Psichologo patarimai. Gyvenu su mama, kuri mane erzina

Man virš 30 m. Su vaiku gyvenu mamos namuose. Mama padeda materialiai, tačiau morališkai palaikyti nemoka: bendrauja priekaištais, pykčiu. Mama ypatingai tvarkinga, o aš, nors mėgstu tvarką, nesu tokia tvarkinga kaip ji.

Valau, kai jau būtinai reikia. Tai mamą nervina, o mane dar labiau atpurto nuo tvarkymosi.

Kažkaip išmokau nesitvarkyti ir nors norėčiau, apima kažkokia apatija. Nemėgstu tvarkytis namuose. Galima būtų suformuluoti taip. Kas man yra: ar aš tinginė ar tik tinginė namuose. Darbe man patinka dirbti, skubėti, atlikti užduotis, įgyvendinti kažką. Iš esmės mėgstu valyti, plauti, bet man reikia pasitenkinimo procesu ir lėto proceso.

Mama viską tvarko žaibiškai ir piktai. Kaip man prisiderinti prie mamos arba "užsimerkti" ir nematyti jos bruožų, kurie man trukdo būti pačiai savimi, elementariai tvarkingu žmogumi, elementariai veikliu namuose žmogumi. Namuose aš tarsi apmirštu.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Turėtų būti nelengva gyventi namuose, kuriuose negalite kurti savo taisyklių. O dar tikriau, namuose, kurie vis dar reikalauja paklusti dalykams, galiojusiems jūsų vaikystėje ir atsiradusiems iš mamos – dukros santykio. Jūsų situacija yra tarsi inkaras, kuris neleidžia jums išplaukti iš glaudaus ryšio ir tapti atsakingai pačiai už save, kuriančiai gyvenimą pagal savo įsivaizdavimą ir norus, o ne pagal mamos nurodymus bei nepasitenkinimą.

Tingėjimas dažniausiai yra sąvoka, kurią naudojame buityje. Tačiau po šia būsena visuomet slypi konkrečios neveiklumo, pasyvumo priežastys. Ar jūs esate tinginė ar ne, nebūtų taip svarbu, jei nereikėtų įtikti mamai, norint susilaukti ramybės, o gal ir priėmimo. Tačiau gyvendama jos namuose, esate pakliuvusi į dviprasmišką padėtį: mama yra teritorijos šeimininkė, kitas vertus, jums jau yra tiek metų, kad natūraliai norisi būti atsakingai už savo gyvenimą ir nutraukti priklausymu pagrįstą ryšį. Kiek suprantu, tai padaryti renkatės nepaklusdama reikalavimams, apmirdama tam, ko iš jūsų tikimasi.

Taigi panašu, kad abi su mama esate pasilikusios kažkur paauglystėje. Mama negali priimti jūsų kaip kito suaugusio asmens, turinčio savitą supratimą apie tvarką, ir problemą bando išspręsti rodydama savo pyktį ir priekaištus, tarsi ženklą, kad kitokios, nei ji norėtų, jūsų nepriims.

Kita vertus, jūs pasiliekate vaiko pozicijoje, kuris savo prieštaravimais bando pralaužti mamos kietumą bei prašosi būti mylimas ir ne toks tobulas, ne taip puikiai gebantis tvarkytis. Spėju, jog bet koks bandymas aptarti tvarkos problemą baigiasi priekaištavimu, nusivylimu ir pasitraukimu.

Tai, kas jums trukdo susikalbėti ir rasti abiem priimtiną tvarkymosi, gyvenimo kartu arba atskirai būdą, pasilikimas mamos ir vaiko santykyje, kuris buvo veiksmingas prieš daug metų. Šiuo metu jūs esate du suaugę žmonės. Kad ir kaip būtų keista, vienas kitam nieko neskolingi ir neprivalantys. Tai reikštų, kad jūsų mama neprivalo tverti savo namuose jai nepriimtinos netvarkos, vien dėl to, kad esate jos dukra. Kita vertus, jūs neturite tvarkytis, vien dėl to, kad įtiktumėte savo mamai.

Esate du suaugę žmonės, kurie gyvena vienuose namuose. Žinoma, kad ši buitinė situacija yra apipinta kitais įvairiausiais vaiko – mamos ryšio niuansais, tačiau kol neišdrįsite būti lygiavertė partnerė savo mamai ir konstruktyviai aptarti galimybes bei sąlygas gyventi kartu, problema neišnyks. Svarbu pamažu kurti galimybę kalbėtis su mama, kad išgirstumėte jos lūkesčius jums kaip tai, kuri gyvena tuose pačiuose namuose. Kita vertus, išsakyti savo norą juos patenkinti suvokiant, kad ji yra namų šeimininkė, ir kad leidimas jums gyventi taip, kaip norite savo teritorijoje, gali būti pagrįstas tiesiog gera valia.

Neabejoju, kad šie pokalbiai sukels ankstesnius skaudulius. Tačiau svarbu atskirti, kad juos išgyveno tuo metu buvusi mergaitė, dėl to, jei norėsite juos aptarti, apkalbėti, derėtų priimti, jog jie buvo anksčiau ir dabartinei santykiai jų neprivalo ir negali kaip nors kompensuoti. Nutraukti buvusias įtampas galima pripažįstant, jog jos buvo ir išgyvenant atsiprašymo bei atleidimo procesus. Dabartinis santykis negali kaip nors užglaistyti ankstesnių sunkumų. Ar jūs susitvarkysite ar ne, ar mama leis jums nesitvarkyti ar ne, tai nepanaikins jūsų buvusių jausmų.

Apibendrinant: dabar jūs esate dvi suaugusios moterys, kurios pokalbio pagalba gali atrasti galimybę gyventi kartu arba atsiskirti. Prie to, ką jautėte, kai buvote maža ir išties priklausoma nuo savo mamos, yra kitas priėjimas. Pradžioje asmeninis. Jūsų mama yra namų šeimininkė ir neprivalo nuolaidžiauti jums vien dėl to, kad esate jos dukra. Tai, jog norėtumėte, kad ji jus priimtų, mažiau priekaištautų ir dažniau rodytų pasitikėjimą jumis yra suprantamas ir natūralus noras. Tačiau būtent apie jį ir derėtų kalbėtis, atskiriant jį nuo tvarkymosi.

Sėkmės,
Vaida