Psichologo patarimai. Sūnus labai prisirišęs prie mamos

Skaičiau jūsų parašytą straipsnį: kaip įveikti vaikų isterijas ir jas išgyvendinti. Aš irgi turiu panašią problema su savo sūnumi. Jam dabar yra jau beveik 1 metai ir jisai yra labai prisirišęs prie manęs, savo mamos. Aš negaliu išeiti į tualetą, išnešti šiukšlių ir pan. Jis žaisdamas namie vis ateina pažiūrėti, ar aš niekur nedingau, nors ir vyras beveik visą laiką būna su mumis namie, o jei manęs neranda, tai pradeda verkti iki pasikūkčiojimų.

Tuo metu niekas nepadeda: nei tėtis, nei kas kitas. Sūnus nei su tėčiu, nei su kitu kokiu žmogumi (močiute) nebūna, iš karto verkia, kai pastebi, kad mamos nėra ir rėkia iki pasikūkčiojimų. O jei aš esu namie, tai jis žaidžia su žaislais, močiute, tėčiu, lipa pas tėtį ant rankų.

Kaip tokioje situacijoje elgtis su mažamečiu vaiku, kaip jį įtikinti, kad mama sugrįš ir kad gali pabūti vienas su tėčiu? Dar noriu parašyti, kad tėtis jam yra griežtesnis negu aš pvz.: mano draudimų jis nelabai klauso, nusišypso ir viskas, nors ir piktai jam pasakau, o į tėčio draudimus jis reaguoja kitaip: arba nedaro, ko neleido, arba eina zyzdamas pas mane.

Labai būtų malonu, kad pakomentuotumėte kaip tokiose situacijose elgtis vyrui ir man, ar tai vaiko vadinami ožiukai, kad noriu būti tik su mama, ar tai vaiko baimė, kad mama negrįš.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Klausiate, ką reiškia toks stiprus vienerių metų vaiko prisirišimas prie jūsų? Pabandykime apibūdinti šio amžiaus žmogiuką: ką tik išmokęs ar aktyviai besimokantis vaikščioti, pasiruošęs tyrinėti aplinką platesnėje erdvėje, silpnai supranta suaugusiųjų kalbą, tačiau puikiai jaučia jų būsenas, nepažįsta valandų ir visai nesigaudo laike (jūsų “greit”, jam gali užtrukti amžinybę) ir visame tame laisvėjantis judėjimas jam pradeda leisti didinti savo atstumą nuo mamos, su sąlyga..., kad ji bus šalia, matoma ir reikalui esant bus saugumo elementas.

Augdami vaikai pamažu didina atstumą tarp savęs ir mamos. Ir tai dažniausiai yra tarsi lipimas laiptais. Užlipa ant vienos pakopos. Pabūna, pasipratina, apsižvalgo. Pasimėgauja nauju pasiekimu. Kai jis tampa saugus, lipa ant kitos.

Tuo apsižvalgymo laiku vaikas išgyvena labai prieštaringus jausmus: norą tolti ir tuo pačiu begalinį troškimą, kad ir nutolusį mama vis dar regėtų, saugotų ir leistų išgyventi globą. Ir taip vaikas keliauja per visą savo gyvenimą, kol pereina vėlyvosios paauglystės atsiskyrimus.

Tiesa, nederėtų nustebti, kad vaikas kartais ima ir nulipa kokiu laipteliu žemiau, kad galėtų pasimėgauti didesniu artumu. Tai būdinga tiek natūraliam augimui, tiek metui, kuomet vaikas patiria ką nors sudėtingesnio. Taigi jūsų berniukas tiesiog mokosi būti be jūsų (žaidžia su tėčiu, močiute), tačiau jam vis dar esate pagrindinis saugumo garantas.

Jautrumo periodai gali užsitęsti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, jei kas nors sutrikdo (brolio/sesers atsiradimas, netektis, persikraustymas, įtampa šeimoje ir panašūs sunkumai), gali trukti ilgiau. Bet kuriuo atveju, matant vaiko nenorą atsiskirti, svarbu patenkinti jo poreikį jaustis saugiam. Tuo pačiu, kai tik vaikas parodo savarankiškumo ženklus, juos pastiprinti, perduodant jam žinią “Tu gali!”

Kaip jau minėjau, vaikai labiau supranta mūsų būsenas nei žodžius. Dėl to jei vaikas mato skirtumą tarp to, ką sakote ir to, ką jaučiate, jis tikės pastaruoju informacijos šaltiniu. Jei jūs pati galvojate, kad jūsų vaikui yra geriausia su jumis, ir nei tėtis, nei močiutė nepasirūpins juo taip gerai, kaip jūs (šitoje vietoje svarbu būti su savimi atvirai), tuomet vaikui to užtenka, kad jis gautų žinią – nesaugu. Taigi vaikas ir taip būdamas budrus, į jūsų reakciją kreipia didelį dėmesį ir ja pasitiki.

Kaip jau minėjau, pastebint vaiko poreikį būti saugiam su mama, vertėtų į jį atsiliepti. Tačiau jei dienoje ar savaitėje yra keli kertiniai momentai, kada jūs turite ar tiesiog norite išeiti ir vaiką palikti su kitais žmonėmis, svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Tikrumas . Jei vaiko reakcija, šiuo atveju verkimas, jus sustabdo nuo planuoto veiksmo, tikėtina, kad berniukas ilgainiui ją naudos dažniau ir ne tik tada, kai kažko ypatingai reikia. Pasitikėjimas . Vidinis žinojimas, jog jūsų sūnus lieka patikimose rankose, ir kad žmonės, kurie yra su berniuku, juo pasirūpins, gal ir ne taip pat kaip jūs, bet tinkamai.

Leidimas vaikui jausti . Vaikas neprivalo šypsotis ir neverkti vien dėl to, kad jūsų nenuliūdintų. Jam baisu, kad jūs išeinate, jis nenori, kad išeitumėte ir jis turi teisę išreikšti savo jausmą. Jo verkimą reikėtų išgirsti kaip savo frazę “Man liūdna, kad tu išvažiuoji”. Tačiau tai nereiškia, kad jūs negalite išeiti. Jei jūsų vyras išvažiuotų ilgesniam laikui darbo reikalais, jūs greičiausiai jaustumėte tą patį: nerimą, ar kelionė bus sėkminga ir jis grįš, nenorą pasilikti be jo. Ir jei įvardintumėte šiuos jausmus, vyras vis vien išvažiuotų, bet jums taptų lengviau, kad jis žino, kaip jaučiatės jūs.

Atvirumas . Labai svarbu nebandyti nuo vaiko pabėgti. Vaikui svarbu pasakyti, kad jūs dabar einate į tualetą ar kad išeinate į parduotuvę ir grįšite. Bandydami pabėgti, suaugusieji pabėga nuo vaiko verkimo, bet taip kuria vaiko nepasitikėjimą ir nesaugumą. Net jei vaikas išgirdęs, kad jūs išeisite, parodys savo nepasitenkinimą ir verks, ilgainiui jis žinos, kad jam nereikia būti budriam visą laiką. Kad kai mama kur nors išeina, ji praneša ir grįžta. O jei mama dinginėja nepranešusi, vaikas išgyvena pastovų nerimą ir įtampą ar taip nenutiks tuoj pat.

Čia vėl gi padėtų paralelė. Įsivaizduokite, kad išėjote į gūdų mišką grybauti su vedliu. Vienu atveju prieš kur nors nuklysdamas jis jums praneša. Kitu atveju jums vis reikia budėti, ar jis nuo jūsų nepabėgo. Kuriuo atveju jums jį labiau norėsis saugoti ir prie jo prilipti?

Vaida