Prof. G. Čepaitienė: apie kalbos kodus ir mūsų kultūros lygį

Profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė: „man atrodo, kad daug kur yra dingusi žmogaus atsakomybė už tai, ką jis daro, ir drauge už tai, kaip jis rašo, kaip jis kalba“.

Kasmet rugsėjo 8–ąją UNESCO iniciatyva yra švenčiama Tarptautinė raštingumo diena, kad būtų prisiminti ir pagerbti visi, atnešusieji pasauliui raštingumą, ir mokytojai, kurie dabar moko kitus.

Rugsėjo 8–ąją švenčia gimtadienį ir viena iš lietuvių kalbos mokytojų – Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė.

Jos mokslinių interesų ratas – etnolingvistika, sociolingvistika, lietuvių kalbos etiketo raida, dalyko didaktika, dialektologija – labai didelis, o studentams dėstomų dalykų – dar didesnis: lietuvių kalbos akcentologija, fonetika, lietuvių raštų kalbos istorija, retorika, lietuvių kalbos etiketas, kalbos etiketo sociolingvistika, bendrinė lietuvių kalba, universitetinė kalbos didaktika...

Tad ir klausiame profesorės Giedrės Čepaitienės:

– Kas, jūsų nuomone, yra raštingas žmogus?

– Atsakyti nelengva. Kas yra raštingas žmogus, buvo visiems aišku tais laikais, kai dar buvo beraščių – iš viso nemokančių nei skaityti, nei rašyti. Gal dabar tokių nėra arba beveik nėra, nors išgirdusi apie mokyklas nelankančius vaikus imi abejoti, ar tokių nebėra. Matyt, drauge su civilizacija daugeliui dalykų kyla reikalavimai, kyla reikalavimai ir sau patiems.

Turime visai kitą kontekstą, kai dabar kalbame apie raštingus ir beraščius: jau norėtume, kad raštingas žmogus mokėtų raiškiai reikšti savo mintis, kad pirmiausia turėtų tų minčių, kad toji raiška būtų ir taisyklinga. Tačiau pastaraisiais metais, man atrodo, į daug ką pradėjome numoti ranka.

Lygiai taip, kaip sakome, kad valdžios žmonės prastai atlieka savo pareigas, ne visai taip, kaip iš jų tikisi visuomenė, taip ir patys sau galėtume pasakyti, kad mes ne visada atliekame savo pareigas.

Man atrodo, kad daug kur yra dingusi žmogaus atsakomybė už tai, ką jis daro, ir drauge už tai, kaip jis rašo, kaip jis kalba.

Yra labai pasikeitusios vidinės nuostatos: žmogus prarado atskaitos taškus. Tai mane visuomenės gyvenime labiausiai jaudina, labai neramu dėl to.

Su studentais dirbdama stengiuosi kelti jų ambicijas, nes manau, kad žmogus turi sau kelti tam tikrus tikslus. Todėl ir kalbėjimo – gražaus ar taisyklingo – tikslas yra pagarba savo tautai ir savo kalbai.

Kita vertus, kai kalbame apie raštingumą, tai dabar dažniausiai kalbame apie kompiuterinį raštingumą, apie gebėjimą naudotis įvairiomis techninėmis priemonėmis. Žinoma, tai yra svarbu – šiandieninis žmogus sunkiai be to įsivaizduojamas. Tačiau jei viską suvesime vien tik į techniką, kur yra įvairiausių programų, galinčių ištaisyti mūsų klaidas, parinkti tinkamus žodžius, pats žmogus visai nieko nedarys, tik pasikliaus technika. Bet įsivaizduokite, kas bus, kai vieną dieną dings elektra. Kas tada liks iš žmogaus, iš jo gyvenimo? Ką jis sugebės padaryti?

Kompiuteris turėtų būti tik priemonė, padedanti, paspartinanti, palengvinanti gyvenimą, bet nepakeičianti tavęs paties, tavo esmės.

– Jūs naudojatės kompiuteriu ar rašote ranka?

– Oi, ranka jau beveik ne – tik retkarčiais parašau artimiesiems laišką. Šiaip darbo reikalais viską darau kompiuteriu, nes taip jau daug patogiau.

– Ir visada rašote tik lietuviškai?

– Niekada kitaip – tik lietuviškai. Net ir siųsdama žinutes telefonu niekada nevartoju jokių šveplų ženklų. Net kai kas nors parašo kitaip (labai retai taip būna), tai man nepatogu būna dėl to žmogaus – galvoju: kodėl šitaip, juk rašyti taip, kaip mokėsi, yra daug paprasčiau. Truputėlį žeidžia tas aplaidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, atmestinumas.

– Sakoma, kad tarpukaryje baigusieji pradines mokyklas rašė dailiau, taisyklingiau nei dabar baigę vidurines mokyklas. Tai tiesa?

– Yra tekę vartyti anų laikų gimnazijų ir progimnazijų mokinių įvairių užrašų, albumėlių. Iš tiesų galima pasigėrėti jų ir rašymo kultūra, ir tvarkinga rašysena.