Psichologo patarimai: vaikas nesitraukia nuo kompiuterio

Kaip ištraukti 10 metų mergaitę iš kompiuterinio liūno? Viskas būtų ne taip baisu, jeigu ne bendravimas su vyresniais vaikais, kurie išnaudoja, tyčiojasi. O dukra nesupranta ir pasiruošusi už kreditus žaidime parodyti savo apnuogintą kūną Skype.

Prašau, patarkite, kaip kalbėti, kaip paaiškinti dukrai, kad tokie žaidimai ir bendravimas prie gero neprives, aš suprantu, kad tiesiog draudimas čia nepadės...
Ačiū už atsakymą

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

Manau, kad kompiuterinis liūnas, į kurį pateko jūsų dukra, neatrodo jums tiek baisus, kiek baisios atrodo jo pasekmės. Ypatingai jums rūpi, iki kokios ribos gali nueiti jūsų dukra, bandydama užsitarnauti kreditų žaidimui. Tačiau sustokime prie esmės - ilgo sėdėjimo prie kompiuterinio žaidimo. Ar savaime tai žalinga?

Imkime platesnį požiūrį į šią problemą. Tai, kad vaikas ilgą laiką praleidžia prie ekrano, gąsdindavo ir mūsų su jumis tėvus, atsiradus televizoriui. Nemaža dalis tėvų sakydavo, kad vaiko negali atitraukti nuo televizoriaus, kad jis „gadina akis ir geriau, kad jis išeitų pakvėpuoti grynu oru“.

Gydytojai įrodydavo, kad „telemanija“ yra netaisyklingos laikysenos, trumparegystės, akių nuovargio bei apatijos priežastis. Kažkada, Viduramžiams besibaigiant ir atsiradus spaudai, vienas teologas labai panašiai apibūdindavo sėdėjimą prie knygų. Anot jo, tai ne tik kenkia sveikatai, bet atitraukia vaikus ir jaunimą nuo Dievo. Labai panašiai žiūri šiuolaikinė visuomenė ir į kompiuterį.

Tai, kad vaikas ar paauglys praleidžia prie jo daug laiko, taip pat ir gąsdina, ir nepatinka. O medikai ir vėl atranda visokių požymių, siejančių sėdėjimą prie monitoriaus su visomis aukščiai išvardintomis ligomis. Taigi, visuomenei ir jos moralės bei sveikatos sergėtojams NIEKADA nepatikdavo tai, kad jaunimas žiūri ne ten ir daro ne tai, ką jam derėtų daryti: sveikai gyventi, dirbti, gyvai bendrauti ir mokytis.

Viskas, kas susiję su žvilgsnio įbedimu į ribotą plotą, buvo ir lieka neproduktyviu dykaduoniavimu: “Verčiau ką nors naudinga būtum nuveikus!“
Taigi, tai, kas šiuo metu neramina jus jūsų dukroje, ne tiksliai, bet labai panašiai neramindavo ir jūsų tėvus, tėvų elgesys - senelius, o senelių elgesys - prosenelius. Matyt, kad ir jūsų dukra išaugusi lygiai taip pat nerimaus dėl jūsų anūkės įsitraukimo į kokį nors virtualų, mus dabar fantastiškai atrodantį žaidimą.

Klausimas: ar tai liga? Atsakymas - dažnai tai priklausomybė, liaudiškai vadinama „kablys“, žmogų įtraukianti aistra, turinti ir savo abstinencinį sindromą, ir pripratimo požymių. Jei ši aistra išsekina žmogų, tuomet jį galima pavadinti ligoniu. Jei ne - tik priklausomu, tik apimtu aistros. Tokios aistros psichiatrijoje vadinamos „super vertingomis idėjomis“, tačiau dažniausiai nesiejamos su kažkokia psichine liga.

Taigi, kol kas galima tik pasakyti, jog jūsų dukra yra tiek apimta aistros žaisti on-line žaidimą, kad už tai net pasiruošusi apsinuoginti.

Iš esmės ji susirūpinusi savigarbos palaikymu ir savo vieta tarp kitų vaikų. Juk gaudama kreditus ji įgyja tam tikrą finansinį pranašumą (jei kainuoja pinigų) bei bando pakelti savigarbą.

Kitas klausimas: ką jūs galite padaryti?

Reikia pripažinti, kad tiesiogiai ką nors padaryti su priklausomybe, kaip ir su bet kuria aistra, - nedaug ką. Netgi suaugusį, t.y. labai sąmoningą žmogų, yra sunku atpratinti nuo azartinių lošimų, rūkymo, alkoholizmo ar narkomanijos. Atpratinti vaiką sunkiau ne dėl to, kad jis atseit nėra tiek sąmoningas, kad numatytų visas savo elgesio pasekmes. Tai netiesa.

Kai kurie vaikai yra sąmoningesni už suaugusius ir nėra kvaili. Tiesiog jie neturi tiek jėgų atsisakyti užsiėmimo, kuris tenkina jų poreikius. O kadangi jie dar vaikai, tai priima tėvų susirūpinimą pirmiausiai kaip eilinį bandymą juos paveikti ir pakeisti, ir labai priešinasi. Tuomet pagalba virsta kontrole ir kova kas ką?

Iš vaikų atiminėjama tai kompiuterio pelė, tai koks laidas, tai visas maitinimo blokas. Vaikams draudžiama kur nors važiuoti ar iš jų atimami kišenpinigiai. Jiems žadami taškai už nebuvimą prie kompiuterio. Vienu žodžiu, problema tiek išsipučia, kad ima palaikyti pati save. Dabar visi apimti naujo azarto - gelbėti vaiką, o vaikas apimtas dvigubo azarto - žaisti ir slapstytis nuo tėvų. Kitą kartą atrodo, kad vaiko galvoje turi tiesiog atsirasti kažkoks „stop- nebenoriu“ signalas, o tėvų bei medikų spaudimas šį signalą tik atitoliną.

Panašu, kad žaisdama jūsų mergaitė kompensuoja savo silpnąsias savybes (dažniausiai savo nedidelį vertės jausmą, menkesnius bendravimo įgūdžius, nedidelį pasitikėjimą, neišlavintą mokėjimą mylėti) naudodama stipresnes (tai gali būti gera orientacija žaidybinėje erdvėje, strateginis mąstymas, rankos-žvilgsnio koordinacija, erdvinis mąstymas- įrodyta, kad kompiuteriniai žaidimai šias savybes vysto).

Todėl tokiais atvejai pagalba turi būti netiesioginė, kompleksiška ir lėta. Pavyzdžiui, tai gali būti darbas su šeimos sistema - į psichoterapiją ateina visa šeima. Psichoterapeutas įvertina didesnes jėgas šeimoje, veikiančios vaiką, pavadina tai, kas vyksta tarp šeimos narių. Neretai naudingas būna ir kitoks priėjimas - šeimos sustatymas, arba konsteliacija, kuomet problemai pristatyti ateina tik vienas iš šeimos narių, tarkime, jūs.

O kaip elgtis su pačia mergaite? Strategija čia tokia: jūsų mergaitei reiktų rasti savyje kitokių, nei leidžia žaidimas, būdų panaudoti stipriąsias savybes, kuriomis remdamasi ji galėtų vystyti silpnas: “Tu gerai moki naudotis klaviatūra, gal gali man nupiešti su kompiuteriu paveiksliuką?“, „Aš turiu paskirstyti finansus, gal tu žinai, kaip tai padaryti?“ Esmė ta, kad jūs neįkyriai primenate jai, kad ji gali nuveikti daugiau, nei nuveikia. Tik ji pati gali atsisakyti žaisti, todėl nemažą dalį atsakomybės reiktų atiduoti jai.

O jūsų ir jūsų pagalbininkų uždavinys – sukurti tokią situaciją, kur jai būtų lengviau tai padaryti. Tai pedagoginės patirties, psichoterapinių intervencijų bei jūsų sveiko proto rezultatas.

Kaip matote, mums nepavyksta visai atsiriboti nuo šios problemos, ir netgi parašęs, kad problema su ja kovojant darosi tik painesnė, aš neišsiverčiau be gremėzdiškos strategijos. Tai rodo, jog su priklausomybėmis ir aistromis žmogus negali atsisveikinti greitai, ir kad jos įtraukia į save aplinkinius - neabejingus šiam žmogui asmenis.

Ne veltui vienas iš garsiųjų amerikiečių romanų buvo pavadintas „Aistrų našta“. Klausimas tik tas, kaip paskirstyti atsakomybę šią naštą nešant ir kas turi nuspręsti, kada ateina laikas ją nusimesti.

Sėkmės jums.

Olegas Lapinas