Psichologas H.Markowitschius: “Nusikaltimo vieta

Blogis turi žmoguje aiškią vietą, kuri ir Norvegijoje skerdynes surengusio ekstremisto Anderso Breiviko atveju yra tiksliai nustatoma. Apie tai, kur žmoguje įsitaiso blogis, – Vokietijos žurnalo “Focus” portalo focus.de interviu su psichologu Hansu J.Markowitschiumi. Jis aiškinasi, kaip veikia psichopatų smegenys.

- Gerbiamas profesoriau, ką jūs šiuo metu tiriate?

- Šiuo metu tyrimo tema yra liudininkų patikimumas. Tai ES projektas, kurį vykdau kartu su kolegomis iš kitų šalių. Mes bandome išsiaiškinti, kiek atskirų smulkmenų liudininkai gali iš viso atsiminti, kokią reikšmę tam turi nesąmoningi reiškiniai, kaip ir ar yra įmanomi patikimi liudininkų parodymai.

- Prieš kelerius metus parašėte knygą „Nusikaltimo vieta – smegenys?“ Ar mūsų pagrindiniame organe yra blogio centras?

- Mokslininkai niekada nekalbėtų apie blogio centrą, kadangi smegenys net ir turėdamos hierarchines struktūras, dirba kaip visuma. Tačiau daugelis tyrimų rodo, kad žmonės, turintys tam tikrų pasikeitimų prefrontalinėje žievėje (priekinė dalis) ir migdoliniame kūne, turi didesnį polinkį nusikalstamam elgesiui nei kiti.

- Ar neurologija atrado nusikaltėlių smegenų veikimo principą?

- Ieškant psichopatų elgesio modelių, daugeliu atvejų neurologai nustatė, kad jau net maži berniukai, kurie, tarkim, kito elgesyje neatpažįsta baimes ir dėl to negali adekvačiai reaguoti, turi tam tikrus midgdolinio kūno pakitimus.

- Kur yra reikalinga empatija? Ar empatijos trūkumas taip pat yra neurologinis fenomenas ar labiau socialinis?

- Žmonių elgesiui įtakos turi iš dalies genetika ir iš dalies aplinka. Patirtis pastoviai keičia mūsų smegenis. Jei žmogui vaikystėje pristigo socialinės priežiūros, keičiasi jo smegenų struktūra – nervų ląstelės išleipsta arba numiršta. Tyrimais įrodyta, kad 8 metų vaiko elgesiui tik 22 proc. Įtakos daro genetika, kita įtaka ateina iš aplinkos. Taigi, elgesio valdymui pirmieji metai yra reikšmingiausi. Žinoma, ir vėlesniais metais netinkamas elgesys gali būti koreguojamas. Tačiau bėgant metams elgesio modelis vis labiau įsitvirtina.

- Be aplinkos ir genetikos, kokie dar faktoriai daro įtaką smegenims ir jų veikimui valdant elgesį?

- Medžiagų apykaitos sutrikimai irgi turi įtakos smegenims. Pavyzdžiui, cukraus kiekio kraujyje sutrikimai aktyvuoja nervų ląsteles, gali jas netgi suparalyžiuoti. Savo ruožtu, tai daro poveikį žmogaus empatiniams gebėjimams ir polinkiui į netinkamą ar nusikalstamą elgesį. Galima tęsti – netgi žmogaus maitinimasis gali daryti įtaką jo elgesio modeliui. Alkoholis ir kai kurie anabolikai taip pat gali sustiprinti agresiją. Testosteronas daro įtaką nervų ląstelėms. Galima netgi teigti, kad pats faktas būti jaunam vyrui jau yra kelionės į kalėjimą rizikos faktorius.

- Ar jūs galėtumėte teigti, kad neurologiniais tyrimais nusikalstamą elgesį galima būtų numatyti iš anksto?

- Jei kalbėsime apie vidurkį, tokia tendencija egzistuoja. Yra atlikti tyrimai, kurių metu buvo reguliariai tiriami 10-17 metų jaunuoliai. 75 proc. mokslinikų prognozės pasitvirtino.

- Ar galima būtų sakyti, kad blogis yra išgydomas?

- Iš esmės taip. Esminis klausimas – ar tai yra etiškai teisinga? Imtis tikslingo socialinio žmonių pažeminimo norint sukelti asmenybės ir socialinio elgesio pasikeitimus, kaip tai Gvantaname darė amerikiečiai, nebūtų įmanoma nei Vokietijoje, nei Norvegijoje.

- Kokios jūsų tyrimo išvados? Nusikaltėliams skirti ne bausmę, o terapiją?

- Iš principo – taip. Tik klausimas, ar visuomenė tai priimtų. Norvegai šioje srityje yra pakankamai pažengę. Jie išbando naujas bausmių atlikimo formas. Pavyzdžiui, kaliniams yra skiriamas projektas saloje, kur jie visi kartu organizuoja savo socializaciją. Atrodo, kad šie bandymai yra pakankamai sėkmingi.

- Ar galima teigti, kad A.Breiviko elgesys sukeltas neurologinių defektų?

- Greičiausiai bloga situacija buvo jo tėvų namuose. Jo tėvas ir motina buvo diplomatai ir turbūt mažai laiko skyrė savo vaikui. Daug ženklų rodo, kad tėvas buvo pavyzdys, kurio berniukas niekad nepasiekė, taigi jis ieškojo kitų būdų, kaip tapti išskirtiniu. Tokiu būdu jis susiformavo ekstremistines pažiūras. Jausmas, kad esi išskirtinis, išskiria laimės hormonus. O intensyvus koncentravimasis į vieną dalyką, kaip kad A.Breivikas tai darė, smegenyse gali sukelti pokyčių. Nepaisant to, niekas dar nežino, ar jis tikrai neturi neurologinių trūkumų, nes dar jo niekas netyrė.

- Kaip vertinate žudiko prisistatymą? A.Breivikas save pateikė “Facebook” ir “Twitter”, o savo „pasirodymą“ jis planavo devynerius metus. Atrodo, kad jo nekamuoja kaltės jausmas.

- Ilgas planavimas, nuolatinis galvojimas apie savo ideologiją nusikaltėliui padeda pateisinti ir net patirti malonumą. Jis save mato kaip pasaulio gerintoją, tampa panašus į tokius diktatorius kaip Hitleris ar Stalinas. Jų idėjos susivesdavo į tai, kad norint sukurti geresnį pasaulį, pirmiausia reikia nužudyti daug žmonių.

- Ar galima buvo atpažinti A.Breiviko siunčiamus ženklus?

- A.Breivikas gyveno savame pasaulyje ir net su savo partijos kolegomis nesidalijo mintimis. Tokiu būdu jis net savo aplinkai nesuteikė jokių šansų jo idėjas įvertinti kritiškai. Nes tokiu atveju kažkas būtų tuos signalus atpažinęs.

- Kokia tikimybė, kad A.Breivikas susilauks pasekėjų?

- Nemanau, kad ta rizika didelė. Žudiko ideologija yra tokia ekstremistinė, kad tikrai nėra tiek daug žmonių, kurie ja susižavėtų. Bet, žinoma, niekada negali būti tuo visiškai tikras.

Psichologas H.Markowitschius: “Nusikaltimo vieta - A.Breiviko smegenys”