaukę kol aš aprimsiu, savo santykius atnaujino.

Mano vyras niekada negalvojo palikti šeimos (mes turime 2 sūnus), ją norėjo turėti tik kaip meilužę visą gyvenimą, bet taip, kad ji visą gyvenimą liktų viena ir priklausytų tik jam vienam. Jos tai netenkino.

Prieš keletą mėnesių ji susirado draugą ir dabar bando kurti savo gyvenimą. O mano vyras eina iš proto. Sako, kad ją labai myli, bet mane IRGI myli. Be šeimos gyvenimo neįsivaizduoja, bet jo širdis priklauso jai.

Prieš 3 metus mes pradėjome statyti šeimos namą, kurti ateities planus. Vyras man buvo labai geras, o aš laiminga tikėjau, kad viskas tarp mūsų gerai. Dabar, jų žodžiais tariant, viskas baigta. Bet jis lekia pas ją, o jinai jį įsileidžia. Jos ir jos draugių buvau apkaltinta kaip moteris, visai neturinti savigarbos, lakstanti jam iš paskos, paklaikusi iš skausmo.

Ko tikėtis iš vyro ir ateities su juo, jeigu jis nesugeba ar nenori priimti sprendimo vyriškai, už jį tai daro jo moterys. Labai myliu savo žmogų, bet liko tiek griuvėsių, nežmoniško skausmo, kad neįsivaizduoju ar įmanoma gyventi su vyru, mylinčiu kitą moterį.

Jo žodžiais tariant: jis nei baisiausiam sapne nesapnavo, kad jam taip atsitiks. Kad taip įskaudins savo brangiausius žmones t.y. šeimą: „Aš esu aklas, nematau tos tikrovės, kurią mato visi iš šalies, aš nežinau ar man kada nors atsivers akys“.

Ji taip pat jau klausė jūsų patarimo, nes labai myli mano vyrą. Ji rašė - žmona, "neturinti savigarbos".

Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas

Jūsų situacija nėra paprasta. Joje yra daug žmonių, mylinčių vienas kitą ir vienas su kitu bendraujančių: jūs - su vyru ir su meiluže, jis - su meiluže ir su jumis, meilužė - su jumis abiem.

Niekas nenori paleisti nieko. O dar visą tai stebi vaikai. Manau, kad tai pakankamai sunku, skaudu ir painu visiems trims. Žinoma, vargu ar čia kas nors daro tai tyčia. Tiesiog jums visiems trims sunku priimti radikalų ir skausmingą sprendimą. Susitelkime į vyrą.

Jūs laukiate iš savo į penktą dešimtmetį įkopusio vyro „vyriško“ sprendimo. Tai reiškia, kad jis turi pasirinkti jus arba meilužę. Vyras sako jums, kad myli jus abi. Vargu ar jis gali pasirinkti, ką mylėti, tačiau tokia meilė dažniausiai reiškia, kad jis savo prote yra susiskaldęs. Kai jūs kalbate su juo namuose, su jumis kalba vienas žmogus - „atgailaujantis jums“, kai jis kalba su meiluže - kitas, toks, kurio neįmanoma neįsileisti ir kuris negali ir nenori paleisti savo meilužės. Kokia išvada peršasi, sužinojus apie žmogų, kuris nieko nenori paleisti?

Išvada ši gali remtis ne tuo, ką jūs sakote, netgi ne tuo ką jūs manote, o tuo, kaip įvykiai atrodo iš šono.

Manau, kad už tokio nenoro ir negalėjimo stovi labai sena, laiko patikrinta ir visai nelanksti strategija : MŪSIŠKIAI NEPALEIDŽIA TO, KĄ TURI. Taip, nors visa tai ir atrodo, kaip meilės jausmas, ir greičiausiai jaučiasi, kaip meilės jausmas, ir netgi gali būti visiems pateiktas, kaip tipiškas meilės trikampis, man atrodo, kad tai vis dėlto labai savininkiška meilė.

Tai - meilė ne žmogui, o savimeilė, noras turėti viską. Savotiška ekspansija, užkariavimas, savo įtakos ir teritorijos plėtimas. Tai, kas pateko į rankas, turi jose ir likti. Ir joks meilužės draugas neturėtų drįsti atimti iš jūsų vyro jo meilužės. Ir jūs neturėtumėte jo palikti, ir vaikai turi likti su juo, ir faktiškai jis turi gyventi dviejose šeimose. Jūs abi su meiluže palaikote vyre šią ekspansiją.

Aš nemanau, kad jūsų vyras būtent taip suvokia situaciją. Greičiausiai jis ją suvokia kitaip, todėl dėl atsargumo galima būtų šią hipotezę pavadinti kaip „pasąmoninga tendencija“.

Taip, kai kurie žmonės (ir vyrai, ir moterys) turi tokią pasąmoningą polinkį: NEGALI ATSISAKYTI SAVO UŽKARIAUTO GROBIO. Tai - labai sena, iš protėvių paveldėta programa, pagal kurią užkariautojai niekad neatiduodavo savo laimikio, o jei juos kas nors ir nugalėdavo, sunaikindavo šį laimikį („tegul neatitenka niekam !”).

Visai gali būti, kad ir jūs pasąmoningai laikotės to paties: jūsų vyras priklauso tik jums, todėl jūs visai nesiruošiate jo atiduoti. Ir jeigu jo meilužė vis dar jį įsileidžia, panašu, kad ir jis laikosi tos pačios strategijos.

Taigi, apibūdinę situaciją kaip strategiją, pažiūrėkime, ką vyras gali jos pagalba pasiekti.

Žinoma, jis gali pasiekti stabilų savo įtakos ir kontrolės jausmą:

* dabar vyras žino, kad jo įtakoje dvi suaugusios moterys kenčia ir nežino, ką joms daryti;

* galima įsitikinti, kad nepaisant savo amžiaus vidurio, tavęs nori dvi moterys;

* galima pabandyti kompensuoti vienos moters pagalba tai, ko negavai su kita: greičiausiai meilužė moka kai ką, ko nemokate jūs, o jūs lenkiate ją kitomis savybėmis.

O štai ir išvirkštinė pusė. Tokia strategija yra gana nelanksti ir statiška. Joks užkariautojas nepajėgia išlaikyti didžiulės teritorijos. Joks „šeichas“ negali sau leisti didelio haremo. Turėti dvi šeimas - per daug sunkus ir psichologine, ir seksualine, ir finansine prasme uždavinys. Todėl tokios “imperijos“ griūna. Juo labiau vyras aiškiai jaučiasi nepatogiai ir greičiausiai nenorėtų nieko skaudinti, siekia „viską sutvarkyti, kad visi liktų patenkinti“.

Tačiau jis skaudina visus, su kuriais turi reikalų. Moterys priešinasi. Ir sustabdyti jį gali tik labai blaivus, į perspektyvą nukreiptas požiūris. Tai reiškia, kad kažkas turi labai autoritetingai ir įtikinamai pasakyti jam, kad: Jis JAU ĮRODĖ sau, kad yra galingas, įtakingas ir pajėgus. Dabar laikas susirūpinti savimi, nes jei jis liks susiskaldęs, kaltas ir dar perkrautas įsipareigojimais, tai jis tikrai suardys savo sveikatą.

O ką, jei jūs papasakotumėt jam istoriją apie Chodža Nasrediną?

Vienas mula buvo nusiųstas žmonos į rūsį parsinešti riešutų. Mula grįžo šaukdamas: “Mano ranka įstrigo ąsotyje su riešutais!“ Žmona apžiūrėjo ąsotį: jis buvo ilgas ir siauras. Ranka niekaip negalėjo išlįsti iš siauro ąsočio.

„Sudaužykime jį",- pasiūlė ji vyrui.

„Tu ką - jis yra mūsų šeimos brangenybė. Matai, kiek ant jo brangiųjų akmenų?“- sušuko mula.

„Tad gal tuomet pjauname ranką?"- pasimetė žmona.

„Tu nori padaryti mane invalidu?“- ėmė klykti vyras.

Pagaliau jis prisiminė išmintingą kaimyną - Nasrediną. Chodža Nasredinas atėjo ir tarė: „Gerbiamas mula, klausykis ir daryk, ką aš pasakysiu“.

„Gerai, tik maldauju, padaryk ką nors, nes ranka jau ėmė tinti!” - suriko tas.

„Pirmiausia, - pasakė Chodža, - atgniaužk kumštį ir paleisk riešutus“.

„Taip“,- pakluso mula.

„O dabar atsargiai ištrauk ranką!“ - paliepė Chadža.

Mula ištraukė ranką ir su džiaugsmu ėmė šaukti: „Tu esi tikras burtininkas!“

Štai tokia istorija. O ką su ja darysite visos trys - jūsų išminties reikalas.

Sėkmės.
Olegas Lapinas