Rusijos imperija byra? Tegyvuoja etninės valstybės!

Vladimiras Putinas grasina „šį tą nupjauti“ tiems, kurie prabilo apie būtinybę Šiaurės Kaukazą atskirti nuo Rusijos. Didžioji šalies subyrėjimo šmėkla vis dar niekur nesitraukia, tačiau bent dalis radikalų, regis, jau sutinka, kad Rusija negali tuo pačiu metu likti imperija ir būti tautinė – etninės rusų tautos – valstybė. Ar apskritai įmanoma rasti kompromisą?

Rusijos premjero V. Putino pašnekesys su čečėnų žurnalistais šią savaitę judėjo iš anksto numatytu keliu. Viskas prasidėjo nuo pagyrimų buvusiam Čečėnijos vadovui Achmadui Kadyrovui, kuriam rugpjūčio 23 dieną būtų suėję 60 metų – jeigu ne Šiaurės Kaukazo separatistų 2004 metų gegužės 9-ąją, Rusijai minint pergalės prieš nacistinę Vokietiją dieną, įvykdytas teroristinis išpuolis. Vėliau gerų žodžių sulaukė ir šiuo metu Čečėniją valdantis A. Kadyrovo sūnus Ramzanas – gerai žinomas sadistas ir galvažudys, kurį V. Putinas laiko „šiuolaikišku vadovu“.

Vienintelis ryškesnis emocijų plykstelėjimas interviu metu pasirodė tuo metu, kai čečėnų žurnalistai užsiminė apie „tam tikrus žmones“, kurie esą vis garsiau ir dažniau kalba apie būtinybę atskirti Šiaurės Kaukazą nuo Rusijos.

„Tiems, kurie taip kalba, patiems reikia kai ką nupjauti“, - pareiškė V. Putinas. Ir vėliau leido, kad išsamus interviu išrašas pasirodytų oficialiame vyriausybės interneto puslapyje. Tegu žino tauta, kaip rūpinamasi Rusijos teritoriniu vientisumu.

Laimei, Rusijos premjeras, anksčiau pagarsėjęs pažadais priešus „skandinti išvietėje“, nepatikslino, ką ketina pjaustyti nuo liežuvio už dantų nenulaikančių politikų, politologų ir interneto komentatorių. Tačiau viena yra nenuginčijama – idėja atsikratyti Šiaurės Kaukazo, kaip bene daugiausiai problemų keliančio regiono, Rusijoje susilaukia vis daugiau palaikymo. Ir tai gali būti tik pradžia.

Kaukazas – potencialus masalas nacionalistams?

Interneto leidinio „Eurasia Daily Monitor“ apžvalgininkas Paulas Goble‘as sausio mėnesį pareiškė, kad Rusijoje pradėjusias plisti kalbas apie būtinybę atsisakyti Šiaurės Kaukazo reikėtų laikyti svarbiausiu šiam regionui 2010 metų įvykiu. Ir netgi nurodė, kad Kremlius pats prisideda prie tokių nuotaikų plitimo, skirdamas Čečėnijai ir kitoms tautinių mažumų respublikoms neproporcingai didelį finansavimą, kuris niekaip neatspindi jų indėlio į bendrą biudžetą.

P. Goble‘o teigimu, vienas pagrindinių motyvų, skatinančių kalbėti apie Šiaurės Kaukazo paleidimą – noras griežčiau reguliuoti darbininkų judėjimą į didžiuosius Rusijos miestus. Pasak jo, Kremlius sėkmingai valdo ekonomiškai naudingą laikiną imigraciją iš nepriklausomų Vidurinės Azijos šalių, tačiau mažai ką gali padaryti su migruojančiais Šiaurės Kaukazo gyventojais, kurie turi šalies pilietybę. Didelės kaukaziečių bendruomenės, įsikūrusios Maskvoje ir Sankt Peterburge, dažnai tampa ksenofobiškai nusiteikusių ekstremistų taikiniu – ir pačios kartais imasi atsakomųjų veiksmų.

Jausdami Rusijoje kylančios kraštutinės dešinės jėgą, Kremliaus šeimininkai anksčiau ar vėliau turės ieškoti būdų, kaip pažaboti jos keliamas grėsmes. Po to, kai praėjusių metų gruodžio mėnesį 5 tūkst. neonacių pačioje Maskvos širdyje surengė masines riaušes, sumušė specialiosios paskirties milicijos dalinius ir nusileidę į metro ėmė žudyti „nerusiškos“ išvaizdos asmenis, visiems pasidarė aišku, kad jie turės būti nuslopinti jėga – kaip visa likusi opozicija – arba nuraminti, darant tam tikras nuolaidas.

Viena tokių nuolaidų galėtų būti sostinės „išvalymas“ nuo kaukaziečių. Tam gali prireikti ir gana originalių sprendimų – tokių kaip formalus dalies Šiaurės Kaukazo atsisakymas, stengiantis regione toliau išlaikyti kuo didesnę ekonominę, politinę ir karinę įtaką.

Ar nacionalistams iš tiesų patiktų mintis laisva valia atsisakyti carinės imperijos dar XIX amžiuje didelėmis pastangomis užkariautų teritorijų – kitas klausimas. Sprendžiant iš V. Putino atsakymo čečėnų žurnalistams, Kremliaus šeimininkai kol kas vis dar nusiteikę susilaikyti nuo tokių rizikingų manevrų.

„Kai tik kokia nors šalis pradeda atstumti nuo savęs kokias nors problemines teritorijas – tai visos šalies pabaigos pradžia“, - pabrėžė Rusijos premjeras.

Užkrečiamos regiono bėdos

Kaip ten bebūtų, Šiaurės Kaukazo problemos – vis dar labai realios ir sunkiai išsprendžiamos. Rusijos visuomenės nusistatymą prieš kaukaziečių migraciją šalies viduje bent iš dalies galima aiškinti ir tuo, kad Šiaurės Kaukaze iki šiol, praėjus 12 metų po antrojo Čečėnijos karo pradžios, nematyti aiškių galutinės stabilizacijos ir taikaus sugyvenimo prošvaisčių.

Pranašesnės Rusijos karinės jėgos nustumti į Kaukazo kalnus, čečėnų karo lauko vadai, kurių daugelis pradėjo savo karjerą kaip karšti Čečėnijos nepriklausomybės šalininkai, ilgainiui pakeitė strategiją. Nematydami realių galimybių pavieniui iškovoti laisvę, jie atsigręžė į islamistinę ideologiją, kaip patikimiausią būdą suvienyti daugelį nedidelių Šiaurės Kaukazo musulmonų etninių grupių.

Nuo 2007-ųjų kova tęsiama nebe Rusijos sunaikintos Čečėnijos Ičkerijos respublikos, o „Kaukazo Emyrato“ – būsimos islamo valstybės – vardu. Didesnė dalis politiškai motyvuoto smurto persikėlė iš Čečėnijos į kaimyninį Dagestaną, kur susidorojimai su milicininkais ir kitais valdžios pareigūnais tapo kone kasdienybe. Neramu ir Ingušijoje, Kabardoje-Balkarijoje bei Karačiajuje-Čerkesijoje.

Kaip parodė 2011 metų sausį Maskvos Domodedovo oro uoste įvykdytas teroristinis išpuolis, Šiaurės Kaukaze rusenanti ugnis bet kada gali persimesti ir į kitus Rusijos regionus – asmeninių netekčių ir išpuoselėtos neapykantos apakintų vykdytojų rasti nėra taip sunku.

Šiaurės Kaukazas iki šiol išlieka vienas labiausiai ekonomiškai atsilikusių Rusijos regionų. Skurdas buvo įvertintas kaip islamistų sukilimą palaikantis veiksnys, todėl Kremlius pastaraisiais metais ėmė vis daugiau lėšų skirti ne tik Čečėnijos, bet ir kitų respublikų ekonomikos stimuliavimui. Tuo nepatenkinti kitų regionų gyventojai. Kita vertus, niekas veikiausiai negali įvertinti, kiek centrinės valdžios skiriamų pinigų iš tiesų nusėda R. Kadyrovo ir kitų Kremliaus paskirtų „prezidentų“ bei jų artimųjų kišenėse.

Šiaurės Kaukazo išlaikymas Rusijai ir ateityje bus brangus malonumas. Todėl galima prognozuoti, kad taip pat daugės balsų, raginančių jo tiesiog atsisakyti. Ar tai reiškia, kad visai Rusijai gresia palaipsnis žlugimas, apie kurį kalbama jau nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo?

„Subyrėjimo fobijos“

„Rosijskaja gazeta“ politikos apžvalgininkas Leonidas Radzichovskis neseniai perspėjo nekreipti per daug dėmesio į „subyrėjimo fobijas“ – jos esą visų pirma tėra kai kurių politikų žaisliukas, kuriuo bus bandoma pasinaudoti prieš rinkimus.

„Suprantama, kad po XX amžiaus, po 1917-ųjų ir 1991-ųjų, pabaidyta varna ir krūmo bijosi. Prie to prisidėjo ir ne iki galo įsisąmonintas kaltės kompleksas dėl milžiniškos neįsisavintos teritorijos (neįsisavinam, tačiau labai dėl to kenčiam)“, - rašė L. Radzichovskis.

Baimes dėl neva neišvengiamo Rusijos subyrėjimo jis pavadino niekuo nepagrįstomis emocijomis. L. Radzichovskis nurodo, kad dabartinė Rusijos konstitucija – priešingai negu kadaise Sovietų Sąjungos pagrindinis įstatymas – ne tik nenumato sritims ar respublikoms jokios galimybės atsiskirti, bet ir tiesiogiai įpareigoja centrinę valdžią rūpintis teritorinio vientisumo išsaugojimu.

Be to, apžvalgininkas pabrėžia, kad dauguma Rusijos sričių ir respublikų yra iš visų pusių apsuptos kitų federacinių subjektų – todėl, vos pabandžiusios atsiskirti, patirtų didžiulį spaudimą. 10-ojo dešimtmečio pradžioje, tuo pačiu metu, kai čečėnai bandė žengti pirmuosius žingsnius nepriklausomybės link, tuo įsitikino pačioje Rusijos širdyje, prie Volgos krantų, įsikūrusio Tatarstano vadovai, taip ir neišdrįsę įgyvendinti savo grasinimų atsiskirti.

Galiausiai, trūksta ir išorės galybių, kurios galėtų ar norėtų reikšmingai prisidėti prie Rusijos subyrėjimo – tiek Vakarų valstybės, tiek ir Kinija labiau baiminasi galimos pavojingos destabilizacijos ir branduolinio ginklų arsenalo patekimo į netinkamas rankas, o ne geidžia jos galutinio žlugimo. Juk netgi 10-ojo dešimtmečio pradžioje, žlungant Sovietų Sąjungai, daugelis JAV ir kitų Vakarų valstybių politikų atvirai ją palaikė, baimindamiesi jų laukiančios nežinomybės.

Ar rusai pavargs nuo savo imperijos?

Galima sutikti, kad Rusijos sunykimas niekam nebūtų naudingas – nepaisant visų šios šalies vidinių problemų, kaimyninės valstybės bandytų ją kuo ilgiau išlaikyti. Iš esmės panašiai, kaip kadaise buvo dirbtinai palaikoma turkų Osmanų imperijos gyvybė.

Vis dėlto tai nereiškia, kad neįmanomi daliniai Rusijos teritorijos pokyčiai. Tiek Šiaurės Kaukazas, tiek ir Europos Sąjungos iš visų pusių apsupta Kaliningrado sritis ar kinų palengva, bet užtikrintai apgyvendinami Tolimieji Rytai tikrai artimiausiu metu neatmes Maskvos kontrolės. Tačiau niekas negali būti tikras, kaip reikalai susiklostys ilguoju laikotarpiu.

Ypač – jeigu Rusija ir jos gyventojai galiausiai vis dėlto pasijus pavargę nuo kadaise sukurtos, ir vis sparčiau prasmę šiandieniniame pasaulyje prarandančios imperijos.