Psichologo patarimai. Jis paprašė laiko ir išėjo

Šis mėnuo yra sunkiausias mano gyvenime. Žmogus, su kuriuo praleidau beveik šešerius metus, paprašė laiko, kol susivoks savo jausmuose susidėjo būtiniausius daiktus ir išvažiavo pas tėvus. Apie dvi savaites buvom atskirai, retkarčiais bendravom telefonu, vis dar sakėm „Myliu“, bet vakarais, kai skambindavau, neatsakydavo, supratau, kad kažkas ne taip, pasiaiškinimas „nenorėjau kalbėti, norėjau pabūti vienas“, jaučiau, kad meluoja... Ir nuojauta pasiteisino...

Susidėjo su kita, atleidau. Kodėl? Nes su juo jaučiausi saugi, jis buvo dėmesingas, mums buvo gera kartu, bet gal tik man buvo gera? Žinau, ką padariau blogai, neparodydavau visus tuos metus, kaip jo geidžiu, kaip man gera su juo mylėtis, gesindavau tą aistrą, ir pati nežinau kodėl, jis nuolat man kartodavo, kad Myli mane, bet ateis tokia diena, kai aš jo geisiu, o jis nekreips dėmesio, galvojau, nesulauksi, ir patylėdavau. Žinau, kad esam abu labai jauni vos virš dvidešimties ir nuolat būdavom tik dviese, nereikėjo draugų, nieko, tik vienas kito...

Mūsų diena atrodydavo taip: paskaitos, aš dar dirbau, o jis sėdėdavo namie ir laukdavo manęs, kartais visą dieną nieko ir neveikdavo, nuolat graužėsi, kad aš daug daugiau prisidedu prie bendro biudžeto, kad turiu automobilį, kad mama mano daug mums padeda, kai grįždavau dažniausiai gamindavau maistą, mokydavausi, eidavome pasivaikščioti, į kavines, kiną, skaitydavom, kalbėdavomės.

Bet rudenį gavo darbą mūsų gimtajame mieste, o aš likau sostinėje, jis važinėjo pas mane, aš stengdavausi grįžti, per savaitę kartu praleisdavome nuo 2 iki 4 dienų, po žiemos švenčių jis metė darbą, nes jame nuolat jautėsi blogai, pasidarė labai pažeidžiamas, neryžtingas. Kovą susipykome, norėjau skirtis, nes pabodo jo sėdėjimas, manęs komandavimas, prašymų padėti negirdėjimas, priešgyniavimas ir nevertinimas, kad aš pavargstu ir pervargus po sesijos buvau, juk ir dirbti turėjau, jis atsiprašinėjo, pažadėjome, kad viskas bus kitaip ir.

Po to ginčo išsigandęs, kad gali likti be manęs, susipažino visai netyčia su truputį vyresne moterimi, ir po kelių savaičių pranešė apie pertrauką, motyvavo, kad jis jaučiasi blogai, kad nežino, ar tarp mūsų dar yra meilė, ar mes tik jaučiam prisirišimą. Ir išskubėjo pas ją, kad greičiau mane pamirštų. Kaip minėjau, po to aš jam atleidau, nežinau, kas viduje pas mane pasidarė, bet išnyko visi kompleksai, atsirado aistra, noras būti kartu, o pas jį buvo sumaištis, nutraukęs santykius su ta moterimi, jis jautėsi prislėgtas, vakare neužmigdavo, dūsaudavo.

Kalbindavau, jis sakė, koks kiaulė, kaip galėjo taip pasielgti su manimi ir mano jausmais, su ja, ta moteris jį įsimylėjo, jis ją atstūmė, bet nesijautė gerai, tapo mažiau dėmesingas, nuolat susimąstęs, prašydavo, kai jam sakydavau Myliu, bučiuodavau, jo nespausti, palikti erdvės, kalbėdavo retkarčiais apie laisvę. Galvojau, reikia laiko, viskas bus gerai, juolab, kad kartodavo, kad būdamas su ja jis suprato, kad turi tik mane, kad esu jaunesnė, gražesnė, atviresnė, moku gaminti, su manimi įdomiau kalbėti ir lovoje jam geriau su manimi.

Bet po dviejų savaičių jis vėl nenorėjo su manimi mylėtis, aiškino, kad jam aplinka nepatinka, tai jis blogai jaučiasi. Turėjom važiuot į Vilnių jis pasakė, kad jam mokytis geriau namie, ir vos man išvažiavus vakare jis paskambino, ėjo gatve, giliai kvėpavo, išsigandau, kas atsitiko, klausinėjau, jis atsiduso ir pasakė, - mums reikia pabūti atskirai.

Ir vėl tu pradedi, teištariau, kažką dar sakė, bet nepamenu, pasiliejo ašaros ir širdelė suskilo į milijonus dalelyčių. Pasakiau, kad neapgaudinėtų ir sakytų, kad nori skirtis. Tepasakė, kad taip paprastai sakyt skirtis... Nebegalėjau daugiau klausyti ir kalbėti, žodelis „pabaiga“ sukosi galvelėje, dar paklausiau, ar grįši pas ją, jis atsidusęs pasakė, kad nežino, pažįstu jį, jis grįš, o tai galutinai sugniuždė.

Prisiminiau, kaip gera buvo kartu, kokios šiltos jo rankos, koks saugus glėbys, kaip gera buvo kalbėt apie bendrą ateitį, vestuves, vaikučius. Dabar nebeįsivaizduoju kito žmogaus šalia, atrodo, mano gyvenimas jau nugyventas, kad sudužusios širdelės niekas nebesurinks, kad tuščia, nejaučiu pavydo ar neapykantos jai, tik jaučiu, kad praradau, kad man sunku, kad nebedžiugina saulytė. Ir kaip reikės pripažinti artimiesiems, kad mane paliko, išmainė į kitą, sutrypė tą priesaiką, kurią prisiekėm vienas kitam, amžiną meilę, tris žodelius: Amžinai Tave Mylėsiu, kad man liko ašaros, nuotraukos, prisiminimai ir katinėlis, kuris nuolat murkia ir guli šalia, lyg suprasdamas, ką aš jaučiu.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Išties gaila, kad mokymasis ir pažinimas yra toks skaudus dalykas. Kad kito žmogaus vertę suvokiame tik jo netekus. Belieka apgailestauti kartu su jumis, kad per netekties skonį pažinote, kaip gali baigtis santykis, kurį laikėte egzistuojančiu tiesiog savaime. O tikriau, iš kito žmogaus atsidavimo jums.

Suprantu, jog skausmas ir tuštuma šiuo metu ima viršų. Ir kad norisi kaltinti save ir mylimąjį, jog neištvėrėte. Visgi labai svarbu tame skausme būti teisiai su savimi. Tai nereiškia, kad turėtumėte dėl to užstrigti kaltėje ar bandyti susigrąžinti buvusį santykį atgailos būdu. Tas tiesumas su savimi reikalingas, kad apraudotumėte tuos dalykus, kurie iš tiesų su jumis įvyko. O atsitiko tai, kad sugriuvo iliuzija, jog kito meilė gali būti tokia stipri, kad išliktų ir nemaitinama.

Kad žmogus mylėtų, galėtų būti kartu, jis turi turėti šaltinį, iš kurio semtųsi tos meilės. Ir jei jūsų draugo jausmai buvo susiję tik su jumis, tuomet jis išseko nemaitinamas. Tai, kuo pasidalinote savo pasakojime, matyti, kad kitas buvo labiau dėl jūsų. Kad buvo sunku jį pamatyti, išgirsti jo poreikius, sunkumus, nuoskaudas, nesėkmes. Kad kažkokie vidiniai stabdžiai neleido parodyti net to, kad jis yra jums reikalingas ir net tik kaip fizinis kūnas, bet ir kaip žmogus, kitas, turintis savo atskirą gyvenimą, neskirtą vien tik jums.

Ir tą pasižadėjimą “amžinai vienas kitą mylėti” derėtų perklausti. Kaip kiekvienas jį supratote ir kiek jį ištesėjote. Ir pirmiausiai verta pažvelgti į savo vidų. Tikrai nekaltinkite savęs, kad nepavyko taip būti su kitu, kaip norėjote, kaip prisiekėte. Mylėti yra menas, mokslas, kurio mokymuisi ir skirtas visas gyvenimas. Per šį skaudų patyrimą jūs jau gavote žinią, kad jausmai, santykiai nėra savaime būnantis dalykas ir kad nepakanka vieno atsidavusio asmens poroje, kad ryšys būtų gyvas.

Didelė tikimybė, kad jūsų draugas yra neabejingas jums. Kad kita moteris jam tiesiog leido pasijusti reikalingesniu, svarbesniu, vertesniu, labiau saugomu, nei jam teko išgyventi jūsų bendrystėje. Ir tie žodžiai, kad esate pranašesnė už kitą, taip pat gali būti tiesa, tačiau jis jaučiasi pranašesnis kitame santykyje.

Taigi vienas iš pagrindinių klausimų santykyje, be to “Ar tu mane myli?”, būtų “Ar tu jautiesi mylimas? Ką dar galėčiau dėl tavęs padaryti, kad nesijaustum apleistas?” Visi žemiški gyviai, kuriais mes nesirūpiname, mus palieka, net mažai reikalaujantys kaktusai nunyksta, jei jų kartais nepalaistome. Jei ne kūnu, tai jausmu jie miršta. Ir dar laistyti reikia, ne tuo, kas lieka, ar ką negalvodami pilame, o tuo, ko reikia augančiam, gyvenančiam...

Drąsos panaudoti kančią naujai gyvybei savyje ir mokymuisi atsiverti mylėjimui, o ne meilės laukimui.

Vaida