Psichologo patarimai. Kodėl mylimoji nustojo mylėti?

Turiu tokią santykių dilemą su savo drauge, su kuria kartu ir gyvename (abiems yra 25 metai). Kartu mes jau treji metai. Mūsų santykiuose visada stengėmės puoselėti pagarbą, meilę, žavėjimąsi vienas kitu ir pasitikėjimą. Santykiai buvo pasiekę tokią stadiją, kada mergina net neverčiama buvo pradėjusi kalbėti apie tolimesnius gyvenimo planus. Ir staiga vieną dieną sužinojau, kad mano mergina žavisi kitu žmogumi.

Mes apie tai pasikalbėjome kelis kartus ir jinai mane patikino, kad tam žmogui nejaučia nieko daugiau, tiktai žavesį. Tačiau visi tolimesnio gyvenimo planai visiškai sugriuvo per dvi savaites... Pabandžiau labai daug pasikalbėti apie tai ir išsiaiškinti, kas buvo negerai. Labai atvirai šnekantis, atrodo, kartu priėjome išvada, kad buvo ir meilė, buvo ir ilgesys, buvo ir žavėjimasis, buvo ir geismas bei aistra. Tačiau visa tai nėra priežastys, kurios sukeltų norą vėl grįžti į tuos pačius santykius.

Kalbantis daugiau lyg ir buvo paaiškėję, kad jinai yra nusivylusi gyvenimu, nes reikia ir dirbti, ir mokytis, neturi hobio ir niekur nenori eiti, todėl jaučiasi užsisėdėjusi. Aš pasiūliau savo pagalbą keisti tą atsibodusį gyvenimo būdą, tačiau jinai keisti nori ne gyvenimo būdą, o nori išeiti... nes nustojo mylėjusi...

Aš jos vis klausiau, kaip per dvi savaites viskas apsivertė nuo tolimesnio gyvenimo kartu planavimo iki noro išeiti, bet priežasčių negavau. Kodėl mylimoji reikalavo viso atsidavimo, bet nustojo mylėti?

Pataria psichologė Jūratė Selilienė

Ačiū jums už atvirą laišką. Įsivaizduoju, jog liūdna, skaudu, kai, rodos, daug kurta, duota ir viskas subyra...

Trejus metus jūs stengėtės žavėtis, gerbti, mylėti vienas kitą, stengėtės, kad gyvenimas būtų ramus ir darnus – visa tai puiku, tik kiek buvo natūralumo ir tikrumo santykiuose, kiek jūs kalbėjotės ir dalinotės vienas su kitu apie tai, kas jums patinka ir netinka.

Jūs sakote, kad mylimoji reikalavo viso atsidavimo. Kyla klausimas, kaip jūs jautėtės, kai ,,reikalavo“, ko jūs tuo metu norėjote, tikėjotės iš santykių, draugės ar nieko netrūko, ar buvote laimingas.

Kitas svarbus momentas, kai jūs sakote, jog ji neverčiama pradėjo kalbėti apie tolimesnio gyvenimo planus, kyla klausimas, ar tai buvo jos noras, ar tėvų – juk jie vis apie tai paklausdavo, tam tikra prasme norėdavo, prašydavo, galbūt reikalaudavo rimčiau susimąstyti apie tolimesnius gyvenimo planus.

Taigi argi gali būti tikras santykis, kai yra reikalavimai? Ar jais grįstas ryšys yra meilė? Skaitydama jūsų laišką, jaučiu, kad galimai jūsų santykiuose trūko judviejų tikrumo ir nuoširdumo. Kalbėjimas ir vienas kito girdėjimas ne tik apie gražius dalykus – tai itin svarbu, siekiant geresnio dviejų žmonių tarpusavio supratimo.

O meilė – ji kur kas daugiau nei žavesys, geismas ir aistra. Mano požiūriu, meilė – tai pagarba, sugebėjimas išklausyti ir išgirsti, paprašyti, priimti kritiką, tai menas mylėti, kai šalia esantis brangus žmogus daro ne taip, kai mums patinka, kai būna piktas, kai pasako, ką nors žeidžiančio...

Meilė – tai noras kurti ir puoselėti santykį, kad būtų gera būti dviese, tai menas būti drauge ir atskirai... Nežinau, kas jums yra meilė? Kodėl mylimoji nustojo mylėti? Galbūt tai buvo ne meilė, o tik žavesys, kuris, laikui bėgant, praeina? O gal kažko trūko judviejų santykiuose?

Tikrai nenoriu jūsų nuliūdinti, tačiau vidinis jausmas, kad net atviro pokalbio metu nepasakėte vienas kitam, kas netiko ir nepatiko, ko trūko. Rašote, kad mergina yra ,,nusivylusi gyvenimu, nes reikia dirbti ir mokytis, neturi hobio ir niekur nenori eiti, todėl jaučiasi užsisėdėjusi“. Žodis ,,gyvenimas” talpina savyje labai daug: santykius, žmonės, vertybes... O nusivylimas gali būti savimi, jumis, judviejų santykiais...

Galbūt draugės viduje jausmų sumaištis ir jai reikia pamąstyti ir susidėlioti viską: kas vyksta su ja, ko trūko santykyje su jumis, ką ji jums jaučia, ko nori? Toks jausmas, kad jūs visą laiką stengėtės vienas kito neįžeisti... O juk meilėje būna visko...

Atsakykite sau, ką išties jaučiate merginai ir ko netenkate, jai išėjus: supratingumo, šilumos, rūpinimosi, o gal jaučiate palengvėjimą ir atsipalaidavimą, nes nėra reikalavimų, o gal tiesiog yra baugu likti vienam ir tada norisi jos nepaleisti...

Suprantu, kad skaudu, kai artimas širdžiai žmogus palieka, išeina, sugriauna svajones, kad sunku paleisti žmogų, tačiau pasistenkite į šiuos santykius pažiūrėti kaip į pamoką, suprasti, ką buvo galima daryti kitaip, pasistenkite priimti kaip galimybę kažko išmokti, geriau pažinti save...

Sėkmės jums!
Jūratė