Psichologo patarimai. Ar vykti su mylimuoju į nežinią?

Turiu bėdą, kuri mane labai slegia. Tai mano vaikinas. Esu lyg kryžkelėje ir jaučiuosi beviltiškai. Galbūt pradėsiu nuo to, kad man beveik 25 metai, tačiau su savo problemomis nesugebu kovoti pati. Rodosi, turiu nemažai draugų, tačiau labai dažnai jaučiuosi viena ir vieniša. Nors ir darbe užimu geras pareigas, tačiau man tai neteikia džiaugsmo. Neturiu tikslo, dėl kurio verta gyventi, neturiu šalia žmogaus, kuriuo galėčiau kasdien rūpintis. Dažnai būnu viskuo nepatenkinta ir nusivylusi.

Daugiau nei prieš trejus metus susipažinau su vienu vaikinu, kuris už mane jaunesnis 2,5 metų. Iš karto jį įsimylėjau. Deja, tokio atsako, kokio norėjau, iš jo pusės nebuvo. Jis jaunas ir, nenorėdamas įsipareigojimų, man dažnai parodydavo, kad nieko rimta tarp mūsų negali būti. Šimtą kartų bandžiau nutraukti mūsų susitikimus, tačiau neįstengiau. Tuomet, kai galvodavau, kad viskas baigta, arba pats mane prisimindavo, arba susitikdavome bendrų draugų kompanijoje.

Tokia mūsų „draugystė su priedais“ tęsėsi beveik du metus, kol jis neišvažiavo gyventi į Škotiją. Nežinau, ar mano laimei, ar ne, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Jo bendravimas su manimi pasikeitė. Beveik kiekvieną dieną man skambina, sako, kad pasiilgo, ir grįžęs atostogų į Lietuvą visą laiką praleidžia su manimi. Mūsų draugams pradėjo mane pristatinėti kaip savo merginą ir kviečia vykti kartu su juo gyventi į užsienį.

Malonus toks jausmas, kai žmogus, kurio tiek laukei, pagaliau įvertina tai, tačiau man ramybės neduoda viena mintis. Norėčiau gyventi kartu su juo, tačiau kažkas mane stabdo. Nesu tikra dėl jo jausmų man. Ar jis iš tikrųjų mane myli, ar tik jaučiasi vienišas, atskirtas nuo visų draugų, kurie liko Lietuvoje.

Po visų nusivylimų, kuriuos man teko išgyventi, labai bijau padaryti blogą sprendimą mesdama viską, ką turiu, ir išvažiuodama gyventi į užsienį. Nors Lietuvoje jaučiuosi vieniša be jo, tačiau bijau, kad gyvendama kartu, nesulauksiu tokio atsako, kurio tikiuosi. Svetimoje šalyje jis būtų man vienintelis žmogus, į kurį galėčiau atsiremti, ir tuo atveju, jei susipyktume, nežinočiau kur bėgti.

Nemažai apie tai kalbėjomės, tačiau taip ir nepadariau galutinio sprendimo, ar likti vienai gyventi Lietuvoje, ar vykti kartu su mylimu žmogumi į nežinią. Protas sako nieko nekeisti, nes neverta pasitikėti šiuo žmogumi, o širdis nori būtu kartu su juo, nes tik tada būnu laiminga. Kaip teisingai nuspręsti kas man geriausia? Norėčiau sulaukti Jūsų patarimo.

Pataria psichologė Jūratė Selilienė

Tikriausiai buvo keista dalintis savo patyrimais, ieškoti kitų žmonių pagalbos. Galbūt sunku pripažinti sau, kad su kai kuriomis problemomis nesugebate kovoti pati, t. y. ne jūsų galioje viską išgyventi vienai. Džiugu, kad, nepaisydama visko, rašote ir dalinatės savo mintimis ir jausmais.

Jūs labai įdomiai pradėjo laišką –,,turiu bėdą, kuri mane slegia. Tai mano vaikinas“. Kai jūs sakote, kad vaikinas yra bėda, kyla klausimas, ką jūs jam jaučiate bei kuo jis jums patinka, ar būdama šalia, jaučiatės laiminga – juk, kaip pati sakote, nepasitikite vaikinu. Ar galima meilė be pasitikėjimo? Mano požiūriu – greičiausiai, jog ne, nes pasitikėjimas suteikia saugumo ir vidinės ramybės. O kai pasitikėjimo nėra, viskas gali būti trapu: tampa sunku kurti santykį, suprasti šalia esantį, jį mylėti be sąlygų.

Skaitydama jūsų laišką, jaučiau, jog jis kupinas vidinės sumaišties. Toks jausmas, kad jums labai sunku, nes nežinote, ko išties jūs norite, kaip norite gyventi, ar bėda yra ta, nuo kurios pradėjo, t. y. jūsų vaikinas, o gal yra kur kas svarbesnių viduje glūdinčių išgyvenimų, apie kuriuos su niekuo nekalbėjote, niekam nesakėte. Juk vienai labai sunku viską išgyventi, laikyti jausmus savyje ir nepaleisti. Manau, jog svarbu turėti žmogų, kuriam galite atverti savo širdį, jausmus, patyrimus ir jaustis saugiai.
Dar vienas svarbus momentas – jūsų laiške galimai nuskamba ir gyvenimo prasmės klausimas – „neturiu tikslo, dėl kurio verta gyventi“. Jūs taip pat rašote, kad esate viskuo nusivylusi ir nepatenkinta, turite daug draugų, bet jaučiatės vieniša. Norisi daryti prielaidą, jog nusivylimas viskuo bei vienatvės jausmas susijęs su vidiniais jūsų pačios išgyvenimais, patyrimais, nepasitenkinimu savimi.

Vesdama mokymus savianalizės tema, dažnai prašau žmonių, jog atsakytų sau į klausimus: „koks esu ir noriu būti? Už ką save gerbiu? Kuo savimi esu nusivylęs, nepatenkintas?“. Atsakymai dažnai atspindi nepakankamą žmonių pasitikėjimą savimi bei savęs vertinimą, o tai sukelia jų gyvenime be galo daug neigiamų jausmų, vidinį chaosą, tuštumos jausmą, sutrinka santykiai su šalia esančiais. Minėtų klausimų gilesnė analizė padeda žmogui suvokti giluminius dalykus, trukdančius jaustis laimingu.

Kai jūs rašote, kad esate netikra dėl jo jausmų, man kyla klausimas, ar jūs esate tikra dėl savo jausmų vaikinui. Toks jausmas, kad jūs galimai bėgate nuo vienišumo, kitų žmonių nesupratingumo, nuo patyrimų, nusivylimų, meilės ir šilumos trūkumo, nuo savęs... Ieškote saugumo, šilumos, meilės...

Jūs sakote, kad Lietuvoje be vaikino jaučiatės vieniša, tačiau tuo pačiu rašote, kad bijote mesti viską, ką turite, ir išvykti gyventi į užsienį. Nerimas ir baimė yra natūralūs jausmai, nes vykstate į nežinią, būsite su žmogumi, kuriam galimai neaišku, ką jaučiate, su kuriuo esate nesaugi. Atsisėskite ir užsirašykite sau du dalykus: ,,ką turiu Lietuvoje, kas man čia brangu ir ką turėsiu ar ką tikiuosi turėti užsienyje“.

Analizuokite per poreikių prizmę, ką jūs gaunate emocine prasme, turėdama vienus ar kitus dalykus (pvz. jums svarbu darbas, nes jame realizuojate save; mama, nes ji supranta jūsų išgyvenimus ir pan.). Galbūt pastaroji analizė padės jums atsakyti sau, kuriuo keliu pasukti.

Dar vienas labai svarbus momentas – jūs rašote ,,jei susipyktume, nežinočiau, kur bėgti“. Dviejų žmonių santykiuose nesutarimai yra neišvengiami, nes susitinka du skirtingi, turintys savo požiūrius žmonės, tačiau esmė, kaip jie yra sprendžiami. Svarbu taktiškai poroje kalbėtis apie tai, kas netinka ir nepatinka, išsakyti savo poreikius, norus ir priimti šalia esančiojo.

Bėgimas nuo problemų nėra tinkamas būdas spręsti nesutarimus, nes neišsakyti dalykai, nuoskaudos lyg nuosėdos gali likti ilgam kaip nemalonus prisiminimas bei iššaukti nesutarimus su draugu kitose situacijose. Atsakykite sau nuo ko jūs bėgate: galbūt nuo nemalonių jausmų, nenoro priimti kritiką, pamatyti save ne tobulą ir pan.

Linkiu jums skirti laiką gilesniam savęs, savo jausmų, išgyvenimų, norų suvokimui. Tam, kad viena neužsisuktumėte lyg užburtame rate, siūlau kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Drauge lengviau atrasti atsakymus į daugybę klausimų, suprasti, ko išties norite, kas trukdo jaustis laiminga...

Sėkmės Jums!