Po išpažinčių kariūnai dingo kaip į vandenį

Mįslingai prapuolė du Karo akademijos kariūnai. Tėvai raunasi plaukus – jau savaitė neaišku, kur sūnūs. Ar gyvi? Prieš dingdami jie parašė skaudžius laiškus „Lietuvos ryto” žurnalistei.

Po ilgojo mirusiųjų pagerbimo savaitgalio į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją nesugrįžo du kariūnai, būsimieji karo pilotai – 22-ejų penktakursis Antanas Gasparavičius ir 21-erių ketvirtakursis Darius Šaduikis.

Paskutinį kartą su savo namiškiais jie bendravo spalio 28 dieną, penktadienį, kai buvo išleisti iš akademijos savaitgalio atostogų namo.

Nuo tada apie vaikinų buvimo vietą nežino nei jų tėvai, nei akademijos vadovybė.

Šiandien, šeštadienį, praėjus savaitei po jų dingimo, turėtų būti paskelbta oficiali jų paieška.

„Lietuvos ryto” žurnalistė gavo abiejų kariūnų laiškus, rašytus jų išvykimo iš akademijos dieną – spalio 28 dieną. Žurnalistė su šiais vaikinais buvo susitikusi savaitę prieš dingimą, spalio 21-ąją.

Pokalbis – vėlų vakarą

Spalio 21-osios vėlų vakarą su abiem kariūnais susitikau sostinės Katedros aikštėje.

Šiandien man kitaip skamba gatvės triukšmo dažnai gožiami jų balsai, kitaip skamba ir žodžiai, ištarti valandą vaikštant tamsiomis gatvėmis.

Iš pradžių gana linksmai pokalbį pradėję kariūnai pajuokavo, kad nebemato prasmės mokytis akademijoje.

Motiniškai juos subariau: liko metai studijuoti, reikia pakentėti, įgyti profesiją.

Jie atsakė, kad darbo vietoje jų lauktų tokie patys žmonės.

Įsikalbėjus pokalbis tapo vis rimtesnis.

Buvo matyti, jog kariūnai labai išgyveno, kad vasarą Dariaus rašytas pranešimas generaliniam inspektoriui apie nestatutinius santykius akademijoje nedavė jokių rezultatų, viskas liks po senovei.

Anot vaikinų, Karo akademijoje žodžio „garbė” nėra. Privalai prisitaikyti.

Nenori prisitaikyti – gali išeiti, tau čia ne vieta.

Jie apgailestavo, kad graži kariūnų priesaika, etiketo kodeksas yra tušti žodžiai, kad karininkui bus svetimas garbės ir orumo supratimas.

Klausė manęs – kaip būsimieji karininkai, laužantys priesaiką ir statutą, galės vadovauti ar auklėti jaunus karius?

Paklausti, ar nebijo, jog straipsnyje bus paviešintos jų pavardės, jie atsakė – būtinai jas parašykite, mes nieko nebijome, norime viešumo, o ne slėptis už anonimo pavardės.

„Jau blogiau mums nebegali būti”, – atsiduso abu.

Atsisveikindami prasitarė: „Akademija tiktai apsidžiaugs be mūsų. Ir viskas ten bus kaip buvę.”

Kai pažadėjau jiems po savaitės paskambinti, vaikinai atsakė: „Neskambinkit. Mes tikrai nebegalėsime atsiliepti.”

„Akademija mane sužlugdė”

Po savaitės mane pasiekė tik jų man parašyti laiškai.

D.Šaduikis, 4 kurso kariūnas, studijavęs karinių oro pajėgų piloto specialybę: „Karo akademijoje visai nesiskaitoma su žmogumi, egzistuoja vadinamoji „diedovščina”, nepatinkantys kariūnai „smaugiami”.

Pirmą kartą apie tai viešai šią vasarą prabilo buvusi kariūnė Neringa Grinytė, kuri dėl jos persekiojimo, patyčių buvo priversta pernai išeiti iš Karo akademijos. Aš tai žinojau, galėjau apginti ją, tačiau to nepadariau, nes bijojau.

Mano žodžiai nebūtų padėję užkirsti kelio patyčioms ir žeminimui.

Bet tai labai paveikė mano mąstyseną, pamačiau tikrąjį akademijos vaizdą.

Kokie bus Lietuvos karininkai, jei jie šitaip elgiasi mokymo įstaigoje?

Mano bevaisis raštas Generalinei inspekcijai apie netvarką Karo akademijoje tik parodė, kad visa krašto apsauga dirba išvien – siekdama nuslėpti nuo visuomenės tiesą, žūtbūt išsaugoti „nesuteptą” esą prestižinės mokslo įstaigos įvaizdį.

Generalinė inspekcija, atlikusi tyrimą, konstatavo, kad mano pateikti faktai esą nepagrįsti. Bet aš pats prisipažinau nusikaltęs. Nubauskit nors mane! Tegu būna pavyzdys kitiems.

Bet net manęs nenubaudė – kad tik būtų tylu, kad tik nekiltų koks triukšmelis.

Užuot nubaudę mane, šiemet man skyrė būrio vado pareigas, nors aš net nesu išlaikęs kvalifikacinio karinių dalykų egzamino. Buvo tikimasi, kad aš nesusidorosiu ir bus galima iš manęs dar labiau tyčiotis.

Taip ir nutiko. Nuolat jaučiau kapitono Dmitrijaus Zavurskio spaudimą, girdėjau keiksmus ir patyčias. Jis taip pat prisidėjo prie mano žingsnio, kurį ketinu žengti.

Praėjusiais metais Karo akademiją baigęs, dabar leitenantas Matas Bivainis pasakė, kad apie mane jau žino visos Karinės oro pajėgos ir jau „laukia” atvykstant į darbo vietą.

Visi šie dalykai taip mane psichologiškai paveikė. Nebegalėjau miegoti, tapau piktas ir suirzęs, kartais nenorėdavau net gyventi. Tad koks man tikslas toliau mokytis, siekti profesijos, kai žinau, jog manęs su pagaliais laukia už tai, kad pasakiau tiesą ir norėjau daugiau teisingumo.

Manau, kad akademija galiausiai pasiekė savo tikslą, nes sužlugdė mane. Tikrai išvarė iš proto. Ir aš ten nebebūsiu. Nes ten žmonės kaip žvėrys. Nekenčiu, kai žemina kitus, norėdami parodyti, kokie jie galingi. Ir drauge žemina valstybę, kuriai gražia priesaika prisiekė tarnauti.”

„Būsimi karininkai – bailiai”

A.Gasparavičius, 5 kurso kariūnas, rengęsis tapti Karinių oro pajėgų pilotu: „Nuo pirmo kurso mokydamasis Karo akademijoje kasdien vis giliau grimzdau į depresiją.

Akademija tikrai nėra prestižinė įstaiga, kokia ji prisistato visuomenei.

Už „grotų” vyksta netiesioginiai kankinimai, kariūnai pasirenka silpnesnius, kurie negali apsiginti ir neturi į ką kreiptis.

Nes aukštesni vadai, kaip ir akademijos vadovai, kariūnams yra davę nurodymus akademiją minėti tik geru vardu.

Taip ir leidau dienas akademijoje iki 5-to kurso, žaisdamas iš pinigų pokerį, gerdamas alų.

Kariūno D.Šaduikio skunde Generalinei inspekcijai buvau liudininkas, prisipažinau pažeidinėjęs taisykles. Bet nebuvau nubaustas.

Dauguma kariūnų, būsimų Lietuvos karininkų, yra bailiai, kuriems svarbu tiktai išnešti savo kailį.”

Yra ir slaptas gyvenimas

Apie ką iš tiesų abu kariūnai kalba savo laiškuose?

Kas vyksta prestižinėje Karo akademijoje, kaip ten mokosi ir gyvena du šimtai kariūnų, kurie baigę mokslus taps Lietuvos karininkais?

Ar viskas iš tiesų ten taip gražu, kaip bandoma pateikti visuomenei, matančiai pasitempusius kariūnus garbės rikiuotėse ir šokdinančius paneles Vienos valso pokyliuose Vilniaus rotušėje?

Štai kokį slaptą Karo akademijos kariūnų gyvenimą 2011 metų gegužės 31 d. atskleidė tuomet dar trečiakursis kariūnas D.Šaduikis savo pranešime Krašto apsaugos ministerijos generaliniam inspektoriui.

„Dažnai kariūnai ne tik grįžta į teritoriją išgėrę, bet ir netgi sugeba įsinešti į teritoriją gėrimų ir joje gerti. Alkoholį kariūnai dažnai pirkdavo šalia esančioje parduotuvėje, o grįždami į teritoriją nebūdavo tikrinami. Grįžę girti, naktį kelia triukšmą, vaikšto, dainuoja, vaikšto po kambarius ir daro „kamazus”, daužo užsirakinusių kariūnų duris.”

Rašte atskleista, kad akademijoje buvo lošiama iš pinigų, o tai yra draudžiama Lietuvos aukštosiose mokyklose, taip pat klesti nestatutiniai santykiai.

Akademijoje įprasta, kad kariūnai, neišleisti į miestą, dingsta neteisėtai ir yra dangstomi. Taip į akademiją galima negrįžti savaitėmis. Kariūnas aprašė ir atvejus, kai keli pirmo kurso kariūnai buvo priversti palikti akademiją.

„Jį vadino ožiu, dūchu, lochu, nuolat stumdė, engė ir įžeidinėjo kariūnas, kuris gyveno viename kambaryje su U.P., yra pasakęs, kad didžiuojasi savo darbu, kad jam pavyko išvaryti ožį ir tam panaudojo ne tik moralinį, psichologinį, bet ir fizinį bei seksualinį smurtą”, – atskleidžiama vieno buvusio pirmojo kurso kariūno istorija.

Pranešime buvo išsamiai nurodyta, kokį psichologinį smurtą patyrė 2009 metais karo piloto specialybės siekusi kariūnė N.Grinytė.

Generaliniam inspektoriui kariūnas A.Gasparavičius pateikė garso įrašo kasetę, kurioje buvo užfiksuoti girtavimai akademijoje vakarais.

Negana to, pats D.Šaduikis ir sutikęs liudyti A.Gasparavičius pranešime generaliniam inspektoriui prisipažino pažeidinėję akademijos taisykles – išgėrinėję alkoholio, lošę iš pinigų.

Pranešime buvo nurodytos visų prasižengiančių kariūnų, būrių vadų pavardės, tikslios statuto pažeidimų aplinkybės.

Gali skųstis tik dėl savęs

Liepos 8 dieną D.Šaduikis gavo laikinai einančio generalinio inspektoriaus pareigas pulkininko leitenanto Petro Milašiaus atsakymą: „Jūsų skunde išdėstytos aplinkybės nepasitvirtino. Drausmės pažeidimų faktų pagal jūsų skunde pateiktas aplinkybes nenustatyta.”

Perskaičius šį atsakymą kyla Lietuvoje jau įprastas klausimas: „Kodėl?”

D.Šaduikio pranešimą tyrusių komisijos pirmininko majoro Sauliaus Pikturnos, majorės Vilmos Juknevičienės ir majoro Viliaus Jurgelevičiaus išvados atsako į tą klausimą.

Pasirodo, D.Šaduikis „pateikė informaciją apie kitų kariūnų galimai padarytus pažeidimus, o statutas nustato, kad kariai gali skųstis tik dėl savęs.”

„Karinėse įstaigose ir jų teritorijose draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, taip pat juos įsinešti.

Skunde nurodoma, kad kariūnai (išvardintos pavardės) ne kartą gėrė alų. Bet tie kariūnai savo paaiškinimuose neigia alkoholinių gėrimų įnešimo ir vartojimo faktą.

Atsižvelgiant į tai negalima teigti, kad į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos teritoriją buvo įnešami ir joje vartojami alkoholiniai gėrimai.”

„Apibendrinus pateiktus kariūnų paaiškinimus, įrodymų, kad nurodyti kariūnai į kareivines grįžo girti (taip pat galimai vartojo alkoholinius gėrimus karinėje teritorijoje), nenustatyta.”

„Dėl lošimo iš pinigų: Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymas numato vietas, kuriose draudžiama organizuoti azartinius lošimus – tai valstybės institucijos, aukštosios mokyklos ir kt. įstaigos.

Pažymėtina, kad teisės aktai, reglamentuojantys vidaus tvarką Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, nenustato draudimo kariams žaisti kortomis laisvalaikiu ir žaidimo metu naudoti paskatinamąsias priemones.

Kariūnai žaisdavo pokerį savo malonumui, o pinigai buvo naudojami kaip paskatinamoji priemonė”, – gudragalviškai paaiškino komisija.

Nesuprato garso įrašo

Lieka tik stebėtis ir komisijos narių kurtumu.

Gal kariūno D.Šaduikio pateiktą garso įrašą tyrę inspektoriai buvo neseniai grįžę iš karo lauko Afganistane ir apkurtinti bombų sprogimo, jeigu teigia, jog „įrašas nėra labai geros kokybės ir neįmanoma ištiso pokalbio suprasti”?

Tačiau man, žurnalistei, nebuvusiai karo lauke, puikiai buvo girdėti girtaujančių kariūnų pokalbiai, jų susitarimas vykti parsivežti dar alkoholio, pasakojimas, kaip alkoholį jie įvežė į teritoriją, o tuo metu iš lauko sklinda gerai girdimos karinės komandos.

O įdomiausia šiame komisijos tyrime tai, kad kariūnai D.Šaduikis ir A.Gasparavičius, generaliniam inspektoriui prisipažinę, jog patys pažeidinėjo statutą, neteisėtai pasišalindavo iš teritorijos, lošė iš pinigų ir gėrė alų, liko nenubausti.

Autoritetingosios komisijos teigimu, „jie negali nurodyti tikslios datos, kada vartojo alkoholinius gėrimus, konkretaus galimo pažeidimo laiko”.

Tuo tyrėjai tarsi pamokė visus plevėsas – nežiūrėk į laikrodį, kai darai pažeidimus, ir visada būsi nekaltas.

Tai kas gi tuomet kaltas?

Tik tas, kuris mėgina sutepti blizgantį Karo akademijos mundurą!

Kalbėjo apie savižudybę

Buvusiai Karo akademijos karo aviatorių kurso studentei 22 metų N.Grinytei pastarosios dienos – kupinos nerimo ir savigraužos.

Dingę D.Šaduikis ir A.Gasparavičius buvo jos draugai ir rėmėjai, kai ji jau antrus metus kaunasi su sistema, siekdama grįžti į Karo akademiją užbaigti karo piloto studijų.

– Kada pastarąjį kartą juos matėte ir apie ką kalbėjotės? – paklausiau Neringos.

– Mačiau juos gal kelios dienos prieš jų dingimą. Tą kartą jie buvo kažkokios dviprasmiškos nuotaikos.

Kaip ir visus pastaruosius metus, jie buvo prislėgti. Bet, antra vertus, netikėtai prabildavo, kad išsivaduos pagaliau iš to kalėjimo, bus laisvi nuo keiksmų, patyčių.

– Kaip, kokiu būdu „išsivaduos”?

– Nežinau, nelabai į tai gilinausi, maniau, šiaip save drąsina.

Dar pasakiau jiems – ką jūs čia kalbate, juk jūs taip trokštate būti karo pilotais. Atsakė, kad vis tiek nebegalėtų dirbti tokioje sistemoje.

– Ar kariūnai yra jums užsiminę apie savižudybę?

– Taip. Nors tuo negalėčiau patikėti. D.Šaduikis yra ne kartą man skambinęs po to, kai vakarais turėdavo atsiskaityti kapitonui D.Zavurskiui. Jis pasakodavo, kaip kapitonas rėkdavo, jį keikdavo.

„Neringa, pasakyk man ką nors, kad aš nušokčiau nuo tilto”, – pasakė man vieną kartą.

Yra manęs klausęs, ar aš žinanti, kiek per metus tarnybos vietoje tarnybiniu ginklu nusišauna karininkų.

Paklausiau – kodėl domiesi? Jis tik nusišypsojo – šiaip sau, nekreipk dėmesio.

– Kokios buvo dingusių kariūnų nuotaikos, kuo jie gyveno ir ką išgyveno?

– Manau, kad A.Gasparavičius, kuris pakankamai psichologinio spaudimo patyrė nuo pirmo kurso, gal jau buvo spėjęs užsiauginti storesnę odą.

Dariui, kuris idealizavo Lietuvos karininkiją, dievino savo specialybę, pamažu atsiverianti realybė buvo didelis smūgis.

Siekdamas pakeisti Karo akademijoje įsigalinčią nestatutinę tvarką, jis, kaip naivus idealistas, kreipėsi į Generalinę inspekciją. Bet visi jo faktai buvo paneigti. Ir Darius, ir Antanas akademijoje tapo atstumtaisiais.

Darius man yra pasakojęs, kad naktį, nesvarbu, ar šalta, ar lyja, jis riedučiais važinėjasi po miestą iki pat 24 valandos, kad tik nereikėtų būti akademijoje.

Labiausiai mane sukrėtė, kai pamačiau savo draugus net verkiančius.

– Ar reikėjo kariūnams psichologinės pagalbos ir ar Karo akademijoje įmanoma jos gauti?

– Ne, akademijoje nėra psichologo, tiktai kapelionas. Bet gal ne visi kariūnai linkę jam atsiverti.

Aš jau metus lankau kursus ir tapsiu vaikų linijos savanore konsultante.

Mes ten mokomi, kaip reaguoti į žmogų, kuris ima kalbėti apie savižudybę.

Su draugais daug kalbėdavomės, tačiau, matyt, mano žodžių jiems neužteko.

Žinau, jog Darius yra sakęs, kad tik su mama yra atvirai kalbėjęs apie savo išgyvenimus.

O man vieną kartą netikėtai pasakė: „Jeigu aš dingčiau, norėčiau akademijoje ant stalo palikti tokį užrašą: „Anksčiau ar vėliau visi gausite tai, ko nusipelnėte.”

Motiną sukrėtė atvirumas

Nerimas tvyro ir tris sūnus auginančių D.Šaduikio tėvų namuose Ukmergėje.

Kariūno motina Aušra Šaduikienė greitai nubraukia ištryškusią ašarą.

Dar ne laikas apraudoti sūnų. Reikia tvirtybės jo laukti.

– Sūnaus nemačiau, kai jis spalio 28 dieną buvo išleistas Vėlinių savaitgaliui namo.

Į namus Ukmergėje jis negrįžo. Paskambino ir pasakė, kad važiuoja į Klaipėdą. Paprašė, kad neskambinčiau, nes jis neturėsiąs su savimi telefono.

– Ar jūs turite Klaipėdoje giminių, draugų?

– Ne. Sakė važiuojantis su savo draugais.

Sūnus jau suaugęs, daug jo ir netardžiau, kodėl ir pas ką jis važiuoja.

– Ar nebandėte per tas dienas jam paskambinti?

– Kartą skambinau, telefonas buvo išjungtas.

Sunerimau, kai jis neatsakė ir lapkričio 2 dieną, trečiadienį, kai jau turėjo būti grįžęs į Karo akademiją.

Trečiadienį man paskambino jo draugai ir pranešė, kad Darius į akademiją negrįžo.

Sunerimusi ketvirtadienį nuvykau į Karo akademiją, bet nieko nesužinojau.

Man buvo pasakyta, kad po trijų dingimo parų paieškomis užsiims karo policija.

– Ar akademijos vadovybė su jumis, kariūno motina, neaptarė, kokiomis aplinkybėmis, dėl kokių priežasčių galėjo dingti studentas?

– Didelio susirūpinimo nepajutau. Buvo pasakyta, kad Darius bus paskelbtas dezertyru ir paieškomas.

– Ar jūsų sūnus jums yra anksčiau prasitaręs, kaip jam sekasi studijuoti Karo akademijoje?

Galbūt yra ir atvirai pakalbėjęs apie savo išgyvenimus, nuotaikas, ateitį?

– Taip, apie tai jis su manimi kalbėjosi spalio 8 dieną.

Tas pokalbis taip mane sujaudino, kad aš pasižymėjau jį savo dienoraštyje.

Mes prakalbėjome iki vidurnakčio.

Tik du kartus esame kalbėjęsi taip atvirai apie jo išgyvenimus. Prieš metus – apie jo asmeninius jausmus, o dabar – apie studijas akademijoje.

Po to pokalbio aš taip pakraupau, kad nuolat galvojau – kad tik mano vaikas nenusižudytų.

– Kas jus taip sujaudino, ką pasakojo sūnus?

– Jis jau ketvirtakursis, bet tik dabar aš pirmą kartą iš jo lūpų išgirdau visą tiesą apie tą prestižine vadinamą mokslo įstaigą. Į Karo akademiją visada žiūrėjau pro rožinius akinius. Didžiavausi, kad mano vaikas ten mokosi.

O, pasirodo, ten taip blogai, kad man liko tik melstis, jog jis psichologiškai ir morališkai ten ištvertų.

Sūnus visada buvo labai santūrus, ramus vaikas, niekam nelipantis ant galvos. Ir man apie patiriamus išgyvenimus, psichologinį smurtą, nepakeliamą aplinką, tyčiojimąsi, nepagarbą žmogui pasakojo gana santūriai.

Bet jei jis prasitarė – „mama, nenustebk, aš ketinu kreiptis į psichologą ir pasakyti, kad nebeištversiu” – supratau, kad ten baisu. Kalbėjo jis ir apie kapitoną D.Zavurskį, iš kurio šiais metais patyrė ypač daug patyčių.

– Jūsų sūnui buvo likę dveji metai akademijoje.

Ar jis svarstė galimybę nutraukti studijas? Ar nepatarėte jam ištverti tuos metus, įgyti profesiją?

– Aš jam taip pasakiau – vaikeli, juk turėsi atsisakyti savo svajonės skraidyti.

Jis atsakė: „Mama, iš to liūno neišsikapstysi. Juk po to šešerius metus turėsiu atidirbti.

Aš negalėsiu dirbti, negalėsiu jaustis saugus, nes man jau yra pasakyta – tavęs laukia Šiauliuose, darbo vietoje.”

Apie galimybę nutraukti studijas jis kalbėjo. Tačiau akademijoje buvo apskaičiuota, kad jeigu jis išstotų, jam tektų sumokėti 240 000 litų už penkerius studijų metus. Pilotų parengimas yra labai brangus.

Šiandien manau, kad reikėjo ką nors daryti, paimti paskolas, išpirkti vaiką iš tos mokymo įstaigos.

Bet kas aš esu? Tik vaistininkė. Mes jokių santaupų neturime, neturime ką ir užstatyti bankams.

Atsakiau sūnui – vaikeli, mes niekuo tau negalime padėti. Aš galiu tik melsti Dievą, kad tu ištvertum.

Ir visas šias dienas meldžiuosi, kad jis tik būtų gyvas. Ir kad jo nesurastų tie, kurie jį privedė prie tokios būsenos ir tokio poelgio. Nes tuomet jam bus dar blogiau.

Viršininkas nežino, kaip paaiškinti

– Pasitraukę iš akademijos kariūnai dar neatsirado. Bendravome su tėvais, bet ir jie neturi jokios informacijos. Pradėtas tarnybinis tyrimas, kariūnų paieška užsiima karo policija, – taip situaciją „Lietuvos rytui” apibūdino Karo akademijos viršininkas pulkininkas Gintaras Bagdonas (nuotr.).

– Ar įžvelgiate jų dingimo priežasčių? Gal kariūnai išgyveno konfliktinę situaciją akademijoje?

– Nebuvo jokių konfliktų. Jie abu yra vyresniųjų kursų kariūnai, bebaigiantys akademiją.

– Ar ne keista palikti akademiją, dezertyruoti, jei taip yra, kai iki trokštamos karo piloto profesijos, kurios siekė 4–5 metus, beliko keli mėnesiai?

– Tikrai keista. Net nežinau, kaip tai paaiškinti.

– Tai pirmas atvejis Karo akademijos istorijoje?

– Tikrai taip. Yra buvę, kad kariūnai užtrunka išleisti pas tėvus savaitgalį. Bet tokio įvykio nėra buvę.

– Jei vis dėlto jie atsirastų sveiki ir gyvi ar būtų surasti, kas jiems gresia?

– Pirmiausia reikia surasti žmones. Turime drausmės statutą. Nėra tikslo iškart bausti, bet reikėtų išsiaiškinti priežastis.