Psichologo patarimai. Kodėl jis taip šlykščiai elgiasi su manimi?

Prašau pagalbos, nes pati savyje pasiklydau visa sugniuždyta... Draugauju su draugu (ir gyvenu) 2 metus, kol neatvažiavome į Angliją gyventi, santykiai klostėsi kuo puikiausiai, po to prasidėjo čia atvykus įvairūs prikaišiojimai, nebūti įtarinėjimai apie neištikimybes, o pats Lietuvoje bendravo su kitomis savo buvusiomis draugėmis.

Taip jis dieną po dienos pradėjo vis šlykščiau elgtis su manim ir koliojimai prasidėjo, už menkiausius dalykus išvadindavo "k...va", kaimiete, mažvaike (net už tai, kad paklausdavau, ką jis norėtų, kad valgyt jam padaryčiau), taip vis baisėjo jo elgesys, bendravo vis daugiau internetu su kitomis, su savo buvusia (jie turi bendra vaiką), viskas buvo slepiama, išvydavo mane iš kambario kai jis su ja kalbėdavosi skaipu.

Taip viskas buvo nuo liepos mėnesio iki lapkričio, jis išvažiavo į Lietuvą, tada mes su draugais gražiai susėdome pabaliavoti, taip tarp draugų vienas bendradarbis mane kabino, neatsilaikiau jo švelnumui, gražiam elgesiui ir mes tik pasibučiavom, silpna buvau viduj ir pasidaviau silpnumui, kaltinu be proto save už tai.

Jis sugrįžo iš Lietuvos, visa tai sužinojo, buvau išmesta iš namų, bandžiau 3 kartus pasitraukti iš gyvenimo, bet jis to nežino (niekas nežino), po dienos jis pats tris kartus važiavo pas mane, kur buvau apsistojus pas draugus, prašė, kad sugrįžčiau, sugrįžau, viską papasakojau kaip buvo viskas, nutarėm viską bandyt iš naujo, prisiekiau pasikeist ir to nebekartoti.

Dabar jau vėl liepos mėnuo, tai praėjo jau 8 mėnesiai, mes dar gyvenam kartu, bet yra žiauru, kaip nori - taip elgiasi su manimi, vaikšto po klubus vienas, būna su kitomis (sako kad tik draugiškai), pats viską pasakoja su pasimėgavimu, bendrauja daug su savo buvusia ta pačia, esu vieną savaitę koliojama, vejama iš namų, kitą savaitę jis švelnus, geras ir atrodo mylintis, šią savaitę vėl esu vejama iš namų, verkiu, maldauju jo, kad gražiai gyventumėme, jis tik juokiasi, šaiposi iš manęs.

Bandau kalbėti visa širdim jam, o jis atrėžia "nustok filmus kurt", be proto kenčiu ir bijau ką daryti... visi seniai sako aplinkiniai, kad išeičiau, palikčiau, bet visa širdis laiko kažko, tvirtai tiki, kad viskas susitvarkys. Esu pasikeitusi, gyvenu tik „darbas ir namai“, nebeturiu ne vienos draugės, niekur neišeinu, nebent į parduotuvę maisto, į darbą ir namo.

Namuose viską darau, tik kad jam viskas būtų gerai, net paskutinį skanesnį kąsnelį palieku jam - aš nevalgau. Kiekvienoj sekundėj gyvendama gyvenu galvodama, kas jam geriau, bet ne kas man, tetrokštu vienintelio: kad jis nustotų gyventi laisvabūdiškai, jis viską daro, o aš nieko negaliu, nes jei kur aš išeičiau, iškart būčiau išmesta iš namų ir būčiau padaryta paleistuve.

Ką man daryti? Kaip žengti į priekį stipriau? Ar laukti tos minutes išsvajotos, kai jis nuspręs gyventi gražiai su manim, kad nebebūsiu jam kaip žaisliukas, kai norisi - pasiima, gražiai pažaidžia, kai nebeįdomu - numeta ...kaip elgtis toliau? Nes jaučiu, kai visa viduj mirštu belaukdama ir vis tiek tikėdama, kad GAL KADA NORS....

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KADA ATEIS GRAŽUS GYVENIMAS?

Na ir laiškas jūsų! Kažkokia viena nenutrūkstama rauda, kurią būtų galima pavadinti „Jis viską daro, o aš nieko negaliu“! Žinote, yra tokių liaudies dainų, kur vis tas pats priedainis kartojasi? Matosi, kad rašėte vienu įkvėpimu, ir kad viskas, ką aprašote, iš tiesų ėmė kartotis. O iš stiliaus panašu, kad esate žmogus dinamiškas, mėgstantis judėjimą.

Tik štai dabar jūs priversta gyventi gan vienodai: darbas- namai. Ir vyras toks nusakomas, nors ir besikeičiantis: savaitę geras, savaitę- blogas. Ir santykiai pas jus nusakomi: tironas ir auka, „aš jam - viską, jis man - nieko“. Ir daro jis su jumis ką tik nori, o jūs tik pasibučiavote vieną kartą su kažkuo. Viskas ėmė jūsų gyvenime kartotis, tapo atpažįstama ir nusakoma. Lygtai jūs ir ne žmogus visai su kažkokia unikalia gyvenimo istorija, o visiems gerai žinomos pasakos herojė.

Jūs klausiate, ar verta jums laukti geresnės ateities, kai vyras nustos būti toks lengvabūdiškas. Žinoma, tokia ateitis gali ateiti, kai jūsų vyrui bus kokių septyniasdešimt metų arba jei iki tol jis patirs kokią nors traumą, nuo kurios pasidarytų prikaustytas prie kėdės. Tačiau kol jis žmogus yra jaunas, nieko atsisakyti nenorintis, tad kodėl jis turėtų artimiausiu laiku imti ir surimtėti?

Galbūt, jūs manote, kad jis tai turėtų padaryti už jūsų gerumą. O gerumas jūsų tame, kad jūs pati nevalgote, o jam paskutinį kąsnį duodate? Tad kada nors jis turi jums už tai atsidėkoti savo gerumu, ištikimybe ir pagarba?

Taip iš tiesų atsitinka tik vaikiškose pasakose, panašiose į Pelenės ar Snieguolės istorijas. Ten herojė iš pradžių labai žeminasi, kenčia, ją visi išnaudoja, bet pasakos gale viskas baigiasi gerai. Ji netgi susiranda Princą. Matyt, jūs irgi tikite šiomis pasakomis ir šia prasme esate optimistė, pozityviai žvelgianti į ateitį: „dabar man vien vargas, bet ateityje viskas bus gerai“.

Todėl jūsų klausimas apie tai, kaip jums elgtis toliau, skamba šitaip: kiek man dar reiks suktis šioje pasakoje? Kada gi ateis laiminga pabaiga?

Atsakykite tuomet į klausimą: kiek laiko jūs dar NORITE būti vargše, kuriai turi pasisekti? Jei norite ilgai - tuomet ši pasaka niekada nesibaigs. Taip greičiausiai gali atsitikti, jeigu jūsų šeimoje, kurioje jūs augote, buvo priimta manyti, kad moterys - žemesnės rūšies atstovai. Ir jų paskirtis - padaryti, kad vyrui būtų gerai.

Neblogai, jei vyras gerbia žmoną, tačiau tai nėra svarbiausia, nes jis - maitintojas ir gynėjas. O šiaip gali ir negerbti, svarbu, kad skaudžiai nemuštų, kad į šoną nevaikščiotų ir visų pinigų nepragertų. Daug moterų prieš tave,- sakoma jūsų šeimoje,- yra kentėjusios ir taip pat svajojusios apie geresnę ateitį. Taip ir nugyvendavo savo amželį, susilaukdavo anūkių ir joms perduodavo svarbią žinią: gyvenkite, kaip mes. Šitaip buvo ir močiutei, ir promočiutei, ir pro-pro močiutei, ir nieko čia, vaikeli, nepadarysi.

Jeigu jūsų giminėje moterys laikosi tokio įsitikinimo, tai nenuostabu, kad jūs kartojate jų istoriją. Tačiau jeigu buvo visai kitaip, vadinasi, jūs tiesiog „supainiojote duris“. Jums reikėjo eiti ne čia, o kitur - gyventi su kitokiu vyru, kuris gerbia moteris, kuris sustojęs prie vienos atsisako visų kitų, kuris neleidžia sau jų žeminti, taiko joms ir sau tą patį ištikimybės matą, ir kuris moka mylėti ne tik save vieną.

Ir jeigu jūs pasakysite, kad „tokių vyrų nėra“, tai reikštų, kad jūs vėl liekate kažkokioje pasakoje. Jūs neišėjote už durų, kur gyvena vargšės moterys, turinčios tenkintis „tuo, ką gavo“. Ir vėl jums reiktų išeiti pro duris ir įeiti į kitą vietą - kur – IR TAI SVARBIAUSIA!- gyvena kitokios moterys.

Taip, svarbiausia ne ieškoti geresnio vyro, o ieškoti geresnių moterų draugijos, kurios laikosi kitokio požiūrio į savo padėtį. Ir šis požiūris nėra kažkoks feministiškas, jie tiesiog reiškia: aš galiu gyventi tik su tuo, kuris man lygus.

Jeigu tokių moterų gyvenime atsiranda jų negerbiantis draugas, keliantis joms reikalavimą „tu esi mano ir tik mano“, o sau leidžiantis kitokį gyvenimą, jos tiesiog tokį draugą meta. Meta iš pirmo karto, iš pirmo įrodymo, kad jis toks. Meta visiems laikams, nes sau yra numačiusios kitokią istoriją, arba, kaip sako jūsų draugas, „kuria filmą“, tik kitokį.

Jūsų filme yra blogas ir geras žmogus. Geras žmogus neranda nieko geresnio, kaip tarnauti blogam. Blogas nuo to tik dar labiau blogėja ir ima gero negerbti. Nes, jo nuomone, taip, kaip geras žmogus, gali elgtis tik silpni ir priklausomi žmonės. O stiprūs ir nepriklausomi nesiruošia būti gerais. Jie tiesiog būna savimi. Gal jis ir nelaiko savęs labai geru, užtat gyvena kaip nori - čia ir sena moteris, ir draugai. O geras ir silpnas žmogus turi šlietis prie jo, rūpintis juo, ir gink dieve, neleisti sau jokių nukrypimų nuo vaidmens.

Žinoma, kai jūs esate išvaryta iš namų, jūsų vaikinas suvokia, kad gerų žmonių pasaulyje trūksta - tuomet jis prisimena jus, tampa geresnis ir bando pas jus sugrįžti. Galbūt jis netgi trumpam pasijunta kaltas. Tačiau vėliau jis vėl ima gyventi senajame vaidmenyje.

Štai jeigu jūs norite kitokios ateities, tai ir eikite kitur, ir nekankinkite savo draugo kaltės jausmu prieš vargšę ir besiaukojančią moterį. Nes žiūrėdamas į jus jis turi jaustis labai blogas. Nenuostabu, kad jis lygiagrečiai jums ieško žmonių, su kuriais jaučiasi lygus. Tegul jis ir toliau – jau dabar- gyvena savo gyvenimą, ir jei tame jo gyvenime kada nors atsirastų vietos pagarbai moterims, kas žino - gal jūs vėl susitiksite. Ir pradėsite naują istoriją kartu. Gražią istoriją.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas