Psichologo patarimai. Ar verta jam atsiduoti?

Rašau jums, nes noriu sulaukti iš jūsų patarimo. Su draugu kartu esame pusę metų. Buvo pykčių, ašarų, juoko, išsiskyrimų. Po truputį pradedu pažinti jo tikrąjį veidą. Jame dėlioju pliusus ir minusus.

Mes susipažinome per mano buvusį vaikiną. Jis iš pradžių krito į akį, simpatiškas, aukštas, juodaplaukis visuomet apie tokį vaikiną svajojau. Sužinojau, jog jis jau tai darė ir net kelis kartus. Galvojau, patyręs, nuoširdus, supratingas, linksmas vaikinukas turėtų būti šalia.

Bet jis dažnai būna nusiminęs, susinervinęs, atrodo, jam gyvenimas visiškai nemielas. Visaip stengiuosi jį pralinksminti, prablaškyti jo mintis apie darbą. Kalbam įvairiomis temomis, pripratau prie jo požiūrio į gyvenimą, pati panašiai pradėjau elgtis, pradėjau išmokti už save pastovėti, nenusileisti, atsikirsti, pastatyti į vietą žmones, kurie mane žemina ir tyčiojasi iš manęs.

Ankščiau buvau kukli, uždara mergaitė, vaikinai nerūpėdavo, nes iš jų nesulaukdavau dėmesio. Mes esam bendraamžiai, mums po 21 metus. Aš labai noriu tai padaryti, bet sudvejoju kitą kartą, kad jam neatsiduosiu, kol jo bus šviesesnės mintys ir kitoks požiūris į gyvenimą. Dabar jam atrodo, kad visi žmonės yra blogi, kad jam kenkia ir panašiai.

Vis pagalvoju, kad jis gali mane vėl atstumti po pirmojo karto, gal dar palaukti, leisti jam pasitaisyti, bijau likti įžeista ir įskaudinta jo elgesiu. Be to, jis labai mažai bendrauja su manim SMS, suprantama, jam darbas, pavargęs. Kai susitinkam, kitą kartą net nerodo jokios iniciatyvos, nes jam nėra nuotaikos. Kad ir būnu blogos nuotaikos, aš stengiuosi nusiteikti save priešingai - optimistiškai. Ar jis dar vertas mano meilės, ar verta jam atsiduoti?

Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė

Suprantu tavo norą išbandyti dar nepatirtą santykį ir tuo pačiu kylančias dvejones. Tik šiuo atveju belieka pasidžiaugti, kad jos tave stabdo ir verčia savęs perklausti kokiam žingsniui save rengi. Atrodo, kad jei pati dar kartą perskaitytum savo laišką, atsakymą pamatytum ir pati. Visgi pabandysiu pasidalinti keliomis mintimis ir aš. O tiksliau - keliais klausimais.

Ar sutiktum šiandien tekėti už šio žmogaus? O gimdyti kartu su juo pradėtus vaikus? Ar tai yra tas žmogus, kuriam dovanotum save iki mirtis jus išskirs? Ar toks, koks jis yra šiandien: nepasikeitęs, nepagerėjęs, ne labiau atitinkantis tavo poreikius, tau tinka į vyrus, arba į ilgalaikius partnerius? Niekas kitas, tik tu viena, gali pajusti, kada ateis tas laikas, kuomet galėsi kitam dovanoti ką turi brangiausio – save.

Nenustebsiu, kad iškils mažų mažiausiai nuostaba, o natūraliai ir noras priskirti tokias pažiūras senamadiškoms, ne mūsų laikų liekanoms.

Lytinis aktas turi ne tik fizinį lygmenį. Ši sąjunga yra ne tik dviejų kūnų, bet ir dviejų asmenybių itin artimas, intymus susitikimas. Kuomet vienas kito tampa ir protas, ir dvasia. Net jei racionaliai to neįvardiname, atsidavimas kūnu yra ir pasakymas “aš tave renkuosi”.

Žmonės, pažinę vienas kito kūną, susijungia jungtimi, kurios nutraukimas, jei jis įmanomas, atneša daug kančių asmens psichikai, tolesniems santykiams, gebėjimui pasitikėti savimi ir kitais. Jūsų laiške labiau skamba smalsumas, noras išmėginti savo kaip moters jėgas. Visgi dvejonės, ar atsiduoti, jau yra savotiškas atsakymas, kad santykiuose kol kas yra kitų uždavinių, kuriuos išspręsti derėtų anksčiau.

Padovanoti kitam savo kūną galima greitai. Tačiau atsiimti jį užtrunka kur kas ilgiau ir skausmingiau. Svarbu auginti savo tikėjimą savimi. Vien kaip asmuo esate verta atsiduoti mylėdama ir jausdama saugumą, pagarbą, kito asmens troškimą, ėjimą kartu į fizinį santykį.

Vaida