Plungiškio išauginti žemaitukai garsina Lietuvą

Pirmadienį 9 raiteliai, lydimi ištikimojo šuns keliauninko Alšio, išjojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto bei karalienės Barboros Radvilaitės tragiškos meilės keliu. Du žemaitukai - Ceklys ir Kruizas - su savininku laukuviškiu Vaidotu Digaičiu dalyvaujantys jau antrame istoriniame žygyje (pernai atsigėrę Juodojoje jūroje), yra kilę iš Noriškių kaime įsikūrusio Vidmanto Gendvilo žirgyno. V. Gendvilas prisipažino, jog pernai vykusį žygį žirgais prie Juodosios jūros „2000 km istorijos“ nuolat sekė, su raiteliais kartu buvo mintimis, išgyveno dėl nesėkmių, džiaugėsi kiekvienu pasiekimu. Praeitą rudenį jis, atvirai sakant, netikėjo žygio sėkme, baisėjosi žygeivių užmoju nujoti tiek kilometrų: jau žiūrėdamas per televiziją pirmąjį reportažą, Vidmantas, patyręs jojikas, suprato, jog dauguma narsuolių mažai ką teišmanė apie jojimą. Buvo daug neatsakingumo, bet lietuviai tikslą pasiekė. Tiesa, paskutinėmis žygio dienomis keliauninkai jau buvo išmokę joti. Per žemaitukų ir jojikų kančias... „Bet, kita vertus, kaip išmoksi joti, jei nejosi? Dabar jie - labai geri raiteliai“, - neabejoja V. Gendvilas.

Naujasis „Meilės žygis valdovų keliu“ bus perpus trumpesnis: iš Vilniaus iki Krokuvos. Bet ne lengvesnis: ir keliai kitokie, ir bet kur arklių nepaganysi, ir lietingų dienų gali būti daugiau.

V. Gendvilas apie arklius išmano. Iš atminties iki šiol neišdyla vaikystėje matytas vaizdas. Vežimą traukė dviese - stambus, didelis arklys ir mažiukas žemaitukas. Didysis pritingėjo, tad vis sulaukdavo vadeliotojo kirčių botagu. Vežimas judėjo to žemaituko pastangomis. Tada Vidmantas, prisimena, pagalvojo: „Kam reikalingas tas didysis, jei mažiukas vienas pats patraukia?“ Dar aštuntokas būdamas, V. Gendvilas „Mokslo ir gyvenimo“ žurnale perskaitė straipsnį apie žemaitukus. Apie juos Vidmantas girdėjo nuo mažų dienų. Tais laikais buvo nerealu turėti arklį, bet vaikinas jau ėmė svajoti: turės namą ant ežero kranto, žemaitukų, skalikų. Svajonės išsipildė. Kai tik pasistatė namą, V. Gendvilas nuspirko ir arklį.

1996-aisiais, kai susikūrė Žemaitukų augintojų asociacija, šios veislės žirgų Lietuvoje tebuvo 30.

Pirmąją žemaitukų veislės kumelaitę Troją Vidmantas parsivežė iš Klaipėdos. Tada jam buvo 32-eji. Pats ir išjodinėjo. Gal po metų įsigijo dar dvi kumeles iš Rietavo aukštesniosios žemės ūkio mokyklos. Ten buvęs žirgynas tuo metu gerai laikėsi, bet, susirgus mokyklos direktoriui Jonui Bačinskui, kolektyvas nusprendė, jog 5 žemaitukus įstaigai išlaikyti yra per brangu. Pradėjo juos pardavinėti. Treneris Viktoras Mažeikis paprašė Vidmanto gelbėti Rietavo žemaitukus nuo išvežimo. V. Gendvilas tąkart nusipirko Taiką ir Karklę, o dar vieną - Žagarę - su ką tik atsivestu kumeliuku įpiršo dėdei. Nors šiam arklių visai nereikėjo, bet išlaikė žmogus juos bene ketverius metus. Paskui Vidmantas tuos abudu žemaitukus iš dėdės nupirko.

Išmoko V. Gendvilas pats joti, tuo „virusu“ užkrėtė visą šeimą (Vidmantas ir Diana turi 3 vaikus). Į jo žirgyną atvažiuoja žmonės, norintys pajodinėti. Vieni tik pajaučia jojimo malonumą sėdėdami ant Vidmanto vedžiojamo arklio, kiti savarankiškai leidžiasi į tolimesnę kelionę. Į Noriškius atvyksta daug neįgalių žmonių. Penkiolikmetė Žagarė ir keturiolikmetė Taika - protingi, patyrę arkliai, nebaisu ant jų ir vaiką užsodinti. Tiesa, kaip ir visi gyvi padarai, kiekvienas arklys turi savo charakterį. Štai Žagarė - labai gera kumelė, bet rami išbūna tik 45 minutes. Tiek, kiek skirta laiko jodinėjimui vedžiojant. Paskui ji ima rodyti nepasitenkinimą.Vidmantas turėjo jau daug arklių. Kumelaitės užaugo, ne kartą atsivedė palikuonių. Vienus žemaitukus V. Gendvilas pardavė, kitus tebelaiko. Parduota Troja, Karklė dabar yra Pakutuvėnų Susitaikinimo sodyboje. Bet nelabai tegali šios senos lietuviškos veislės arklių puoselėtojas žirgininkystės pavadinti pragyvenimo šaltiniu, nes pajamos yra labai nepastovios. Tačiau šeima ir neskursta. Tiesa, pastovų atlyginimą gauna mokytojaujanti Diana.

V. Gendvilas žemaitukų veislę puoselėja skatinamas patriotiškų jausmų: arabų arkliais bus kas pasirūpina, hanoveriai - vokiška veislė, o mes, lietuviai, juo labiau - žemaičiai, turime stengtis populiarinti žemaitukus - tą seną, ištvermingų, nereiklių maistui, protingų lietuviškų žirgų veislę. Dabar Lietuvoje yra apie 500 žemaitukų. Arkliai, V. Gendvilo nuomone, labai puošia gyvenimą, o nacionalinės veislės - dvigubai.Abiejų istorinių žygių dalyvis V. Digaitis iš Vidmanto nusipirko Ceklį bei Kruizą. Ceklys yra Karklės vaikas, Kruizas - Žagarės. Laukuviškiui Ceklys gegužę prie Plinijos piliakalnio (Telšių r.) vykusiose žemaitukų ištvermės varžybose pelnė per-einamąją kunigaikščių Oginskių taurę.