Paskutinė Velykų salos paslaptis

Mažytis sausumos lopinėlis Ramiajame vandenyne mokslininkams neduoda ramybės jau ne vieną šimtmetį. Jo gyventojai, pastatę beveik tūkstantį akmeninių statulų moajų, kažkur dingo, metę nebaigtą darbą.

Atrodo, kad jis buvo nutrauktas staigiai. O saujelė likusių čiabuvių nieko negalėjo papasakoti apie savo gentainių likimą. Bet faktas, kad Velykų saloje egzistavo išsivysčiusi civilizacija, abejonių nekelia. Pagrindinis jos egzistavimo įrodymas - tos statulos. Dauguma mokslininkų mano, kad nukalti keletą dešimčių tonų sveriančius, 3-20 m aukščio stabus, o svarbiausia, tvarkingai sustatyti juos visoje saloje, vietos gyventojai negalėjo pagal savo jėgas ir protą. „Tokį darbą galėjo nuveikti tik ateiviai iš kitų planetų, - fantastiškiausią hipotezę kelia garsus šveicarų keliautojas ir rašytojas Erikas fon Denikenas (Eric von Daniken). - Ne veltui statulų akys nukreiptos į dangų“. Rašytojo manymu, ateiviai į šią salą pateko, kai sudužo jų laivas. Kol jį remontavo, pramogavo kaldami savo biustus. Todėl moajų tokie nežmogiški, ištempti veidai. Pataisę erdvėlaivį, kosmoso svečiai išskrido, palikdami daugelį nebaigtų statyti statulų.

Ne mažiau ekstravagantišką versiją savo „Slaptoje doktrinoje“ kėlė filosofė ir okultizmo specialistė Jelena Blavatskaja. Ji manė, kad Velykų sala buvo mistinės Lemūrijos dalis. Joje, be vietos gyventojų, gyveno ir atlantai, nuskendusios Atlantidos išsigelbėję gyventojai. Pasak legendų, ir vieni, ir kiti buvo 7-18 m ūgio milžinai. Todėl nukalti ir pastatyti 10 metrų aukščio skulptūras jiems buvo vieni juokai. Bet kilo baisus tvanas, apie kurį pasakojama vietos legendose: „Iš dangaus ir žemės gelmių pasipylė žaibai, atėjo didelis vanduo ir aplinkui nieko nebebuvo matyti“. O užsirūstinęs dievas Uvokė perskėlė Žemę ugnine lazda. Sala taip greitai nuskendo, kad niekas nespėjo išsigelbėti. Tačiau, rašo J.Blavatskaja, po kelių šimtmečių šis žemės lopinėlis išniro iš vandens, nes, tiesą sakant, tai yra būdinga vulkaninės kilmės saloms. Ir net statulos išliko beveik nenukentėjusios, nors daugelis, aišku, nuvirto nuo pjedestalų.

Sparnuoti žmonės

Trečioji versija, kurios laikosi daugelis mokslininkų: dėl vietos gyventojų kaltės Velykų saloje įvyko ekologinė katastrofa, ji rojaus kampelį ir pavertė dykyne. „Salos gyventojų daugėjo, ir jie pradėjo kirsti mišką greičiau, nei tas galėjo ataugti“, - televizijos kanalui „Discovery“ papasakojo amerikietis geografas Džaredas Daimondas (Jared Diamond). - Medžius degindavo, atlaisvindami žemę žemės ūkiui, juos kūreno, naudojo statybose. Ir greitai pradėjo trūkti maisto ir vandens. Miškas nebesulaikė drėgmės, prasidėjo sausra, išseko šaltiniai ir upeliai. Dirva pasidarė nederlinga. Tuo metu vietos gyventojai ir pradėjo statyti moajus dievams permaldauti. Bet dievybės nepadėjo. Aukštai išsivysčiusios civilizacijos krachą baigė kanibalizmas“.

Tačiau kai kurie tyrinėtojai mistikai mano, kad iki šiol išliko senųjų salos gyventojų klanas, kuris nuo kitų slepia senas protėvių žinias. Pavyzdžiui, jos gali būti išlikusios senoviniuose rašytiniuose paminkluose - rongo rongo. Ženklų, išgraviruotų lygiose lentelėse, taip pat piešinių - sparnuotų žmonių, keistų dvikojų būtybių, fantastinių gyvūnų - mokslininkai iki šiol nesugeba iššifruoti. Vienas iš vietos gyventojų kartą prisipažino, kad protėviai nubaus kiekvieną, kas baltaveidžiams atskleis rašmenų paslaptį.

Tačiau visoms šioms vaizduotę kaitinančioms hipotezėms buvo lemta žlugti ir užleisti vietą moksliniams faktams.

Užkratas iš civilizacijos

Archeologas Karlas Lipas (Carl Lipo) iš Kalifornijos ir Teris Hantas (Terry Hunt) iš Havajų universiteto (JAV) parašė knygą „Statulos, kurios vaikščiojo: Velykų salos paslapties įminimas“. Jie įrodinėja, kad išsivysčiusi civilizacija ten niekada ir neegzistavo. O stabus pagamino vietiniai. Moajai buvo reikalingi priešams, atvykstantiems iš jūros, gąsdinti ir magiškiems ritualams. Statulos buvo iškaltos užgesusio vulkano Rano Raraku karjere iš vulkaninio tufo - po išsiveržimo sukietėjusių pelenų. Jos buvo pertempiamos į pakrantę naudojant rąstus, lynus ir medinius paritus. Įvairiais eksperimentais įrodyta - taip jas transportuoti įmanoma. 12 salos gyventojų, naudodami dvi kartis ir keletą lynų, pakišdami po 20 tonų sveriančia statula akmenis, sugebėjo ją pastatyti per 18 dienų. Be to, mokslininkai nustatė, kad statulos nebuvo per skubą numestos bet kaip. Pasirodė, kad prie kiekvienos kelkraštyje gulinčios statulos yra plokštė - postamentas, tiesiog jis atsidūrė po žeme. Palei kelią stovintys moajai vaizdavo sargybą, saugančią kelią į Rano Raraku žiotis - vartus į kitą pasaulį.

O štai mažėti čiabuvių pradėjo ne prieš atvykstant kolonistams iš Olandijos, o nuo tada, kai kai jie atvyko (1722 m.). Europiečiai atvežė jiems daugybę ligų - venerinių, dizenteriją, raupsus, tuberkuliozę, raupus. Galiausiai ligos ir sunaikino Velykų salos gyventojus. Mokslininkai teigia, kad nebuvo jokios ekologinės katastrofos, kuria taip mėgsta bauginti žaliųjų judėjimo dalyviai: atseit Velykų sala - mūsų planetos modelis, ir jos laukia toks pat likimas, jeigu gamtos ištekliai bus neprotingai švaistomi. Medžių kirtimas nebuvo vienintelė susinaikinimo priežastis, įsitikinęs dr. T.Hantas, Velykų sala niekada nebuvo tropikų rojus. Pagrindinė nelaimė, sunaikinusi mišką, buvo žiurkės, kurias atsivežė kolonistai. Graužikai sparčiai dauginosi ir maitinosi palmių sėklomis. Žmonės, sutikę olandus, ir tie, kurie sukūrė moajus, - ta pati tauta, ta pati civilizacija, apibendrina dr. K.Lipas. Jei statulas būtų sukūręs kas nors kitas, daug anksčiau, jos iki dabar būtų gerokai sudūlėjusios.

Skeptiko nuomonė

O štai britas archeologas Polas Banas (Paul Bahn), vienas iš knygos „Velykų salos mįslės“ autorių, tokias pragmatiškas teorijas vertina skeptiškai: „Tie revizionistai visiškai ignoruoja vietos padavimus. Jei remsimės čia išlikusiomis legendomis ir archeologų radiniais, vaizdas susiklosto kitoks. Viename iš padavimų pasakojama, kad kadaise saloje gyveno ilgaausiai žmonės, kurių ausų spenelius sunkūs papuošalai ištempdavo iki pečių. Ilgaausiams, vietos valdančiajam elitui, paklusdavo trumpaausiai - darbininkai, kurie gamino akmeninius stabus. Iki 1680 metų salos gyventojų pagausėjo tiek, kad žemė jau nebegalėjo visų išmaitinti, trumpaausiai sukilo ir išžudė beveik visus ilgaausius. O be „vairininkų“ paprasti darbininkai nesugebėjo sugalvoti, kaip išgyventi, todėl netrukus išmirė. Apie karą ir tarpusavio rietenas liudija rastieji iečių antgaliai iš obsidiano - jų tūkstančiai. Kilus konfliktui, buvo nuversti ir akmeniniai stabai, iš jų pasityčiota - daugeliui buvo nudaužtos nosys“. Tuo tarpu K.Lipo ir T.Hanto versija neigia patį Velykų salos bendruomenės pasidalijimo į klases faktą, taip pat pilietinį karą ir jo padarinius. Vadinasi, mokslininkai tiesiog ignoravo visus minėtus argumentus, nes šie nederėjo prie jų pradinės koncepcijos. Kalbant apie statulų būklę, Centrinės Amerikos kultūras tyrusių archeologų duomenimis, presuoti vulkano pelenai, iš kurių pagaminti moajai, labai atsparūs erozijai, todėl statulos ir atrodo „jaunesnės“, negu yra iš tikrųjų.