Psichologo patarimai. Bijau tamsos, vagių ir jaudinuosi dėl artimųjų

Esu 12 metų mergaitė ir aš bijau tamsos. Bijau, kad jei būsiu viena kambaryje, kažkas ateis, nes norės kažką pavogti, tada pamatys mane ir norės užmušti...

Jei kambaryje būnu užsidariusi duris, jau bandau užmigti ir kažkas subarška, man atrodo, kad atėjo plėšikai ir jie visus, esančius namie, išžudys. Tada pradedu verkti ir net neina nustot, kaip priepuolis. Po to išdrįstu išeiti iš kambario, name įjungiu šviesą, viską apžiūriu ir nusiraminu. Esu pas senelius.

Dar baisu, nes būna langai atidaryti, tai jei lauke kažkas rėkauja, pasidaro dar baisiau. Seneliai turi tokį šviestuvą, kuris reguliuoja šviesą, tad įsijungiu jį šiek tiek, kambaryje pasilieku atidarytas duris, telefone įsijungiu ramią muziką, kad užmigčiau, ir užmiegu.

Jei namie būnu su tėvais ir užpuola toks priepuolis, tada ateinu pas mamą į lovą ir ji klausia, kas yra. Papasakoju, ir tada ji bando mane raminti: "O kodėl jie turėtų pas mus eiti, mes gi nesam kokios milijonierės, kad būtų ką vogti" ir pan. Tada mamai duodu ranką, po trupučiuką nusiraminu ir užmiegu. Bet kitą kartą ir vėl bijau.

Ryte man atrodo viskas gerai, ir kas čia tokio baisaus buvo? Juk nieko čia nėra baisaus. Bet kai ateina tamsa, man ir vėl baisu. Bet ne visada. Kartais.

Ir man nebūna baisu, jei kažkas su manimi kambaryje, ar esu atsidariusi duris (kad būtų "sujungti" kambariai) nes atrodo, jei kažkas ateis, išgirs, ir mane, ir kitus apgins.

Dar bijau, kad kažkas atsitiks mano artimiems žmonėms. Žinau, kad jie suaugę, kad gali apsiginti, bet man atrodo, kad ir aš turiu juos apginti... Net nežinau, kaip paaiškinti. Aš ir dabar negaliu užmigti, tai skaitau internete, kaip nugalėti baimę.

Kiek pamenu, jokio įvykio, iš kur galėtų atsirasti baimė, nebuvo, nebent labai seniai. P.s. Jei tai su kažkuo susiję, mano tėvai prieš keletą metų išsiskyrę.

Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė

Turėtų būti labai baisu likti vienai kambaryje ir galvoti, kad kažkas gali užpulti tave ir tavo artimus žmones. Net ir suaugusiems vienumoje kartais pasidaro nesmagu, nemiela, neramu. Tuomet nepadeda ir žinojimas, kad plėšikams tavo namuose ne vieta. Širdis ieško prie ko čia būtų galima prisiglausti, kas čia galėtų tave apsaugoti.

Rašai, kad nori nugalėti savo baimę. Gyventi būtų iš ties lengviau. Tik kaip čia nugalėti kažką be kūno, veido. Dėl to labai svarbu pamatyti, ko tu iš tikro bijai. Laiške matyti, kad tau neramu, jog tavęs neapgins, jei kas nors įsilaužtų į jūsų namus. Ir jei būtų atidarytos durys ar kas nors būtų šalia, tuomet taptų lengviau išgyventi tamsos laiką, kuris tau atrodo pavojingas. Panašu, kad užpuolikai kelia mažiau pavojaus, jei šalia yra kas nors, kas tave apsaugo.

Taigi tavo baimę galima nugalėti radus savo skydą. Pagalvok, kas juo yra ar gali tapti... Greičiausiai stipriausia apsauga būtų tave mylintis suaugęs žmogus. Normalu, kad tau net ir sulaukus dvylikos metų nedrąsu vienai užmigti kambaryje. Dėl to vienas iš būdų yra paprašyti mamos ir senelių, kad jie leistų palikti praviras duris arba suteiktų galimybę ateiti į jų kambarį, kai pasidaro nejauku. Svarbiausia, kad kai tik atsiranda neramumas, tu turėtum savo skydą – mylimų žmones šalia. Pamažu, kai tavo širdelė ir protas įsitikins, kad kiti tavimi rūpinasi, baimė turėtų silpnėti ir retėti.

Minėjai ir tai, kad nesaugumas užplūsta ne visuomet. Baugu dažniausiai pasidaro tuomet, kai pasijuntame vieni, kai apima liūdnumas ir ilgesys. Kai labai norime būti su kažkuo, bet negalime. Rašei, kad tavo tėveliai išsiskyrė. Gali būti, jog nedrąsu pasidaro tada, kai pasigendi tėčio, ar mamos (kai būni pas senelius). Jie yra toli ir tau be jų labai liūdna. Neramu, kad jų nėra šalia, jei tau kas nors atsitiktų. Ir tavęs nėra su jais, kad galėtum apsaugoti juos.

Taigi dar vienas skydas padedantis apsiginti nuo baimių yra kalbėjimas apie jas ir ne tik apie jas. Gali būti, kad tavo širdelėje yra likę daug neatsakytų klausimų apie tavo tėvelių išsiskyrimą. Jei pavyktų apie savo nakties baimes, norą būti su mama ir tėčiu su kuo nors kalbėtis, būtų dar vienas kelias apsiginti nuo baisybių. Tai gali daryti su artimiausiu ir labiausiai tave suprantančiu bei leidžiančiu kalbėti suaugusiuoju. Jei vis gi nedrąsu tai daryti tiesiogiai, gali rašyti dienoraštį, kuris būtų tavo minčių ir jausmų priėmėjas. Dar vienas kelias gyvai pasikalbėti apie savo nerimus su suaugusiu žmogumi yra paskambinti į vaikų linija. Pokalbis yra nemokamas.

Nerimą nugalėti vienai būtų labai sunku. Baimės pačios bijo. Jos pasitraukia, kai pamato, kad jų apniktas asmuo turi skydą – kitus žmones, kurie jam gali padėti. Nepasilik viena tamsoje su tavo galvelėje gyvenančiais užpuolikais, kurie tyko nuskriausti tave ir tavo artimuosius.