Psichologo patarimai. Kaip ištverti žinojimą, kad gražūs santykiai baigsis?

Su mylimuoju esame kartu jau beveik dvejus metus. Nors negyvename kartu, bet beveik visą laisvą laiką leidžiame dviese, vakarieniaujame, pramogaujame, nakvojame kartu, aš pažįstu jo šeimą, tėvus, brolius ir seseris, draugus. Viskas atrodo tarsi gražu ir laiminga, tačiau vieną dieną jis man pranešė, jog gavo darbo pasiūlymą ir iškeliaus gyventi į tolimą užsienį metams, o jeigu viskas pasiseks - ir ilgesniam laikui.

Abu esame tolerantiški, vienas kitam viską leidžiame ir neribojame, net nekilo minties prieštarauti jo pasirinkimui. Sunkiausia suprasti, kad jo kelionė reiškia mūsų santykių pabaigą. Aš kartu su juo nevyksiu, todėl, kad čia gyvenu savo tobulą gyvenimą, o jis net nenorėtų manęs vežtis. Kelionė - iššūkis geresniam gyvenimui ir naujoms galimybėms. Taigi liko keli mėnesiai, kuriuos mes dar galime leisti kartu, o po to viskas bus baigta.

Nesame romantikai, kad galėtume laukti ištikimai nežinia kiek laiko ir tikėtis, kad sugrįšime vienas kitam į glėbį. Kaip ištverti tą žinojimą ir supratimą, kad viskas taip greit pasikeis ir santykiai baigsis? Dabar laikausi, tačiau kartais užpuola liūdnumo ir beviltiškumo priepuoliai, kai net nežinau, ko griebtis. Jis man labai brangus, mūsų santykiai gražūs, tačiau abu suprantame, kad jo kelionė užbaigs mūsų draugystę.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Turėtų būti labai skaudu, kad tokie artimi santykiai žada baigtis, nes taip susiklostė aplinkybės. Iš to, ką parašėte, atrodytų, jog jaučiatės negalinti keisti situacijos ir nukreipti ją kita, širdžiai artimesne, kryptimi. Liūdesys ir bejėgiškumas slopina, vargina, atima gyvastį. Dėl to natūraliai kyla vidinis pagalbos šauksmas įdėtas į klausimą „kaip ištverti žinojimą, kad santykiai baigsis?“

Čia man norisi paliesti dvi temas: pasirinkimas ir jausmai. Pradėsiu nuo pirmojo. Jei jūsų paklausčiau, kas jums skamba priimtiniau: priklausomybė ar laisva valia? Greičiausiai baksteltumėte į pirmąjį. Nenustebčiau, jei jos visaip kaip siekiate: trokšdama turėti savo pasaulį, gyvenimą, kurio niekas nekontroliuoja ir neįtakoja. Net ir santykiuose su draugu nusprendėte vienas kitam viską leisti ir neriboti, kad tik nebūtų sumažintos jūsų ribos. O jei tektų pasirinkti tarp sąstingio ir augimo? Manyčiau, antras atsakymas laimėtų. Tobulėjimas, žinios, savęs ugdymas šiems laikams privalomas dalykas.

Tai, ką jūs šiuo metu patiriate, yra iššūkis, leidžiantis pamatyti, kiek iš tikro jūsų gyvenime yra noro augti ir drąsos rinktis pačiai. Kada žmogus, o tuo pačiu ir santykiai vystosi? Kuomet iš saugumo zonos pereina į rizikos pripildytą erdvę. Situacija keičiasi. Natūraliai ji atneša klausimą „o kas bus toliau?“. Kartu su juo ir įvairiausius jausmus: nerimą, baimę, pyktį, pasimetimą. Tačiau tik čia galima išbandyti savo jėgas, pasitikėjimą savimi ir kitu.

Jūsų mylimajam kliuvęs pasiūlymas yra puiki galimybė atsakyti į klausimą, kas jums gyvenime yra svarbiausia ir ką jūs renkatės. Ko jūs abu galite atsisakyti, o ko ne. Aplinkybės nėra viską nulemiantis veiksnys. Kiekviena situacija yra jūsų būties scena, kur galite vaidinti įvairiausius jūsų pačių sukurtus vaidmenis. Taigi gyvenimas už jus nieko nenusprendžia. Jis sako „gali būti ir taip“ ir laukia jūsų reakcijos, jūsų laisvos valios apsispręsti.

Tačiau tam, kad galėtumėte pasirinkti, svarbu žinoti, ko norite. Ir čia atsiduriama prie antros svarbios temos: atvirumo savo jausmams. Priimti sprendimus, remiantis jausmais, ne pats geriausias kelias, tačiau jų neigimas nuveda dar labiau į šoną. Sakote, kad tvardotės. Bandote būti viską leidžiančia ir toleruojančia mergina, kuri džiaugiasi savo mylimojo sėkme. Puiku. Tačiau ar tai viskas? Ar jums neskaudu? Ar jums neliūdna? Ar nebaisu? Ar negaila? Ar jau dabar neilgu? Neleisdama sau ir kitam žinoti apie šiuos išgyvenimus, jūs nedovanojate savęs visos. Neleidžiate žinoti, kas iš tikro su jumis vyksta.

Greičiausiai tai darote, nes nesaugu. O jei draugas laukia tos išvažiavimo dienos? Jei tai yra vienpusis troškimas likti kartu? Žinoma, kad atvirumas visuomet atneša riziką, jog skausmas tik dar labiau padidės. Visgi nuoširdumas sau yra be galo svarbus. Atsivėrimas tam, ką iš tikro jaučiate ir ko iš tikro norite, bei ką, būdami laisvi reaguoti į susiklosčiusias aplinkybes, renkatės. Kaip suprantu, bet kuriuo atveju teks kažko atsisakyti. Gali būti, kad tai padarys jūsų draugas, o ne jūs. Taigi skausmas neišvengiamas ir norint, kad jis mažėtų, svarbu atpažinti, iš kur jis trykšta: apraudate paliktą tobulą gyvenimą, savo negebėjimą rinktis mylimą žmogų ar jo paties nenorą likti su jumis?...

Vaida