O.Lapinas. Kaip atleisti savo tėvams?

Mano problema iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai jau banali – nesu laimingas. Esu sveikas, protingas, išvaizdus, šalia savęs turiu mylinčią ir atsidavusią moterį. Nors tik prieš keletą metų baigiau mokyklą, esu visiškai savarankiškas ir nuo tėvų finansiškai nepriklausomas. Gyvenime pamažu pradedu pasiekti to, ko visada norėjau. Tačiau labai retai jaučiuosi laimingu.

Užaugau skurdžioje šeimoje. Tačiau tai buvo ne pinigai, kurių man trūko, bet šeima. Mano tėvas - alkoholikas. Pirmieji mano vaikystės prisiminimai yra, kaip jis girtas šaukia ant mano mamos, kaip mes vidury nakties renkamės daiktus ir bėgame iš namų.

Istorija komplikuota, mano mama nuo jo bandė pabėgti, kai mano brolis buvo kelių metų, o aš buvau dar negimęs. Kai aš gimiau, tėvo šalia nebuvo. Jis sugrįžo, kai man buvo dveji. Aplink ketvirtuosius mano metus mes vėl nuo jo pabėgom. Deja, kai man suėjo septyneri, kartu įsikėlėm į bendrus namus, ir, deja, nuo tol visada gyvenome kartu.

Niekada jam nejaučiau švelnių jausmų. Kai buvau mažas, jo bijojau. Jis niekada nei manęs, nei mano brolio, nei mamos nemušdavo. Tačiau jo psichologinė agresija, ypač išgėrus, liedavosi per kraštus. Su metais pradėjau jam jausti neapykantą ir pasišlykštėjimą. Jei nuoširdžiai, aš niekada į jį nesikreipiau kaip į tėvą. „Tu“ ir tiek. Kalbėdavomės mažai, nes aš niekada negalėjau pamiršti, kaip jis elgiasi su mumis girtas.

Tačiau manyje buvo ir yra pilna pykčio. Kai tapau paauglys, nebegalėjau pakęsti, kaip tėvas užgaulioja mamą, ir dažniausiai būdavau tas, kuris nukreipdavo nuo jos dėmesį. Daugybę kartu esu jam į akis išrėžęs, kaip jo nekenčiu, kaip norėčiau kaip jo nebūtų. Jis mane norėdavo nutildyti fizine jėga, tačiau aš niekada nenusileisdavau. Mano ir jo muštynės tapo dažnas reiškinys namuose. Aišku, nuo to niekam nebuvo geriau. Aš jo dar labiau pradėjau nekęsti.

Mano mama yra pasiaukojanti ir atsidavusi moteris - ji visą savo gyvenimą be galo daug dirbo ir visiškai neskyrė laiko sau. Tačiau, nors aš ją ir myliu, negaliu jai už daug ką atleisti. Pirmiausia aš ją visada kaltindavau už tai, kad mes grįžom gyventi su tėvu. Negaliu jai atleisti už tai, kad kai man buvo ketveri-septyneri ir mes gyvenome ne su tėvu, ji vakarais mus palikdavo močiutei ir išeidavo nakčiai pas tėvą. Tai mano vienas baisiausių vaikystės prisiminimų, nes tada jausdavausi labai vienišas ir išduotas.

Negaliu jai atleisti už tai, kad sekantį rytą po bemiegės nakties, kai tėvas girtas siautėdavo namuose, ji su juo elgdavosi, kaip nieko nebūtų nutikę. Aš ir šiandien negaliu to suprasti. Nežinau, ar ji jo bijojo, ar jį mylėjo, ar buvo per silpna ką nors keisti. Esu bandęs apie tai su ja kalbėtis, tačiau atsakymų nesulaukiu. Tik mačiau daug skausmo ir nusivylimo jos akyse.

Negaliu jai atleisti už tai, kad ji niekada manęs pakankamai nevertino. Nors aš visada mokiausi vien 10-ukais, laimėdavau visas olimpiadas ir buvau vienas geriausių mokinių mokykloje, geriausiai baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į labai gerą universitetą, ji niekada nepasakė, kad džiaugiasi ir didžiuojasi manimi. Vieninteliai jos žodžiai būdavo: „Juk nereikia taip stengtis“.

Nors ji ir visą gyvenimą labai sunkiai dirbo, aš nejaučiu, kad ji viską padarė dėl manęs ir mano brolio. Kartais man atrodo, kad ji pati pasirinko aukos vaidmenį ir leidosi pasroviui.

Skaudu pripažinti, bet mano brolis pasuko skirtingais keliais nei aš. Aš labai bijau, kad jis vieną dieną bus toks kaip mano tėvas, nes jis pats linkęs į priklausomybes – narkotikai ir alkoholis jam nesvetimi.

Kol gyvenau su šeima, visada jaučiausi labai vienišas ir nelaimingas, nesuprastas ir nevertinamas. Visada svajodavau kaip turėčiau kitokį tėvą, laimingą šeimą. Labai ilgai neturėjau draugų, nes nepasitikėjau savimi. Pradėjau nekęsti viso pasaulio. Laikui bėgant pradėjau suprasti, kiek daug manyje pykčio ir neapykantos.

Mokykloje, nors buvau gabus ir populiarus tarp merginų, pats sąmoningai pasirinkau būti „autsaideriu“. Sau pasakiau, kad esu geresnis už kitus, ir labai daug laiko skyriau savęs tobulinimui. Tikriausiai taip dariau, tikėdamasis, kad nors vieną kartą mama mane įvertins. Panašiai ir dabar.

Man visada kažko trūksta, visada pirmiau matau juodą nei baltą. Man atrodo, kad galbūt aš savęs labai nemyliu. Nors ir pasiekiu labai gerų rezultatų, man to niekada neužtenka, ir graužiu save, kad galėjau geriau. Anksčiau galvojau, kad tai jaunatviškas maksimalizmas, bet dabar suprantu, kad taip nėra sveika.

Išėjimo iš namų laukiau kaip išganymo. Galvojau, kad viskas pasikeis. Tačiau klydau. Jau dvejus metus gyvenu labai toli nuo namų, į namus grįžtu tik kartą per metus. Galvojau, kad taip pabėgsiu nuo savo problemų. Klydau. Kartais naktimis sapnuoju košmarus, kaip tėvas muša mano motiną, pabundu iš miego. Bendrauju tik su mama ir broliu, tačiau po kiekvieno telefono skambučio jaučiu didelį nusivylimą, vienišumą ir širdgėlą.

Apie tėvą nekalbam. Atrodo, kad jo nebūtų. Tačiau man skaudu suprasti, kad jo tiek daug manyje, kiekviename mano vaikystės prisiminime. Ir kad dėl to, koks jis yra, toks aš esu šiandien. Aš norėčiau jį pamiršti, ištrinti viską iš atminties, tiesiog apie jį negalvoti. Tačiau aš jo nekenčiu, o tai, nors ir ne meilė, tačiau vis tiek jausmas. Manyje tiek daug pykčio, sielvarto, nepasitenkinimo, savęs ir savo gyvenimo nevertinimo.

Kaip jau rašiau laiško pradžioj, šalia savęs turiu nuostabią moterį, kartu kuriame bendrą gyvenimą. Žinau, kad ji mane labai myli, aš ją taip pat labai myliu. Pirmieji mūsų draugystės metai buvo laimingiausi mano gyvenime. Jaučiu, kad ji mano žmogus. Su ja būdamas supratau, kur slypi mano nelaimingumo priežastys, ji buvo pirmasis žmogus, su kuriuo galėjau visiškai atvirai pasikalbėti apie savo šeimą.

Taip ji man padėjo suprasti, kad aš esu, tas kas esu. Pamažu nebesigėdiju savo šeimos. Kai buvau paauglys, žmonėms, kurie nežinojo mano šeimos sakydavau, kad mano tėvas miręs. Šiandien keliems artimiems draugams jau galiu pasakyti, kaip yra iš tiesų.

Tačiau kai pradėjom gyventi kartu, viskas grįžo į senąsias mano emocinės savijautos vėžes. Ji mato, koks aš būnu nelaimingas, mes kalbamės apie mano problemas, ji nori man padėti. Aš pats noriu būti laimingas, ir noriu, kad ji būtų laiminga su manimi. Tačiau aš suprantu, kad pirmiausia tai aš pats, kuris turi padėti sau pačiam – atleisti savo šeimai, atsikratyti pykčio ir neapykantos, susitaikyti su praeitimi, pradėti mylėti save ir aplink esantį pasaulį. Tačiau aš nežinau, kaip tai padaryti...

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP ATLEISTI SAVO TĖVAMS

Jūs pradedate laišką tuo, kad nesate laimingas. Po to aprašote, kaip vystėsi jūsų neapykanta tėvui, kurią papildydavo nuoskaudos jį mylėjusiai motinai. Ir baigiate laišką supratimu, kad jums reiktų atleisti savo tėvams. Panašu, kad jūs suvokiate visą šio gyvenimo uždavinio esmę - nei ką pridėsi, nei ką atimsi. Iš esmės jūs parodote savo laiške gilų savęs supratimą.

Matosi, kad jūs tikrai ne kartą susimąstydavote apie savo gyvenimą, o taip pat matosi, kad nepaskęstate smulkmenose, o sugebate aprėpti savo gyvenimo įvykius visumoje. Taip pat galima pastebėti, kad esate inertiškų santykių žmogus: jei jau ką mylite - tai ilgam, jei nekenčiate - irgi ilgai.

Sąmoningai jūs teisinate savo neapykantą tėvui jo alkoholizmu, dėl ko jums su motina tekdavo nuo jo slėptis. O motina, turėjusi atiduoti savo širdį jums, dar jus ir išduodavo, paslapčia vaikščiodama pas išvarytą tėvą. Taigi jūs jaučiatės traumuotas du kartus: tėvo nenusakomu žiaurumu ir motinos emocine išdavyste.

Visai gali būti, kad pasąmoningai jūs norėjote tėvo meilės, tačiau ši meilė buvo užblokuota būtinumu aukotis motinai. Jūs turėjote tapti ITIN SĖKMINGU. Iš čia kilo ryškus priekaištas mamai: dėl tavęs aš atsižadėjau tėvo bei vaikystės! O mama to deramai neįvertino.

Tokios psichologinės traumos dažnai verčia berniukus anksčiau išaugti ir anksti atsiskirti nuo savo tėvų: ak taip, tai man jūsų ir nereikia! Santykiuose jie neretai išlieka gana atsakingi, reiklūs, daug pasiekiantys, kontroliuojantys (ankstyvo tapimo suaugusiuoju pasekmė), todėl lengvai užpyksta. Širdyje išlieka didelis reiklumas pasauliui. Pasaulis aiškiai ne toks, koks TURĖTŲ būti, žmonės aiškiai nepadaro visko, ką TURĖTŲ daryti, o netgi labai mylinti moteris negali pagydyti išduotos ir nuskriaustos sielos.

Klausimas gi jūsų apie tai, kaip atleisti savo tėvams, ir klausimas šis nėra labai lengvas. Visai gali būti, kad atleidimas jūsų atveju tęsis ilgai ir vyks taip pat lėtai, kaip ir augo jūsų neapykanta. Galbūt jums padėtų psichoterapija, ypač tokia, kurioje naudojamas „grįžimas į praeitį“- tarkime, šeimos konsteliacija. Tik aš kažkiek pakeisčiau jūsų formuluotę: „atleisti“ į „priimti“. Kodėl būtent priimti?

Atleisti mes galime tiems, kurie mus įskaudina tyčia ar netyčia. Ir po to prašo atleisti. Jei jie įskaudino netyčia, mes atleidžiame automatiškai. Tačiau jei įskaudino tyčia - laukiame, kol žmogus iš tikrųjų suvokia savo kaltę ir nuoširdžiai apgailestauja. O kokia situacija yra jūsų atveju?

Alkoholizmas ir pykčio priepuoliai, lydėję jūsų tėvą, vargu ar buvo tyčiniai. Priklausomybė nuo alkoholio yra tokia klastinga, kad pavergia ir ramius, ir ūmius, ir išsilavinusius, ir nelabai išsilavinusius žmones. Pažengęs alkoholizmas taip keičia psichiką, kad žmogus tampa piktas, nevaldo emocijų, o prablaivėjęs labai graužiasi ir savęs nekenčia. Po kiekvieno užgėrimo vis mažėja malonumas ir vis didėja bausmė - taip savęs nekenti. Tu nebesirenki savęs. Todėl jūsų tėvas greičiausiai yra pakankamai nubaudęs pats save. Jūs negalite pamiršti jo elgesio, tačiau galite laikyti jį ligoniu.

Jūsų mamos prisirišimas prie tėvo vargu ar buvo suplanuotas tyčia. Kita moteris galbūt būtų jo nekentusi, o jūsų mamai, kurį tėvą atsimena jauną ir sveiką, matyt, teko jausti prieraišią meilę jam. Nepaisant to, kas jis smurtaudavo, o ji buvo jo auka, panašu, kad ji matė jame gerą žmogų, kuriuo jis buvo prieš jums gimstant. Ir jei būtų kitaip, ji būtų jį metusi vieną kartą ir visiems laikams.

Jūs tikėjotės, kad ji nebegrįš pas jį, nes jūsų vaikiškas egoizmas to reikalavo: aš, o ne tėvas, turiu būti svarbiausias žmogus mamos gyvenime! Motinos širdis nusprendė kitaip. Ką jūs turite mamai atleisti? Jos stipresnį ryšį su savo vyru, nei su savo vaiku?

Panašu, kad jūs palaikote viduje piktą ir pretenzingą sąskaitą tėvams. Ar padės tai jums pačiam netapti auka? Juk jūs tiesiog gimėte gana tragiškoje dviejų žmonių sąjungoje, ir daugiausia, ką galėtų pasakyti jums jūsų tėvai: mums labai gaila, kad taip atsitiko. Mes tikrai nenorėjome, kad tu taip jaustumeisi.

Ir tuomet ateina jūsų eilė. Eilė priimti savo tėvus į savo širdį. Priimti - reiškia pripažinti, kad nepaisant savo siaubingų bruožų, jie davė jums gyvybę ir yra jūsų tėvai. Šis pripažinimas nėra vien mechaniškai kartojama idėja. Tai išgyventas pripažinimas, ir išgyventas emociškai, iš visos širdies.

Priimti nėra lengva, norisi padaryti tai tik iš dalies, tik su sąlygomis. Pavyzdžiui, norisi pasakyti: pripažįstu, kad jie mano tėvai, tačiau nepriimu, nepateisinu ir nekenčiu jų už tai, ką jie man padarė! Tai - ne priėmimas.

Priimti - reiškia priimti tėvus su viskuo, ką jie turi - ir su siaubingais, ir su maloniais jų bruožais. Vietoj idėjos apie kitokius, geresnius tėvus, reikia patikėti, kad kitokie tėvai reikštų, kad jūsų išvis nebūtų šiame pasaulyje. Jūsų unikalus „aš“ - ne kitų, o būtent šių, unikalių tėvų gyvybės tęsimas.

Atmesdamas tėvus, jūs atmetate save patį. Priimti - reiškia priimti pilnai, visiškai, ir, beje, tai jau vyksta. Taip galima manyti dėl to, kad, jūsų pastebėjimu, „tėvas gyvena jumyse“. Ir taip pat dėl to, kad jūs suvokiate save kaip savo tėvų gyvenimo ir santykių vaisių.
Aš esu, nes buvo jie - štai viskas, kam reikalingi mūsų tėvai. Ar to mažai - būti šiame pasaulyje?

Pagalvokite apie tai.

Olegas Lapinas