Pasaulio žemėlapyje nauja valstybė

Pietų Sudanas švenčia gimtadienį, šiandien Afrikoje gimsta nauja valstybė. Pietų Sudano sostinės Jubos gatvės – nuvalytos, pastatai – naujai nudažyti, o laikrodžiai, ilgai skaičiavę paskutines minutes iki nepriklausomybės, skelbia pergalės dieną.

99 procentai pietiečių per referendumą pareiškė norintys kurti savo valstybę, atsiskirti nuo Didžiojo Sudano, išsivaduoti iš šiauriečių valdžios ir pamėginti gyventi savarankiškai. Kelias iki liepos 9-osios buvo ilgas, 1,5 milijono žmonių nesulaukė referendumo dėl nepriklausomybės, daugybė – pabėgo ir tik dabar nedrąsiai grįžta atgal.

Kova su šiauriečiais truko nuo 1983 iki 2005 metų, Pietų Sudanas išgyveno siaubingus bado protrūkius, o laisvos valstybės vizija daugeliui atrodė tarsi vaiduoklis, kuris niekada nevirs kūnu ir krauju. Sudano, kaip ir daugelio kitų Afrikos valstybių, sienos – kolonistų palikimas, kurį panaikinti buvo itin sunku.

Pietų Sudanas – žalias, miškingas kraštas, kuriame gyvena juodųjų afrikiečių gentys, dauguma gyventojų – krikščionys bei animistai, Šiaurė – arabų musulmonų valdomos dykumos. Nesantaika kilo dėl vandens, galvijų bandų, o vėliau – naftos.

Skirtingų tautų ir religijų žmonės priverstinai apgyvendinti vienoje valstybėje niekada nesutarė, o kova dėl laisvės, vandens ar gyvulių virsdavo žiauriais dirbtinio bado protrūkiais, atvirais ginkluotais susidūrimais ir nuolatiniu nerimu dėl rytojaus.

Pietiečiai pagaliau gavo laisvę, bet kova, skirtingai, nei manoma, nesibaigė. Kai kurie pasienio gyventojai dar nenusprendė, prie kurios šalies nori ir gali šlietis, o klajoklių gentys Abayei regione nepasidalija pievų, kurių dydis – kaip dabartinio Libano.

Kaimyninėse Pietų Kordofano žemėse, kuriose gausu naftos, taip pat neramu, nubu genties žmonės prijaučia pietiečiams, bet yra priversti gyventi šiauriečiams paliekamoje teritorijoje, todėl vis dar priešinasi šiauriečiams, norėdami įrodyti savo teisybę.

Šiaurinėje Mėlynojo Nilo provincijoje taip pat karšta, ir karštis kyla ne tik nuo kepinančios saulės, bet ir nuo žvanginamų ginklų. Užsienio politikos specialistai, atidžiai stebintys sunkų naujos valstybės gimimą, bijo, kad sąlyginė dabarties ramybė gali ilgai netrukti, jei dvi besiskiriančios valstybės nesugebės pasidalyti turto, žmonių ir įsipareigojimų.

O dalytis yra ką, nes Sudanas buvo didžiausia Juodojo žemyno valstybė, kurioje glūdi milžiniški naftos klodai, gyvena daug žmonių, klajoja didžiulės galvijų bandos. Pietų Sudanas – didelis praradimas šiauriečiams, kurie neteko ne tik didelio žemės ploto (tokio kaip Prancūzija ir Portugalija), 75 procentų naftos klodų, bet ir garbės, kurios po Sudano prezidento Omaro al Bashiro paskelbimo tarptautiniu nusikaltėliu ir taip stigo.

Tiesa, šiauriečiai nori tartis, todėl derybos dėl sienų, tarptautinės skolos pasidalijimo, naujos valiutos įvedimo, vėliavos, bei žmonių – vyksta. Naujoji valstybė palaiko neblogus diplomatinius santykius su Kenija ir Uganda, bet labiausiai jiems reikėtų draugauti su buvusiais bendrapiliečiais.

Specialistai pripažįsta, kad Pietų Sudanas nepasiruošęs laisvei, bet siūlo ja pasinaudoti dabar, nei neturėti niekada. Pietuose nėra kelių, elektros, o didžioji dauguma žmonių yra neraštingi. Sukilėliai, kurie šalį valdo nuo 2005 metų paliaubų pasirašymo, turi šiokios tokios valdymo patirties, bet pinigai, kuriuos jie gavo iš naftos, buvo išleisti ginklams, o ne valstybės kūrimui, kelių tiesimui ar žmonių mokymui.

Pietų Sudane gyvena apie 8 milijonus gyventojų, ir tai – vienas skurdžiausių regionų pasaulyje, todėl pietiečiai, turėdami didžiulius naftos klodus ir nemenkas ambicijas, jau dabar kalba apie tai, kad skurdas tik laikina naujos 54-os Afrikos valstybės būsena. Tiesa, nafta pietiečiai kol kas negali gausiai dalytis su turtingais pirkliais, nes visa gavimo ir tiekimo infrastruktūra yra šiaurėje, o naftotiekis, vedantis į Keniją, – tik planuose.

Kita pietiečių problema subtilesnė – ginklu sprendę nesutarimus su šiaurėje gyvenančiais arabais, jie svarsto, kaip neišsitraukus automatų susikalbėti su pietuose gyvenančiomis gentimis, kurios nepatenkintos dominuojančios dinkų genties įsigalėjimu. Antroji pagal dydį nuer gentis skundžiasi, kad jų poreikiai nepatenkinami, todėl baiminamasi naujų, jau vidinių Pietų Sudano konfliktų.

Pietų Sudano gimimą kitos Afrikos valstybės taip pat sutinka neramiai. Baiminamasi, kad Pietų Sudano atsiskyrimas gali paskatinti regionus, kurie turi separatistinių nuotaikų, taip pat aršiai reikalauti laisvės. Tokių regionų Afrikoje nemažai: tai ir Kabinda Angoloje, Katanga Kongo Demokratinėje respublikoje ar Senegalo Kasamanka. Vienybės stinga Nigerijoje, o liūdnas Darfūro, esančio tame pačiame Sudane, likimas, kelia šiurpą visam pasauliui.

Specialistai sutinka, jog Pietų Sudano gimimas kelia nerimą kai kuriems Afrikos valstybių vadovams, bet tikimasi, kad ekonominės naudos siekis numalšins separatistų nuotaikas skirstytis ir draskytis, juolab kad Pietų Sudano kova dėl teisės šiandien švęsti nepriklausomybę truko ilgai ir kainavo pernelyg brangiai.

Taigi, taika žaliuojančiame Pietų Sudane – trapi, gentys ir galvijų bandos vis dar klajoja tarp neegzistuojančios sienos, bet naujausios pasaulio valstybės sostinė Juba šiandien švenčia. Valstybės gimimas – ilgas procesas, kuris liepos 9-ąją pagaliau baigėsi.

Pasaulio žemėlapyje nauja valstybė – gimė Pietų Sudanas