O.Lapinas. Kodėl žmonės pykstasi „dėl nieko“?

Mano gyvenimas yra geras. Iš šono gal net atrodytų tobulas. Aš sėkmingai baigiau mokslus, susiradau darbą pagal specialybę, įsigijau būstą, ištekėjau už savo pirmosios meilės, kartu susilaukėme nuostabaus vaikelio (čia surašiau įvykius chronologine tvarka). Viskas kaip ir gerai, ir aš jaučiuosi patenkinta. Bet mes pykstamės.

Abu dirbame, finansinių sunkumų neturime, į šonus nevaikštome. Beje, jei tai svarbu, man dabar yra 29-eri, o vyras keliais metais vyresnis. Iki santuokos ilgai draugavome, net 7-ius metus, dabar esame susituokę beveik 3-us. Prieš susituokdami kartu gyvenome keletą mėnesių. Tuokėmės ne iš reikalo, tiesiog toks buvo mūsų sprendimas.

Mūsų kuriamoje šeimoje yra viena problema - mes pykstamės. Aš suprantu, kad nebūna namų be dūmų ir kiekvienoje poroje yra nesutarimų. Pykdavomės ir anksčiau, bet dabar tai vyksta taip dažnai, kad pradėjo labai varginti. Kartais susipykstame net kelis kartus per dieną.

Negalėčiau įvardinti konkrečių dalykų dėl ko pykstamės, tai tiesiog smulkmenos, tai kuris nors ką nors ne taip pasakė, tai ne taip padarė, na ir pan. Rimtų priežasčių konfliktams kaip ir nėra. Atrodo, per tiek laiko buvimo kartu jau turėjome nušlifuoti kampus, bet jų vis dar yra, o gal tiesiog pavargome šlifuoti? Man kartais atrodo, kad esame papuolę į neteisingo elgesio ratą.

Aš viską darau greitai, tiesiog esu tokio būdo, vyras yra lėtesnis, linkęs daugiau apmąstyti kiekvieną veiksmą. Jis ir pats sako, kad yra lėtesnis už mane. Tiesą pasakius, jo nuomone, yra nedaug taip greit viską darančių (dirbančių, mąstančių, priimančių sprendimus ir t. t.) žmonių kaip aš. Dažnai sprendimus turiu priimti aš, nes jis to nedaro.

Tačiau aš nenoriu būti už viską atsakinga. Bandžiau tartis dėl terminų įvairiems sprendimams priimti. Kartais sutardavom, kad jis pagalvos savaitę ir pasakys, bet dažniausiai nieko taip ir nenuspręsdavo. Nesakau, kad jis vengia atsakomybės, tiesiog aš dažniausiai pavargstu laukti kol jis sugalvos ir nusprendžiu pati. Tačiau, man rodos, kad ne tai didžiausia mūsų problema. Labiausiai vargina konfliktai dėl nieko.

Tipinis konfliktas būtų toks: mums reikia kur nors išvažiuoti aš susiruošiu greitai ir vaiką suruošiu, o jis vis dar krapštosi (jis labai įsižeidžia dėl pasakymo, kad „krapštosi“). Laukiu, nieko nesakau, bet viduje man jau negera. Jei vyras dar užtrunka, aš jį paraginu (kartais net raginti nereikia, tiesiog pasižiūri į mane stovinčią ir sako, kad priekaištauju, na atseit veido išraiška bloga) tada ir prasideda. Kiekvienas vis pasakom po žodį aš apie tai, kad pavėluosim, jis apie tai, kiek jam visko reikia susitvarkyti.

Atmosfera kaista ir štai mes jau šaukiam vienas ant kito iš visų jėgų. Po to jis pasako ką nors įžeidžiančio, tame tarpe ir keiksmais, kartais liepia užsičiaupti. Aš įsižeidžiu, nutylu, na atseit, taip nubaudžiu, prigrasinu, kad daugiau niekada nekalbėsiu. Šiek tiek patylim, daugiausia dvi valandas, tada jis ateina atsiprašo, aš pasispyrioju, po to viską atleidžiu. Ir greitai viskas pasikartoja iš pradžių. Jaučiuosi kaip užburtam rate. Kaip mums jį pralaužti?

Arba paprašau ką nors padaryti, o jis nedaro, tikrai nepiktybiškai. Patikėkit, bandau laukti, bet mane graužia tas laukimas, kartais jaučiu, kad tuoj sprogsiu ir viską padarau pati. Tiesiog man lengviau padaryti pačiai, nei laukti, kol jis prisiruoš. Jis įsižeidžia, kad padarau pati, sako, kad būtų viską padaręs. Žinau, kad būtų, tiesiog aš manau, kad darbai turi savus terminus.

Man labiausiai gaila, kad tokių konfliktų liudininku dažnai tampa mūsų vaikelis. Jam jau pusantrų metų, taigi jis tikrai viską supranta. Mano pačios tėvų šeima yra darni ir bent iki kol man sukako 20, nemačiau nei vieno jų rimto konflikto, iki šiol nesu mačiusi, kad jie rėktų vienas ant kito. Nesakau, kad tų konfliktų nebuvo, tiesiog jų nematydavau.

Vyro šeimoje tėvas yra laikomas visiškai po padu, jo mama labai valdinga moteris. Visą laiką stengėsi kontroliuoti ir vaikus. Tiesa, dabar jau nebegali kontroliuoti mano vyro. Nors jie kasdien kalbasi telefonu. Aš ir pati esu valdinga, nors ir stengiuosi per daug nevadovauti, bet tikrai ne visada išeina. Pabaigai turiu pasakyti, kad mano vyras yra labai geras, jautrus, supratingas, puikų humoro jausmą turintis žmogus, kuris stengiasi, kad visiems viskas būtų gerai, o aš dažnai jaučiuosi kaip ragana žmona (jis man to niekada nesako).

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAS TIE KONFLIKTAI „DĖL NIEKO“?

Kodėl kyla konfliktai? Skaitant jūsų laišką susidaro įspūdis, kad jūs santuoką vertinate labai teigiamai. Ir turėtumėte jaustis gyvenime labai adekvati, teisinga. Jūs tarsi pateikiate ataskaitą: „Aš padariau viską, ko iš manęs tikisi visuomenė : baigiau mokslus, įsigijau profesiją, būstą, vyrą ir vaiką“. Normatyvas išpildytas.

Tačiau normatyvuose liko dar vienas punktas: „NEKONFLIKTINĖ SANTUOKA“. Pagal šį normatyvą jūs turėtumėte gyventi GRAŽIAI. O konfliktuoti negražu - jūs ragana, jis - geras žmogus, išvestas jūsų iš pusiausvyros dėl nieko. Todėl konfliktai su vyru atrodo jums apmaudžia kliūtimi darniam ir ramiam gyvenimui, kurio pavyzdžiu, matyt, jūs laikote savo tėvus.

Pats konfliktas, kuris kitai atrodytų norma, jums atrodo nukrypimu nuo normos. Jūsų vyras greičiausiai atėjo į santuoką su kita patirtimi : jo motina valdo šeimą, ir jam reikia atstatyti vyrišką savigarbą ne tik už save, bet ir už savo tėvą. Kuris tikriausiai to nebuvo padaręs. Tam, kad atstatytų savigarbą, vyras nesąmoningai provokuoja jus supykti. O pagrindas supykti yra - realūs jūsų tempų ir mąstymų skirtumai. Iš esmės skiriasi jūsų sugebėjimai : jumyse labiau išryškėja punktualumas, atsakingumas, dalykiškumas, uolumas. Jame - erdvinė orientacija, jautrumas kito emocinei būklei, siekis sušvelninti konfliktus - taikingumas.

Jums atrodo, kad tai „niekas“ ir smulkmena? Tokie konfliktai, kuriuos psichologai vadina „mikrokonfliktai“ yra dažniausia nesutarimų, trinties ir netgi pasiryžimo skirtis priežastis. Žmonės supranta , kad tai nemalonu, tačiau labai sunkiai patiki, kad prie skyrybų gali privesti:

tai, kad vienas nuolat išmėto savo rūbus, o kitas juos sudeda į spintą;
vienas palieka blogai nuleistą vandenį unitaze, o kitas jį valo ir dar išpurškia orą;
tai, kad vienas nuolat vėluoja, o kitas jo nuolat laukia;
vienas kalba grubiai ir tiesiai, o kitas - perdėtai mandagiai;
vienas siekia romantikos ir prieraišumo, o kitas - aistringo dažno mylėjimosi ;
vienas uždirba pinigus, kad juos išleistų, o kitas skaičiuoja kiekvieną centą;
ir t.t. ir pan.

Taigi jūsų konfliktai nėra kažkuo ypatingi, jie tiesiog susikoncentruoja ties tema, kuri vadinasi „laiko jausmas“ ir „punktualumas“.

Akivaizdu, kad jums laikas - tai, kas skatina, mobilizuoja, verčia paskubėti. Todėl jūs siekiate kuo greičiau pasiekti tikslo, kad atsikratytumėte nemalonios įtampos, kylančios dėl baimės pavėluoti, nesuspėti, neužbaigti. Visas jūsų tėvų šeimoje išmoktų sugebėjimų kompleksas - „daryk viską iki galo“, „netemk gumos“, „greičiau apsispręsk“ - siekia save realizuoti veikloje. Ir vyras, kad ir koks geras jis būtų, neišvengiamai nuvilia, kliudo šiam siekiui realizuotis.

Jūs pykstate ir atrodote supykusi. Tuo metu nei vienas iš jūsų neįvertina, kad laikas jums yra objektyvus ir yra svarbesnis už erdvę. Prie tokio laiko priderintas jūsų mąstymo stilius - greičiausiai jis yra arba sūkurinis, asociatyvus arba dialektinis, greitas, sugebantis įvertinti situaciją per priešybes.

Jūsų vyrui laikas - tai, kas yra subjektyvu, kas gali būti ištempta ar sutraukta, kaip guma. Laikas jam - tai tik pašalinė pagalbinė priemonė, o svarbiausia - kruopštus ir dėl to lėtas tvarkymasis. Erdvė jam yra svarbesnė už laiką, kurį jis siekia priderinti prie savo iškelto tikslo. Jo mąstymas lėtas, priežastinis – pasekminis, nuoseklus arba holografinis , padedantis įvertinti objektus iš įvairių pusių ir sukurti jų trimatį modelį galvoje. Abu šie mąstymo būdai nepakenčia prievartos.

Kartais tokie skirtingi dviejų žmonių mąstymo stiliai dera vienas prie kito ( sūkurinis dera prie holografinio, dialektinis dera prie nuoseklaus), o kartais, jei jie nedera - sukelia abiem pusėms nesusipratimo ir nuoskaudos jausmą. O kadangi slaptas siekis nugalėti, pajausti savo pranašumą, ištaisyti tėvų padarytas klaidas pas jūsų vyrą yra ne mažesnis , nei pas jus - jūs periodiškai konfliktuojate.

Taip, aš neapsirikau - manau, kad jūsų vyras nė ką mažiau dominuoja, tik jūs tai darote atvirai, o jis - pasyviai besipriešindamas jums. Kas ką? Konfliktas – tai bandymas realizuoti save ir primesti šeimai savo koncepciją: „pas mus bus taip, kaip pas tėvus“ (jūsų), ir „pagaliau aš parodysiu, kad vyras yra stipresnis“(jūsų vyro).
Kokia gi išeitis?

Manau, kad dabar jūs galite rimtai įvertinti tą „nieką“, dėl kurio pykstatės. Tai - visai ne „niekas“, o labai realūs, dideli, stiprūs iš tėvų šeimų atnešti skirtingi sugebėjimai. Ir labai bendras, labai panašus ir labai iliuziorinis siekis dominuoti , primesti savo žaidimo taisykles, įvesti savo įstatymus užkariautoje teritorijoje, kurijoje jūs ir jis atsidūrėte susituokę. Nuo šito nepabėgsite, nes tai ateina į santuoka kartu su meile.

Ir niekas nesiūlo jums bėgti. Kodėl jums nepavertus jūsų buto periodinių turnyrų ar čempionatų vieta? Juk santykius aiškintis galima taip pat reguliariai, kaip reguliariai vyksta krepšinio čempionatai ar olimpinės žaidynės. Niekas nelaiko jų „nukrypimu nuo normos“. Atvirkščiai, žmonės susirenka pažiūrėti, ir ten tvyro šventiška nuotaika. Tad kodėl jums nepradėjus aiškintis, kieno laiko jausmas, mąstymo stilius ir sugebėjimai yra geresni? Tik darykite tai vieną valandą per savaitę, toliau nuo vaiko, ir darykite pagal taisykles: iš eilės, kai vienas kalba, kitas tyli. Toks išeis pozicinis žaidimas kaip šachmatuose.

Ką tai duotų? Iš esmės jūs atliktumėte dar vieną normatyvą - išmoktumėte kurti savo santykius, o tai neišvengiama bet kurioje santuokoje - galite pasiklausti netgi labai tvarkingai nugyvenusių jūsų tėvų. Nėra jokių iš anksto paruoštų santuokai žmonių, nes gyvenimas, deja, nepasiduoda netgi labai kruopščiai suplanuotai priežastinei - pasekminei strategijai.

Sutuoktinis pagal slaptą gamtos planą turi turėti savyje tam tikro kitoniškumo, jis turi skirtis nuo mūsų giminaičių, kad gautųsi geresnė genų rekombinacija. Todėl tenka panaudoti savo kūrybinį protą ir pasimėgauti konfliktu taip, kaip jūs mėgautumėtės stipriu varžovu žaidime. Įdomu, kad tokie šeimyniniai žaidimai sėkmingu atveju atrodo ne kaip „aš jį nugalėjau“, o „mes laimėjome abu“- žaidimų teorijoje yra ir tokia žaidimų rūšis!

Štai šito aš jums ir linkiu.
Olegas Lapinas