Pasaulis ir toliau negali gyventi be ginklų

Įvykiai pasaulyje patvirtina liūdną tiesą: žmonija ir toliau negali apsieiti be ginklų. Ir, aišku, be karų...

Birželio pradžioje Stokholmo taikos tyrimų institutas paskelbė savo kasmetę ataskaitą apie pasaulio šalių ginklavimosi varžybas. Minėtoji mokslo institucija tai jau atlieka keliasdešimt metų, tad jos pateikiami duomenys daugelio analitikų vertinami kaip vieni patikimiausių.

Praėjusiais metais pasaulio valstybės ginklavimuisi iš viso išleido apie 1,6 trln. JAV dolerių. Tai 1,3 proc. daugiau nei 2009-aisiais. Vis dėlto tie 1,3 proc. yra 20,6 mlrd. dolerių. Iš šios astronominės sumos (kaip tuomet apibūdinti bendrą ginklavimosi išlaidų sumą?) net 19,6 mlrd. dolerių teko JAV karinio biudžeto papildymui (išaugo 2,8 proc.). Visų kitų valstybių kariniai biudžetai tepadidėjo vos 0,1 proc.

Tad ir toliau neginčijama ginklavimosi lydere išlieka JAV. Šios valstybės karinis biudžetas 2010 m. siekė net 698,3 mlrd. dolerių, t. y. net 43 proc. visų valstybių karinių biudžetų.

Antrojoje vietoje – Kinija, iš šios pozicijos nuo pat Šaltojo karo pabaigos išstūmusi Rusiją. Kinijos karinis biudžetas jau siekia 119 mlrd. dolerių (3,8 proc. augimas). Kitos valstybės tenkinasi kur kas kuklesnėmis išlaidomis kariniams tikslams.

Trečiojoje vietoje esančios Didžiosios Britanijos išlaidos susitraukė iki 59,6 mlrd. dolerių (0,8 proc.), į ketvirtąją nukritusios Rusijos sumažėjo iki 58,7 mlrd. dolerių (1,4 proc.).

Lyderių grupę užbaigia Vokietija (45,2 mlrd. dolerių), Indija (41,3 mlrd. dolerių) ir Italija (37 mlrd. dolerių). Iš jų tik italai truputį – 0,3 proc. – padidino karinį biudžetą.

Branduolinis ginklas išlieka bene svarbiausias

Aštuonios pasaulio valstybės savo ginklų arsenaluose turi 20,5 tūkst. vienetų branduolinio ginklo. Tai JAV, Rusija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, Indija, Pakistanas ir Izraelis. 5 tūkst. vienetų nuolat parengta panaudoti, dar 2 tūkst. vienetų gali būti panaudota labai greitai. Tad, nepaisant visos kitos masinio naikinimo ginkluotės įvairovės (bakteriologinis, cheminis, psichotropinis ir pan. ginklai), branduolinis ginklas ir toliau minėtoms valstybėms išlieka svarbiausias. Nors JAV ir Rusija yra pasirašiusios ne vieną sutartį, skirtą branduolinio ginklo arsenalams mažinti, abi šalys turimų branduolinių galvučių ir nešėjų atsargas vis papildo naujais elementais...

Didžioji Britanija ir Prancūzija iš minėto aštuntuko šalių šiuo metu yra mažiausiai suinteresuotos gausinti savo branduolinį arsenalą. Šias valstybes varžo lėšų taupymas, be to, ginkluotis joms nėra tikslinga, nes neturi tiesioginių priešininkų.

Užtat Indija ir Pakistanas kuria vis naujas branduolinio ginklo sistemas. Jau du vykę karai nepašalino esminių prieštaravimų tarp šių Azijos valstybių.

Įdomiausią poziciją užima Izraelis. Jis oficialiai nei patvirtina, nei paneigia, kad turi branduolinį ginklą, o į savo branduolinių tyrimų centrą Dimonoje, esančioje Negevo dykumoje, jokių tarptautinių inspektorių neįsileidžia. Vis dėlto tokia pozicija nesutrukdė žydams subombarduoti savo kaimynų branduolinius reaktorius: iš pradžių Irake, vėliau ir Sirijoje.

Minėtojo aštuoneto prieangyje jau stovi Iranas. Ši valstybė vykdo branduolinius tyrimus, visai neslėpdama išsikeltų dviejų tikslų: pirma, turėti savo branduolinį ginklą; antra, sunaikinti Izraelį kaip valstybę, kurios egzistavimo nepripažįsta iš principo.

Pasaulio tendencijos

Vieni pasaulio regionai ginkluojasi vis labiau, kiti ginkluotę mažina. Prie pastarųjų priskiriamos beveik visos Europos valstybės. 2008-ųjų ekonomikos krizės aidas pernai pagaliau atsirito ir iki europiečių karinių biudžetų – beveik visur jie buvo apkarpyti, o bendros žemyno ginklavimosi išlaidos sumažėjo 2,8 proc. (iki 382 mlrd. dolerių). Net JAV karinių išlaidų augimas pernai buvo mažiausias per pastaruosius 10 metų. Karinius biudžetus labiausiai mažino, be abejo, Rytų Europos šalys: Bulgarija – 28 proc., Latvija – 26 proc., Estija – 23 proc. Iš vakariečių labiausiai pasiryžę taupyti mažinant karines išlaidas yra britai ir olandai.

Galima suprasti ir pateisinti tokį europiečių elgesį – juk beveik visas Senasis žemynas priklauso NATO. O kolektyvinė gynyba savaime reiškia mažesnes kiekvienos valstybės narės karines išlaidas. Be to, europiečiai iš esmės neturi realių karinių priešininkų. Trečias svarbus veiksnys tas, kad JAV ir toliau save laiko Europos „globėja“. Todėl visos Europos valstybės praėjusiais metais daugiau ar mažiau karpė savo karinius biudžetus, pagrįstai manydamos, kad socialinės ir ekonominės programos – svarbesnės už karines.

Užtat Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalys 2010 m. savo karinius biudžetus tik didino. Šiame fone ypač išsiskiria Lotynų Amerika: jos šalių karinis biudžetas išaugo beveik 6 proc. – iki 63,3 mlrd. JAV dolerių. Pietų Amerikos lyderė pagal ginklavimuisi išleistas lėšas – Brazilija. Jos karinės išlaidos išaugo 9,3 proc. Akivaizdu, kad ši valstybė siekia tapti žemyno lydere ir karinėje srityje.

Brazilijos pavyzdžiu bando sekti ir Kolumbija bei Peru. Pastarosios karinis biudžetas pernai pagal augimo tempus apskritai pasiekė vos ne pasaulio rekordą, šoktelėjęs net 16 proc. Jos kaimynės Peru karinio biudžeto augimas siekė 7,2 proc.

Išlaidas kariniams tikslams 2010 m. didino ir Afrikos valstybės. Didžiausiais kariniais biudžetais pernai galėjo pasigirti Angola, Nigerija, Marokas ir Alžyras, o anksčiau nuolat į sparčiausiai besiginkluojančių valstybių penketuką patekdavusi Pietų Afrikos Respublika (PAR), atvirkščiai, savo karinį apetitą sumažino.

Nors Azijos ir Okeanijos šalys, atrodo, yra toli nuo strateginių žaliavų išteklių bei jų transportavimo kelių, ir šiame regione pastebimas karinių išlaidų augimas. Tuo labiausiai išsiskiria Indonezija (28 proc. augimas), Mongolija (26 proc.), Filipinai (12 proc.) ir Bangladešas (11 proc.). Šri Lanka ir Tailandas savo karines išlaidas sumažino atitinkamai 14 ir 12 proc.

Artimuosiuose Rytuose ginklavimosi lydere ir toliau išlieka Saudo Arabija, kasmet iš vakariečių (pirmiausia JAV) vos ne urmu perkanti vis naujos ginkluotės. Jokia kita Artimųjų Rytų valstybė karine galia negali prilygti Saudo Arabijai. Išimtį sudaro tik Izraelis.

Desperatiškos Rusijos pastangos

Dar prieš 20 metų Sovietų Sąjunga kartu su JAV visiškai pagrįstai buvo laikomos pasaulio supervalstybėmis. Nuo 1918 m., kai Leninas šią šalį paskelbė „viena karine stovykla“, tokia padėtis nesikeitė iki pat 1991-ųjų, kol SSRS pagaliau subyrėjo. Visus tuos 73 metus didžioji dalis šios valstybės biudžeto buvo skiriama armijai ir karinei industrijai. 1991 m. ši karinga valstybė žlugo, o visų naujų jos lyderių pastangos susigrąžinti nors dalį buvusios karinės didybės atsimuša į šiandienos problemas. Bene didžiausia iš jų – korupcija: ekspertų nuomone, nuo 30 iki 60 proc. Rusijos karinio biudžeto yra išvagiama.

Kita problema – atsilikimas nuo Vakarų ginkluojant armiją vis naujomis ginklų sistemomis. Pagal vakariečių standartus, nauja ginkluotė turi sudaryti bent trečdalį visų ginklų, o Rusijos armijoje naujos ginkluotės tėra keli procentai.

Trečia problema – praėjus 20 metų, iš esmės pasikeitė abiejų buvusių priešininkių – JAV ir Rusijos – karinės koncepcijos. Pastaroji ir toliau pagrindiniu potencialaus priešininko sulaikymo ir jo puolimo įrankiu laiko branduolinį ginklą, o amerikiečiai per tą laiką savo nuomonę pakeitė kardinaliai. Pagal naujausią karinę doktriną, JAV yra pasiruošusi savo priešininką apipilti tikra kruša sparnuotųjų raketų – po tūkstantį per dieną. Aišku, be jokių branduolinių galvučių (kam reikalinga užkariauta teritorija, jeigu ji bus užteršta branduolinio ginklo atliekomis?). Maža to, kilus kariniam konfliktui tarp minėtų šalių, amerikiečiai jau nebeatakuotų Rusijos didžiųjų miestų ir pramonės centrų – tiesiog pultų šiuolaikinius strateginius objektus: „Gazprom“, „Rosneft“, „Nornikel“ ir pan. Į minėtąjį sąrašą patenka ir NATO valstybių pramoniniai objektai, pavyzdžiui, italų „Enel“.

Ketvirta Rusijos armijos problema – vadovavimas. Perėjimas nuo dvejų iki vienų tarnybos kariuomenėje metų neišsprendė nė vienos buvusios problemos: tebevyrauja priešprieša tarp „senių“ ir naujokų, o nuo tarnybos slapstosi daugiau kaip 200 tūkst. jaunuolių.

Be karų neišsiversime?

JAV karo analitikas Tomas Barnetas savo knygoje „The Pentagon’s New Map: War and Peace in the Twenty-First Century“ tvirtina, kad Amerikai karai – neišvengiami. Pasak analitiko, pasibaigus Šaltajam karui, JAV bando sukurti pasaulinę tvarką, kurios pagrindas būtų karinė strategija.

T. Barnetas, aiškindamas dabartinę pasaulio sanklodą ir būdus palaikyti jame stabilumą, remiasi dualistine tradicija. Visas Žemės rutulys, anot jo, dalijamas į dvi didžiules teritorijas – Branduolį ir Skylę. Pirmajai priklauso JAV, beveik visa Lotynų Amerika, Europa, Rusija, Japonija, Indija, Kinija, Australija ir PAR. Čia gyvena 4 mlrd. žmonių (viso pasaulio gyventojų suskaičiuojama apie 6 mlrd.). Visa kita pasaulio dalis – Skylė.

Kuo remdamasis autorius taip padalijo žmoniją? Globalizacija ir jos sukeliamais padariniais. Jei viena ar kita valstybė funkcionuoja globalaus darbo, kapitalo ir žmonių judėjimo kontekste bei pripažįsta tam tikras vertybes (demokratiją, žmogaus teises ir t. t.), tuomet ji gali būti tikra, kad jos teritorijos nemindys JAV kareivių batai. Ir atvirkščiai: jeigu šalis iškrinta iš globalizacijos konteksto, Amerika vienokiu ar kitokiu būdu turi ten įsiveržti. Tikslas – atkurti tvarką ar bent jau neutralizuoti Branduoliui kylančius pavojus. Tad, analitiko nuomone, Amerika tarsi gera auklė ateina ir atkuria tvarką ten, kur, jos manymu, reikia (ypač pabrėžiama pokarinė Vokietijos ir Japonijos pertvarka).

Taigi, sprendžiant iš knygos autoriaus minčių, Amerika turi stengtis vengti pasaulinio karo ir iki minimumo sumažinti karinius valstybių konfliktus. Vis dėlto į subnacionalinius konfliktus (pavyzdžiui, kai kariauja gentys ar nacijos, taip ir nesukūrusios valstybingumo) ji kišis labai energingai. Pastarasis to pavyzdys – kova su pasauliniu terorizmu ir buvusiu jo lyderiu Osama bin Ladenu. Tad, kaip reziumuoja T. Barnetas, kiekvienąkart, kai vienoje ar kitoje Skylės teritorijoje pasirodo ar pasirodys Amerikos kariai, tai reikš tik viena: čia dėl įvairiausių priežasčių negalioja universalūs globalizacijos principai. Taigi naujosios JAV karinės strategijos tikslą analitikas įvardija labai paprastai: reikia sumažinti tą Skylę. Vadinasi, Amerikos laukia nauji karai...