O.Lapinas. Kaip atsigauti po kasdieninio psichologinio teroro?

Kaip atsigauti po keletą metų - diena iš dienos - trukusio psichologinio teroro? Taip išėjo, kad teko gyventi su psichopatu – psichologinės prievartos specialistu, kuris smurtauja ne tik fiziškai, bet (kas yra dar baisiau) vartoja ir psichologinę prievartą.

Kaip TAI aprašyti? – vis mėginu, iš naujo ir iš naujo pradedama šį laišką, bet kaskart pamatau, kad žodžiais to apsakyti neįmanoma… Patys nepatyrę to, galbūt jūs manęs ir nesuprasite…

Kasdieniai riksmai, klyksmai, gąsdinimai, vieši pažeminimai - kuo didesne auditorija, tuo smagiau jaučiasi mano sadistas.

Dėl nuolatines įtampos atsirado kažkoks ypatingas jautrumas, veiksmingumas, apatija… nutrūko visi ryšiai su draugais ir bičiuliais

Dingo noras sportuoti ar kiek nors pajudėti, dėl nejudrumo kasdien atsiranda vis daugiau fizinių skausmų – tai sąnarių, tai raumenų, stuburo; atsirado širdies aritmija; dažnas paviršutiniškas kvėpavimas.

Nuolat persekioja tie neigiami prisiminimai, pažeminimų ir įžeidinėjimų nuoskaudos …

Visa, ką galiu – tik tyliai paverkti, nes jis – žinomas žmogus, jei paviešinčiau – dar labiau kerštautų – ir man ir mano vaikams.

Ištrūkti – neįmanoma, nes taip supainioja ir apraizgo, sukomplikuoja visas gyvenimo sritis, kad tampi tarsi ligoniu – be jausmų, be džiaugsmų, be jokių norų, be troškimų, visada viena, visada liūdna… ir net dėl to - irgi kalta!

Jis užsipuldinėja ir žemina viešose vietose, dažniausiai priėmimuose, renginiuose, gąsdina naktimis, dienomis, žinutėmis, skambučiais ir „gyvai“. Kiek kur besikreipčiau – vis per mažai įrodymų. Tad taip ir kenčiu...

Patarkite, kaip nesužvėrėti? Patarkite, kaip atsigauti?
Kaip atstatyti ir išlaikyti savyje emocijų, jausmų balansą?

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP NESUŽVĖRĖTI?

Iš tiesų, sužvėrėti jūsų situacijoje nesunku. Tačiau dažniausiai tokie sužvėrėjimai atrodo tiesiog kaip isterijos priepuoliai - bejėgiško pykčio išraiškos. Kartais sužvėrėjusią auką dar labiau skriaudžia ir pašiepia. Kartais sužvėrėjimas virsta žiauriu smurtu – tokios situacijos dažnai rodomi kine (vienas iš ryškiausių parodytas sename S.Peckinpah filme „Šiaudiniai šunys“) - kuomet herojus iš pradžių daug kenčia, o paskui pati virsta budeliu. Ar jums tikrai to reikia? Jei ne - eikite efektyvesniu keliu - žmogišku.

Jūs klausiate, kaip atsigauti, nesužvėrėti ir atstatyti emocinį balansą po prievartos kupino gyvenimo. Klausimas daug žada - panašu, kad toks jūsų gyvenimas jau eina į pabaigą? Juk atsigauti galima tik tuomet, jei kažkas baigiasi. O jei dar nesibaigė - atsigauti jums per anksti. Jums reikia įvykdyti kelis žmogiškus uždavinius:

išmokti išeiti iš „aukos“ vaidmens;
išmokti kelti reikalavimus;
išmokti išsižadėti to, ko neįmanoma išreikalauti.

Pradėsiu nuo to, kad aukos ir užpuoliko santykiai yra labai seni, ir prasideda jie dar gyvūnų pasaulyje - katė žaidžia su pele. Labai daug metų tokius santykius nagrinėjo rusų psichoterapeutas Vladimiras Levi. Jis specialiai - savo kailiu (išmokęs savigynos) tyrinėjo, tarkime, kaip įvyksta chuliganiški gatvės užpuolimai. Ne tuomet, kai jums tiesiog iš pasalų duoda per galvą. O tuomet, kai tave prieš tai „užkabina“.

Tokie kabinėjimaisi įveda mus į „aukos“ vaidmenį, tai visuomet savotiškas „mini- spektaklis“. Ir, beje, jis labai panašūs į smurtą šeimoje - ir čia viskas vyksta pagal tam tikrą scenarijų. „Aukai“ reikia parodyti, kad ji - auka, o po to - pažeminti ir nubausti už tai, kad auka. Jei jums pavyktų gauti, pasiskaitykite seną Levio knygą „Menas būti kitu“.

Pats autorius dar gyvas ir sveikas, i , beje, vienas iš jo pažįstamų prieš kelis metus papasakojo man, kaip Vladimiras pasielgė, kai jį du kartus pabandė apiplėšti Gorkio parke Maskvoje. Vienu atveju jis į reikalavimą atiduoti pinigus garsiai nusijuokė. Užpuolikas pabėgo. Kitą kartą jis... spjovė užpuolikui į kairę akį. Tas irgi pabėgo. Šie pavyzdžiai - ne apie kažkokias antgamtines galias. Levis tiesiog pastebėjo, kad smurtą galima sustabdyti netikėtu, nelogišku, nelaukiamu veiksmu - viskuo, kas prieštarauja aukos vaidmeniui, kas „numuša“ įprastinį scenarijų, pagal kurį smurtautojas smurtauja, o auka kenčia.

Nemaža dalis smurtą patiriančių žmonių elgiasi nusakomai. Taip nusakomai, kad apie tai yra netgi žinoma pasakėčia apie vilką ir ėriuką. Vilkas tikisi, kad ėriukas bus auka, ėriukas priima šį vaidmenį ir elgiasi kaip auka. Tuomet jis yra suvalgomas, nes tėra auka. Išeitis - nepriimti aukos vaidmens, o aktyviai įeiti į kitokį vaidmenį. Tarkime, į „teisininko“ vaidmenį.

Jūsų situacijoje yra ne tik vyras su jo elgesiu ir jūs su jūsų reakcijomis į jo elgesį. Jūs taip pat turite teisių, ir jums reikia iškelti vyrui tam tikrus reikalavimus. Iškelti reikalavimus nereiškia trypti koja ir šaukti - manau, kad jums tai nebūdinga ir neatitinka to vaidmens, kurį jūs šalia vyro užimate.

Reikalavimus galima kelti:
ramiu tonu;
tokiu tonu, kuriuo kalbėtų antstolis, atnešęs jums laišką iš teismo;
raštu;
elektroniniu paštu;
SMS žinute;
video įrašu.;
ir t.t.

Reikalauti reikia kelių aiškiai apibrėžtų dalykų: tarkime, kad smurto priepuoliams būtų padaryta savaitės pertrauka; arba kad jų liktų tik du- trys; arba kad jie pasibaigtų iki liepos tam tikros dienos. Jei priepuoliai tęsiasi, jūs imatės labai konkrečių žingsnių: aiškiai nurodykite, kokių. Kaip matote, tai ne isterija, ne šantažas, o labai aiškus informavimas apie tai, ko jūs norite.

Jeigu vyras reaguoja į tokius reikalavimus psichopatiškai: apšaukia, nusijuokia, nusisuka - jūs kartojate reikalavimus vėl. Labai aiškiai ir ramiai – jokiu būdu nenusileisdama ir negrįždama prie įprastinių reakcijų (apsiverkiau, nutilau, atsidusau, pažiūrėjau į akis ir t.t.) . Juk tai - ne jūsų reakcija, o aktyvi akcija, t.y. veiksmas.

Trečias uždavinys - išmokti atsižadėti. Atsižadėti reikia vilčių, kad „jis pasikeis“, „jis susiims“, „jame prabus sąžinė“, „jis pasigydys“. Ne, ir dar labiau - jei nepasikeisite jūs, nepasikeis ir jis.

Kuo labiau auka toleruoja smurtą, tuo jis dažnėja - nes nenori atsižadėti:

vyro- koks bebūtų, o visgi artimas žmogus;
šeimos- kokia bebūtų, o vis geriau, nei vienai;
sutuoktinio atnešamų „bonusų“- padėtis, finansai, butas, vaikai.

Auka todėl ir yra auka, kad jaučiasi priklausoma, bijo, prisiriša prie smurtautojo, ir jis tarsi įgyja „moralinį pranašumą“ ir teisę auką žeminti.

Čia svarbiausia - nesąmoninga, bet labai reali smurto funkcija, apie kurią mes retai susimąstome.

Smurtas - tai mažesnis blogis, nei vienišumas ir mirtis. Jei mes nesitikime lygių, meile ir pagarba paremtų santykių, mes visgi dažnai atsisakome mirties ir vienatvės.

Mes pasirenkame kompromisą - kančią, priklausomybę ir pažeminimą - tai viena iš labai nemalonių, bet prigimtinių žmogaus savybių. Tokiu atveju reiktų atsižadėti iliuzijos apie tai, kad žmogus - visuomet išdidžiai skambantis žodis. Ne, didvyrių mūsų tarpe mažiau, nei norėtųsi. Užtenka kuriam nors iš mūsų patekti į priklausomybę - ir išdidumui galas.

Tačiau suvokti savo pasirinkimą tampant priklausomu - tai šansas išsižadėti saugios, nors ir žeminančios santuokos. Ne „vyras padarė situaciją neįmanoma“, o „aš pasirinkau nebūti viena ir aš pasirinkau gyventi su juo, nors šis buvimas ne vienai ir šis gyvenimas yra baisūs ir menkinantys“.

Tai - MANO PASIRINKIMAS.

Priėmus šią mintį žmogus keičiasi. Jame atsiranda erdvė pokyčiams. Jis gali pasijusti žmogumi, pajusti palengvėjimą ir iškelti reikalavimus. Kurių nevykdant - išsiskirti. Nes suvokus savo laisvę, vienatvė darosi nebebaisi.

Tikiuosi, jūs rasite už šių žodžių kažką sau. Ir nesužvėrėsite - o atvirkščiai, sužmogėsite.

Sėkmės jums,
Olegas Lapinas