Psichologo patarimai. Nesusitvarkau su devynmečiu sūnumi

Esu jauna dviejų berniukų mama, vienam devyneri, kitam ketveri. Su mažuoju sutariam neblogai, bet vyresnysis baigia išsiurbt iš manęs visą energiją. Gimdžiau devyniolikos - labai jauna, su vaiko tėvu bendravau 6 nėštumo mėnesius, paskui jis sėdo į kalėjimą ir taip likau viena. Jis po kalėjimo grįžo pas savo buvusią žmoną, taip nė karto ir neaplankęs vaiko.

Gyvenau su mama, ji man daug padėjo. Dairiausi poros, nes labai norėjau, kad mažylis turėtų tėvą, draugavau su keliais vyrais, bet nei vienas rimtai nežiūrėjo į ateitį. Vaikui buvo 2 metukai, kai susipažinau su dabartiniu vyru (gyvenam nesusituokę), jis išvyko į užsienį, po mėnesio išvažiavau ir aš, vaiką palikau mamai su mintim, kad kai įsikursiu, pasiimsiu ir jį.

Vaiko pasiimti grįžau po 5 mėnesių. Išvažiavom kartu, pradėjo čia eit į mokyklą. Nuo pat gimimo jis buvo labai judrus vaikas ir dabar toks yra, visada buvau su juo labai griežta, bet mylinti mama. Kai tik pradėjo eit į pirmą klasę, prasidėjo problemos su mokslais, dabartinė mokytoja nėra pasakius gero žodžio apie jį. Klasėj nenusėdi, nieko nerašo, trukdo bendraklasiams, pertraukų metu vis nuskriaudžia kokį mažesnį vaiką, nors sako, kad taip atsitiko netyčia žaidžiant.

Paskutinis kartas, kai mane iškvietė direktorius, mane stipriai paveikė, verkiau sakydama, kad nekenčiu savo vaiko, nenoriu jo turėti, kad pavargau nuo visko, sakiau direktoriui, kad man reikalinga pagalba, nes nebemoku auklėt tokio vaiko. Jis tik pažiūrėjo į mane kaip į išprotėjusią ir davė patarimą, kad vaikas per daug valandų būna mokykloj, todėl taip elgiasi.

Bet ką aš galiu padaryt, abu dirbame, giminių, galinčių juos prižiūrėt, taip pat neturim, o samdyt auklę nematau prasmės. Kartais pagalvoju, kad aš dėl visko kalta, nes mažai su juo būnu, kartais kaltinu vyrą, nes jis išvis su juo neužsiima, jie netgi nesišneka. Prašau jūsų patarimo, nes nežinau kur kreiptis.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Jūsų laiškas pilnas skausmo, nuovargio ir nežinojimo kaip išeiti iš situacijos, kurioje esate atsidūrusi su savo vyresniuoju sūnumi. Panašu, jog esate viena su šiuo sunkumu ir pagalbos nesulaukiate nei šeimoje, nei mokykloje. Galiausiai prisiimate visą kaltę sau, kartais bandote ja pasidalinti su vyru, kuris iš esmės nesutinka prisiimti atsakomybės už mažąjį šeimos narį.

Keliais sakiniais aprašėte savo gyvenimo faktus: vaiko tėvas, greičiausiai jūsų mylėtas žmogus, šeštą jūsų nėštumo mėnesį atsidūrė kalėjime; likote viena; grįžęs iš kalėjimo nepasirodė ir liko su savo buvusia žmona; naujos pažintys; išvažiavimas į užsienį. Tai yra tik įvykiai, kuriuos neabejotinai lydėjo intensyvūs ir sunkūs jausmai. Atrodytų, kad tai tik jūsų gyvenimas. Tačiau juo nuo to šešto mėnesio įsčiose berniukas ėmė jausti, kad jo egzistavimas susijęs su sudėtingais dalykais, kurie jam mažam visai nesuprantami.

Tikrai ne dėl to, kad siekčiau dar labiau padidinti jūsų kaltę, bet kad pabandytumėte į visus tuos įvykius pažvelgti sūnaus akimis, pateiksiu paralelę. Įsivaizduokite, kad patekote į šalį, kurioje kalba jums visai nesuprantama kalba, ten vyksta dalykai, kurių niekada nesate regėjusi. Jums yra skiriamas palydovas, su kuriuo jaučiatės saugiai, kuriuo tikite. Tačiau jis kenčia.

Suprantate, kad toje aplinkoje, kurioje esate, vyksta daug sudėtingų dalykų, dėl kurių palydovas dažnai yra nusiminęs, jo dažnai nebūna, po kurio laiko išnyksta ilgam laikui ir nėra nieko, kas jums paaiškintų, kas čia vyksta. Pradžioje bijotumėte, ilgainiui augtų nepasitenkinimas, pyktis, dar vėliau neapykanta aplinkai, kurioje esate, o ir tam žmogui, kuris vis dingsta, kurio stinga, be kurio baisu, neaišku. Gimtų noras įgyti didesnę galią ir priversti kitus kentėti, kaip kentėjote pati.

Galima koreguoti vaiko elgesį, naudoti įvairius metodus, prašyti, tikėtis ir vėl nusivilti. Tačiau tai, su kuo jums tenka gyventi, tai su bijančiu ir nelaimingu vaiku, kuriam išties reikia jūsų buvimo ir pagalbos suprantant jį supantį pasaulį. Vaikų netinkamą elgesį mes, suaugę, dažniausiai priimame kaip bandymą pakenkti, “specialiai” nepaklusti. Paradoksalu, tačiau dažniausiai toks vaiko elgesys reiškia, “būk su manimi!”, “padėk man!”, “aš bijau!”, “parodyk man, kaip čia išgyventi!” ir panašius kvietimus prie savęs.

Patirdami sunkumus, vaikai ginasi nuo jų. Vieni ima ir pasitraukia į save, kiti juos išreiškia nepaklusimu, taisyklių laužymu ir panašiais dalykais. Pastarasis atvejis yra palankesnis, nes per jį galima aiškiau pamatyti, kad vaikui reikalinga pagalba. Taip kaip itin aukšta temperatūra parodo, kad vaiko kūnas kovoja su virusu ar bakterija, taip ir netinkamas elgesys turėtų būti ženklas suaugusiems, kad kenčia vaiko siela.

Kaip jam padėti? Pati savo laiške labai puikiai įvardinote, kad jums reikalinga pagalba. Jei jaučiate tai iš vidaus, vadinasi, čia ir derėtų mobilizuoti savo jėgas. Verta pradėti nuo to, jog jums pagelbėtų nurimimas bei priėmimas, kad dabar yra laikas, kai jūsų vaikui reikia pagalbos. Ir tas procesas gali užtrukti netrumpai, pokyčiai nebus greiti. Net jei imsite keisti savo buvimo su vaiku formą, jis ne iškarto įsileis ir patikės, jog tai yra tiesa. Taigi pirmiausia derėtų kiek įmanoma pailsėti ir nereikalauti iš savęs bei iš sūnaus staigių pasikeitimų.

Kitas žingsnis - tai perėjimas nuo bausmių ir priekaištavimų vaikui prie meilės jam. Įvairiausiais būdais: žodžiais, prisilietimais, apkabinimais, laiko leidimu kartu rodykite, kad jis jums yra svarbus. Pritarčiau nuomonei, kad vaikui labai reikia su jumis pabūti. Tai nereiškia, kad turite dėl to mesti darbą. Užtektų bent dvidešimt minučių kas vakarą praleisti kartu. Įsivaizduokite, kad tai yra mediko išrašytas vaistas, gydantis kokią nors sudėtingą ligą.

Per tą laiką svarbu, kad jūs būtumėte tik dviese. Ne su mažesniu broliuku, ne su savo vyru, ne su draugais ar televizoriumi, o dviese. Eiti pasivaikščioti, pažaisti kartu. Ir per tą laiką vaikui nenurodinėti, nerodyti nepasitenkinimo, nusivylimo. Neruošti pamokų, jums pačiai neinicijuoti pokalbio apie mokyklos problemas, nemoralizuoti. Tai yra laikas, kai jūs esate kartu ir priimate jį visokį. Kai matysite, kad santykis pamažu šyla, tam gali prireikti mėnesių, galima pereiti prie taisyklių ir natūralių jų nevykdymo pasekmių atsiradimo.

Visą tą laiką ieškokite pagalbos, kaip mylėti žmogų, kuris jaučiasi blogai ir tai parodo. Pirmiausia ją galima rasti skaitant knygas, vėliau kreipiantis į konsultantus. O svarbiausia atrasti, kad jūsų vidinio laimingumo jausmas ir jo perdavimas vaikams yra tai, ko jums reikia pirmiausia. Dėl to nedera pamiršti savęs. Vaiko sunkumai gali būti ženklas ne tik apie jo vidinius išgyvenimus, bet ir apie jūsų patiriamą kančią, nepasitenkinimą, gilų norą priešintis vykstantiems dalykams.

Motinystės bendrystėje su jumis.

Vaida