O.Lapinas. Kaip pasakyti „NE“ alkoholikui vyrui?

Niekaip negaliu rasti išeities iš padėties. Mano vyras tikras alkoholikas. Geria vienas iki žemės graibymo. Be to, jau darosi agresyvus. Ne vieną kartą yra išvijęs su vaiku iš namų. Sūnui 4 metai. Paskutinį kartą išvijo ir liepė nesirodyti.

Butas liko jam, nes pirktas už jo pinigus be to yra vedybinė sutartis, kuri nenaudinga man. Išsinuomojau butą. Sūnus labai džiaugiasi, kad mes išėjome, nors ramiai miega naktimis. Jis yra labai jautrus. Tačiau dabar vyras man nuolat skambinėja, Pasako, kad aš sutvarkyčiau jam butą, jis yra verslininkas, tai kai užgeria stipriai-neina į darbą. Reikalauja, kad aš už jį tvarkyčiausi jo firmoje. Visada pabrėžia, kad jis turtingas, o aš nieko neturiu.

Tiesiog pasijutau kryžkelėje, nes vykdau visus jo paliepimus ir prašymus. Tiesiog negaliu pasakyti žodžio – NE. Pati pasidariau labai jautri, dažnai verkiu, bijau dėl ateities. Ir dar blogiausia, kad jis nesileidžia jokiems pokalbiams. Ir verčia visą kaltę man, tiesiog psichologiškai terorizuoja. Paskambinęs kokią valandą man kala į galvą, kad dėl visko kalta aš. Kai paklausiu, tai kuo aš kalta – jis nukreipia temą kita linkme. Žinoma, tuo metu jis būna girtas. Kai pabandau kalbėtis su blaiviu - jis labai greitai užpyksta, pasiunčia ant trijų raidžių ir daugiau net nekalba. Gydytis nuo alkoholio nenori. Jei gydytųsi - padėčiau jam kiek galėčiau, nes matau, kad ir sveikata jo pašlijo.

Labai prašyčiau patarimo, nes jaučiu, kad žemė slysta iš po kojų.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP PASAKYTI „NE“?

Nemanau, kad jums tiktų kokie nors patarimai, ką daryti. Patarimai reikalingi žmonėms, kurie pasiruošę veikti, jaučia, kad gali veikti, tik nežino kaip. Arba tiems, kurie žino „kaip“, bet nežino, „dėl ko“. Jūsų laišką persmelkia ne nežinios, o bejėgiškumo jausmas. Mano supratimu, tam, kad pasakytumėte „ne“, jums reikalingi ne patarimai, o galia. Realus savo galios, stiprybės jausmas. Šis jausmas susijęs ne su „ne“, o su „taip“. Kur šis jausmas yra šiuo metu?

Kiekviena santuoka remiasi nerašytu kontraktu, slaptu susitarimu apie jėgos pasiskirstymą. Man atrodo, kad jūs savo galvoje nuo pat pradžių taip sustatėte šeimyninį gyvenimą, kad jums tos galios atitektų kuo mažiau, o vyrui - kuo daugiau. Spręsti galima iš jūsų laiško.

Jūsų laiške yra du personažai – vienas iš jų yra labai aktyvus ir įtakingas, kitas - pasyvus ir reaguojantis. Jūsų vyrą apibūdina „taip“ veiksmažodžiai: „liepia“, skambinėja“, „reikalauja“, „pabrėžia“, „nesileidžia“, „verčia“, „terorizuoja“, „užpyksta“, „pasiunčia“. Tarsi jūsų vyras įkūnytų savyje aklą galią, jėgą, ir jos turi nesenkančius resursus. Ir naudoja šiuos resursus labai laisvai, tarsi švaistytų savo jėgas nesiskaitydamas su pasekmėmis. Tarsi jam nerūpėtų šeima, vaikas, jūs. Ir sveikata jo jam nerūpėtų – „noriu ir geriu!“

Žinoma, juk galios jis turi neribotas galybes. Ir žinote, iš kur ta jo galia? Iš prigimties? Ne, didele dalimi jis naudoja jūsų galią! Jus gi charakterizuoja kitokie – „ne“ - žodžiai: „negaliu“, „neturiu“, „vykdau“, „verkiu“, „bijau“, „padėčiau“, „prašyčiau“. Tarsi jūs įkūnijate visiškai priešingą - priimančią, kenčiančią, visuomet pasiruošusią nuolankiai nusileisti ir „atkentėti“ esybę. Kuri savo galios nebeturi, nes yra paklusniai atidavusi ją kitai pusei. „Mes, moterys- žmonės maži, silpni ir verslui gabūs nesame. Jūs gi - stiprūs vyrai - tam ir esate, kad judintumėte pasaulį, o mes esame tam, kad jums padėtumėme ir netrukdytumėme“.

Iš kur atsiranda tokie įsitikinimai? Pažvelkite į savo mamos, močiutės istorijas. Ar jos neprimena jūsų pačios, o gal prieštarauja? Kaip bebūtų, o jūs turite pasiimti dalį atsakomybės už tai, kad kartojate kažkokios užguitos jūsų giminės moteriškės gyvenimą. Ir tik teoriškai klausiate: „kaip man pasakyti “ne“?“, pati tuo netikėdama. Juk kontraktas nenumato jokių „ne“, išskyrus „ne“, pasakytą sau pačiai, o „ne“, pasakytas vyrui traktuojamas kaip nemeilė, kaip išdavystė, kaip taisyklių pažeidimas. Užtat ir kyla jums kaltės jausmas!

Jei jūs pati pasirašote po šiomis eilutėmis, tad koks gi dar „ne“ gali čia būti? Jūs pati sutikote, kad jūsų santuokoje vyras būtų jėgos nešėjas, tad dabar bet koks jūsų pasipriešinimas ne tik neetiškas, bet netgi neįmanomas. Jums iš tiesų reikia pagal savo išgales plauti ir tvarkyti vyro butą, gydyti jį nuo alkoholizmo bei auginti jo vaiką, periodiškai gelbėjant sūnų nuo tėvo. Sau - ne, jam - taip. Toks jūsų nerašytas susitarimas! Laužyti jo nevalia.

Pabandykite susirasti galios iš keisto ir paradoksalaus dalyko: pasakyti „TAIP“ savo padėčiai. Tik nesupraskite to kaip siūlymo gyventi pagal vyro scenarijų. Nereikia jo mėgdžioti. Pasakykite „TAIP“, nes taip gyveno jūsų protėviai - mama, močiutė, prosenelė. Juk jos žinojo, ką daro ir perdavė jums vedybinio susitarimo pavyzdį: „Mes esam tam, kad vyrams būtų gerai“. Nepatinka? Norisi geresnio gyvenimo scenarijaus?

Tačiau jei jūs norite palaužti šį scenarijų, tai pirmiausiai jį reikia iškelti į šviesą. Ir kad iškeltumėte jį į šviesą, aš vis dėlto kai ką jums patarčiau. Aš patarčiau jums parašyti ant popieriaus lapo tai, kas vadinasi „amortizacinis laiškas“. Toks laiškas rašomas tais atvejais, kai sutuoktinis ima daryti viską, kad nutoltų nuo savo antros pusės. Laiškas ne tik paradoksiškai padeda pakeisti sutuoktinio - jūsų vyro - nuomonę apie jo antrąją pusę - jus, bet ir „amortizuoja“, taigi, sušvelnina jums sutuoktinio nutolimą ar skyrybas. Laiško nebūtina jam siųsti, tačiau galima.

Laiškas turi būti sukurtas jūsų pačios, nekopijuokite, o gali atrodyti šitaip: „Aš ilgai galvojau ir supratau, kokia yra mūsų santuokos paslaptis. Ji laikosi ant priešybių. Tu turi būti stiprus, turtingas ir daryti, ką nori. O aš turiu būti silpna, neturtinga ir daryti tai, kas reikia. Jei aš pasidaryčiau tokia, kaip tu, mes imtumėme kovoti ir kartu neišgyventumėme. Todėl viskas, kas vyko tarp mūsų, galėjo vykti tik tol, kol aš buvau tavo priešybė. O kadangi tu savimi labai didžiuojiesi, tad į mane gali žiūrėti tik kaip į priešingą tau žmogų - nevertą tavo pagarbos. Todėl pilnai suprantu tavo elgesį su manimi - aš jo nusipelniau. Laukiu tolimesnių nurodymų. Myliu tave.“

Jei skaitydama šį pavyzdį, jūs jaučiate viduje keistą ramybę, reiškia, toks laiškas yra tikrai teisingas. Jūs turite žinoti savo vietą, o jūsų vyras - savo. Taip atsistato teisingumas, ir galbūt taip gyveno jūsų protėviai.

Tačiau jei jums toks tekstas visiškai nepriimtinas, reiškia jūs vykdote ne savo susitarimą. Jis automatiškai perėjo jums iš motinos linijos, o jūs pasirašėte po jo nesusivokusi, ką darote. GALBŪT jūs buvote tuomet labai maža. Ir kažkas iš jums artimų moterų tuo metu kaip tik atlikdavo panašaus susitarimo sąlygas: slėpdavosi nuo girto ir agresyvaus vyro šeimoje, gelbėdavo jį, padėdavo jam. O jūs, būdama labai maža, kaip tik tuo metu įsimindavote, kaip turi gyventi moteris su vyru. Kaip jūs turėsite gyventi tapusi didelė. Tokiu būdu jūs nesąmoningai, bet vis dėlto pasirašydavote po šiuo susitarimu.

Tačiau dabar atėjo prablaivėjimo metas. Jei jums toks susitarimas netinka, jums reiktų naujo. Vos tik jūs pajusite, kad esate laisva tvarkyti savo gyvenimo scenarijus, jūsų vargas akimirksniu pranyks. Ir jūs atsidursite kitoje - laisvoje erdvėje. Ji, ši laisva erdvė, nėra labai jauki, nes joje yra nežinia. Tačiau joje galima judėti ir priminėti atsakingus sprendimus. Tame tarpe ir sprendimus apie kitokius susitarimus su kitokiais vyrais. Kuriuose meilė - nėra priklausomas ryšys, bet yra dviejų lygių žmonių abipusė pagarba. O toks ryšys neįmanomas, jei nėra laisvės. Keista, tačiau išsilaisvinant pradžioje galima pasakyti „TAIP“ esamai padėčiai. O tuomet „ne“ ateis savaime.

Tokia moters transformacija – nuo vergovės link laisvės - eina ne per kruvinus maištus (kurie dažniausiai baigiasi senosios padėties atstatymu), o per susivokimą. Tai skamba labai paprastai, tačiau veikia tik tuomet, jei ateina iš širdies: „TU ESI LAISVA“.

Sėkmes jums.
Olegas Lapinas