Šamanai: haliucinogenai

Šamaniškų apeigų metu labai svarbūs yra psichodisleptikai (haliucinogenai). Visoje Sibiro ir Arkties teritorijoje nuo senų laikų pagrindinė psichoaktyvi priemonė buvo raudonoji musmirė. Pavyzdžiui, chantų šamanas prieš apeigas vieną dieną pasninkaudavo, o vakare suvalgydavo tris arba septynis tokius grybus (retsykiais net dvidešimt) ir eidavo miegoti. Po kelių valandų jis staiga drebėdamas pabusdavo ir pranešdavo, ką jam pasakė dvasios, po to vėl užmigdavo ir rytą imdavosi šamano apeigų.

Koriakų šamanai valgydavo musmires tuomet, kai reikėdavo bendrauti su piktosiomis dvasiomis ar mirusiųjų sielomis.

Raudonosiomis musmirėmis apsinuodijama. Jas suvalgius, parausta veidas, kaklas ir krūtinė, dažnėja pulsas, mato haliucinacijas — ryškias spalvotas dėmes, apima ramybės jausmas, sutrinka laiko ir erdvės suvokimas. Jau po kelių minučių šie reiškiniai išnyksta. Išlieka keletą valandų trunkantys džiaugsmas ir palaima.

Europos musmirės, beje, nuodingesnės nei Sibiro, ir, jas vartojant, reikia būti dar atsargesniam. Lengvai apsinuodijus, jaučiamas pagyvėjimas ir judesių laisvumas, lyg išgėrus svaigalų. Stipriai apsinuodijus, aplinkiniai daiktai atrodo tai labai maži, tai labai dideli, pagyvėjimą keičia depresija. Prisivalgiusis musmirių sėdi ramiai ir, linguodamas į šalis, kalbasi su šeimos nariais. Netikėtai jo akys išsprogsta, jis pradeda konvulsiškai gestikuliuoti, dar su kažkuo kalbėti, giedoti, šokti. Po to būna pertrauka, ir kad būtų galima sugrįžti „iš ten", reikia dar suvalgyti musmirę.

Musmirės poveikis būtų dar stipresnis, jei alkaloidas nepasišalintų iš organizmo su šlapimu. Todėl, pavyzdžiui, koriakai musmirių valgytojo šlapimą laiko vertingu gėrimu: jį išgeria pats arba vaišina kitus.

Slaviškas musmirės pavadinimas, matyt, toks pat aprašomasis posakis, saugantis paslaptingąjį pavadinimą, nurodantis jo svaiginamąją galią ir šventąją paskirtį. Tai „dvasiamirė" — piktųjų dvasių persekiotoja.

Reikia pažymėti, kad musmirių valgymas buvo paplitęs ne tik tarp šamanų, bet ir pačiuose įvairiausiuose Indijos kultuose. Visur ant šventovių sienų randame jų atvaizdus. Germanai iš musmirių gamindavo gėrimą, kurį gerdavo prieš mūšį, virsdami padūkusiais naikintojais — berserkeriais.

Uralo ir Sibiro tautų musmirės „pank" arba „bang" pavadinimas yra iranėnų žodžio „kanapės" sinonimas. Šiuos augalus kaip ekstazę sukeliančią priemonę plačiai naudojo skitai. Herodotas rašė, kad jų žyniai ant įkaitintų akmenų berdavo kanapių grūdus ir, apsvaigę nuo pakilusių garų, bendraudavo su dvasiomis ir mirusiųjų sielomis.

Dar kai kurie haliucinogenai susiję su Zend-Avestos ir Rigvedos ritualiniu gėrimu soma arba chaoma. Jis veikia panašiai kaip adrenalinas. Bet jį garbino tik senosios gyvulių augintojų gentys, istorijoje suvaidinusios griaunamąjį vaidmenį ir dievinusios jėgą bei derlingumą. Tai efedra, jos sultys — velniška priemonė, sukelianti seksualinio atjaunė-jimo jausmą, padedanti atgauti fizines jėgas, bet kartu alinanti širdį.

Amerikos šamanai ligi šiol naudoja šventus (šnekius) grybus: pejotlį, straforiją bei kitus, taip pat ekstraktus iš lianų. Pavyzdžiui, aja-chuaska — nuoviras daugiausiai iš vandeninės lianos banisteriopsis coapi. Šis gėrimas vienas iš labiausiai paplitusių ekvatorinėje Naujojo pasaulio dalyje haliucinogenų, kuriuos vartoja šamanai. Štai kaip aja-chuaską apibūdino mąstytojas Makena, 8-ojo dešimtmečio pradžioje su broliu Denisu keliavęs Amazone per Kolumbiją (šios ekspedicijos tikslas — tirti haliucinogenus):

„Ekvadore šamanai dživaro vartoja ajachuaską <...> išgėrę jos, geba matyti kažkokią burbuliuojančią it rūgštis substanciją — violetinę arba tamsiai mėlyną, kai, išgėrus ajachuaskos, jus pradeda pykinti, iš-vemiate būtent šį skystį; be to, jis iš odos išprakaituoja. Šį įdomų dalyką dživaro ir naudoja daugelyje savo apeigų. Visa tai laikoma griežčiausioje paslaptyje. Mačiusieji tvirtina, kad šamanai išpila pliurzą priešais save ant žemės ir, žiūrėdami į ją, regi kitus kraštus ir laikus. Jei tikėti jais, šio skysčio prigimtis yra visiškai už įprastos patirties ribų; jas sudaro erdvė, laikas ir mintis, arba yra tikra haliucinacija, įgaunanti konkrečią, visada skysčio pavidalo, išraišką".

Panašų skystį prieš pat kelionę į Amazonės tankmes šis mokslininkas buvo matęs Tibete, kur tyrinėjo vietinių šamanų apeigas. Ten, Tibete, tyrinėdamas haliucinogenus, Makena atliko eksperimentą: pats išbandė vieno pačių stipriausių šios rūšies medžiagų, savo sudėtimi panašių į Amazonės ajachuaskos antpilus, veikimą. Šį bandymą atlikti padėjo viena jo pažįstama mergina. Bandymo metu patirtus išgyvenimus Makena aprašė knygoje „Tikrosios haliucinacijos":

„<...> Staiga pasijutau skrendąs kelių šimtų mylių aukštyje virš žemės, lydimas sidabrinių diskų. Kiek jų buvo, negaliu pasakyti. Įdėmiai žiūrėjau į apačioje besidriekiantį žemės vaizdą ir greitai supratau, jog lekiu virš Sibiro, matyt, pietų link. Priekyje jau ryškėjo Himalajų kalnai, iškilę priešais gelsvai raudoną Indijos dykumą. Maždaug po dviejų valandų turėjo patekėti saulė. Keletą kartų truktelėjęs, ėmiau leistis ir išsirinkau vietą, iš kurios galėjau aiškiai pažinti apvalų duburį — Katmandu slėnį. Dar vienas trūktelėjimas, ir klonis užliejo visą akiratį. Matyt, leidausi dideliu greičiu. Štai šventovė ir Katmandu miesto namai, štai dar viena šventovė, o už kelių mylių į rytus — tviskantys naujai baltinti laiptai į Bodnatche. Paskui pastatas ėmė greitai artėti, virsdamas besispiečiančių namų ir gatvių koriu. Tarp šimtų stogų aš susiradau savąjį. Jau kitą akimirksnį, įlėkęs į save, priešais išvydau stogo plokštumą ir moterį. Ji į šį susitikimą atėjo įsitempusi, apsirengusi visiškai jai nederančiu ilgu sidabro spalvos vakariniu apdaru iš atlaso, tarytum ištrauktu iš senovinės skrynios, — tokį galima pamatyti senų drabužių krautuvėlėje. Parpuoliau kniūbsčias ir man pasirodė, kad mano delnas paniro į kažkokį vėsų baltą skystį — tai buvo jos drabužis. Iki šios akimirkos nė vienas iš mūsų nelaikėme kito būsimuoju meilužiu. Staiga visos įprastos elgesio normos liovėsi egzistavusios. Mes puolėme vienas prie kito, ir aš aiškiai jutau, kaip perėjau kiaurai jos kūną ir atsidūriau jai už nugaros. Vienu judesiu ji nusimetė drabužius. Aš tą patį padariau su savo marškiniais, kurie, plėšiant juos nuo savęs, mano rankose virto sudriskusiu skuduru. Girdėjau, kaip į visas puses pabiro sagos, kaip nukritę sudužo mano akiniai.

Mes mylėjomės. Arba veikiau patyrėme kažką, turintį labai tolimą, bet visiškai savitą santykį su šiuo užsiėmimu. Mudu, veikiami DMT, dainavome ir klykėme, kočiojomės po stogą, supdamiesi ant subėgančių geometrinių haliucinacijų bangų. Moteris pasikeitė: kokia ji tapo, žodžiais sunku apsakyti, — tyrojo moteriškumo pradžia, Kali, Leukotėja, graikų mitologijos jūrų dievybė, kuria virto šokusi į jūrą Ino, kažkas erotiško, bet nežemiško, nukreipto į didžiumą, bet ne į individą, spinduliuojančio žmogėdrystės grėsmę, beprotybę, erdvę ir sunaikinimą. Atrodė, ji tuoj tuoj mane suės.

Tikrovė sudužo į šipulius. Tai buvo seksas ant pačios galimybių ribos. Viskas virto orgazmu ir regimuoju vapančiuoju elfų kalbos vandenynu. Paskui aš toje vietoje, kur susiliejo mūsų kūnai, pamačiau, kaip iš jos ant manęs, ant stogo, visur nutekėdamas srovena kažkoks stiklinis skystis, kažkas juodo, blizgančio, blyksinčio įvairiaspalviais spinduliais. Po DMT sukeltų regėjimų, po orgazmo priepuolių, po visko, kas buvo, ši nauja haliucinacija sukrėtė mane iki sielos gelmių. Koks čia skystis ir kas apskritai dedasi? Aš žvilgtelėjau į ją. Žiūrėjau įbedęs akis ir mačiau savo proto paviršiaus atvaizdą. Kas tai buvo — translingvis-tinė materija, gyva, besikaitaliojanti alcheminės begalinės prarajos atmaina ar lytinio akto, atlikto visiškoje beprotybėje, derinys? Vėl pažvelgiau į juodą gelmę ir šįkart išvydau lamą, mokantį mane tibetiečių kalbos, — tuo metu jis turbūt miegojo už mylios nuo čia. Bet skystyje aš išvydau jį, kartu su man nepažįstamu vienuoliu žiūrintį į sidabru blizgančią plokštę. Supratau: jie stebi mane! To jau neįstengiau suvokti. Nukreipiau žvilgsnį nuo skysčio ir savo partnerės: tokia buvo stipri ją gaubianti nežmoniškumo aura <...> Būtent šis įvykis paskatino mane susidomėti violetiniu skysčiu, kurį, jei tikėti gandais, šamanai ajachuaskero išskiria iš odos ir naudoja burdami ir gydydami".

Amerikos šamanai kaip haliucinogeną vartoja stiprų tabaką: kramto, rūko ir svaigsta nuo tirštų jo dūmų.

Šiuo požiūriu vertinant senolių dvasinę patirtį, reikia nepamiršti dviejų aplinkybių. Pirma, iki dvasinio senojo pasaulio nuopuolio „šventas tabakas", „chaoma", „pejotlis", „strafarija", „ajachuaska" ar grybai nebuvo kasdienio vartojimo produktai. Vadinasi, nebuvo tokie ir kenks-

----------

*DMT — dimetilpriptaminas, haliucinogeninis narkotikas, gaunamas iš augalo piptademia peregrina.

mingi kaip narkotikai. Juos vartojo kaip haliucinogenus, suvienijančius fizinę ir dvasinę žmogaus būseną, kaip tiltą tarp gyvenimo mažmožių ir gilios jo prasmės. Antra, vartojant haliucinogenų nustatytą dozę, jie sukeldavo anaiptol ne beprotišką kliedesį, bet vaizdingai atskleisdavo tam tikrą tiesą — dvasinio gyvenimo perspektyvą, supažindindavo su jo sąranga ir drauge lavindavo aiškiaregystės gabumus. Šiandien primityvių kultūrų tyrinėtojas nenustemba, kai Pietų Amerikos indėnas, užmerkęs akis, pradeda pasakoti Europoje esančio namo išsidėstymo smulkmenas, apstatymo detales. Jis žino, jog šį stebuklą padarė „neolitinė farmakologija", kaip ją vis dažniau oficialiai vadina.

Daugelis medicinos įstaigų dabar plūkiasi norėdamos išaiškinti tikrąsias senųjų narkotikų paslaptis. Ligi šiol tam trukdė pats požiūris į juos. Niekam neateidavo į galvą, kad reikia tyrinėti haliucinacijų struktūrą. Dar prieš 20—30 metų jas laikė chaotišku kliedesiu ir nematė jų slaptingosios prasmės. Dar 1941 metais Šulcui vienam pirmųjų pavyko identifikuoti augalą, iš kurio actekai gamindavo „ololiuką" — narkotinę medžiagą. Ji, pasak konsvistadorų kronikos, leidžia „suvokti viską, ko nepajėgia suprasti žmogus". 1958 metais JAV spaudoje sumirgėjo žinutė apie augalą y'age, kurio sultys suaktyvina psichotropinius (ekstrasensorinius) sugebėjimus, tarp jų — telepatijai, telegnozijai ir telekinezei. Tačiau visų bandymų rezultatai, kaip turintys karinę svarbą, griežtai įslaptinti.

Pastaraisiais dešimtmečiais ypač populiarūs Karlo Kastanedos užrašai. Majų burtininko vadovaujamas, jis lavino savo parapsichologinius gabumus. Jo stebėjimai, sudarantys seriją knygų, kurių puslapiuose autorius dalijasi patirtimi ir aprašo savo dramatiškus išgyvenimus, patirtus susidūrus su „magiškąją tikrove" — žiauria ir puikia įprasto pasaulio išvirkščiaja puse, įkūnyta nykstančioje Pietų Amerikos indėnų kultūroje, kurioje magija daugelį šimtmečių buvo įprastas ir visur praktikuojamas dalykas.

Iš istorijos žinoma, jog ispanams užkariavus Meksiką, Katalikų inkvizicija visaip bandė išrauti magiją — velnio išradimą. Tačiau daugelis magiškųjų ritualų išliko. Pavyzdžiui, ieškant dingusių daiktų, pasikliautį sapnais arba gebėjimas sapne išeiti iš savo kūno j tolimas keliones. K.Kastanedos žodžiais, „tai, ką mes vadiname tikrove, tėra vienas socialinio konsensuso kultivuojamų ir galimų pasaulio matymo būdų". Taigi burtininkas, kaip ir hipnotizuotojas, sukuria alternatyvų pasaulį, projektuodamas kitus lūkesčius ir atitinkamai kaitaliodamas sampratą ir vertinimą, idant galėtų sukurti naują konsensusą. Mokydamas K.Kasta-nedą magijos, mokytojas don Chuanas išmokė jj kitaip matyti pasaulį. 1972 m. gruodį S.Kinui duotame interviu jis pasakė, kad „tai, ką jis (don Chuanas) vadina „regėjimu", yra pasaulio suvokimas be jokių aiškinimų. Tradicinės filosofijos terminu tai yra nuostaba. Būtent magija leidžia taip jį suvokti. Kad sugriautume įsitikinimą, tarytum pasaulis esąs toks, koks jis aprašytas atrodo, jūs turite išmokti naujai vaizduoti pasaulį — magiškai, o paskui abudu išsaugoti. Tuomet jūs įsitikinsite, jog nei vienas iš šių aprašymų nėra galutinis. Dar akimirka, ir jūs tarsi slys-tate tarp sąvokų: „sustabdote pasaulį" ir „matote". Pasineriate į nuostabą, tikrąją nuostabą — pasaulio regėjimą be jokių aiškinimų".

Į S.Kino klausimą, ar galima peržengti aiškinimo ribas naudojant vien tik psichodelines priemones, K.Kastaneda atsakė:

„Nemanau <...> Niekada nevartojau LSD, bet, mokydamasis pas don Chuaną, įsitikinau, kad psichotropinės priemonės tik padeda sustabdyti įprastų interpretacijų srautą <...> ir pakirsti pasitikėjimą adekvačiu suvokimu. Tačiau pačios psichotropinės priemonės nepadės „sustabdyti pasaulio". Būtinas pilnavertis alternatyvus pasaulio aprašymas. Štai kodėl don Chuanas mane mokė būtent magijos".

„Ar psichotropinės priemonės, kuriam laikui ištrynusios ribą tarp „aš" ir pasaulio, leidžia mistiškai susilieti su gamta? Daugelio kultūrų, iiaugojusių žmogaus ir gamtos vienovę, apeigose būdavo vartojamos psichotropinės medžiagos. Ar jūsų magiškoji patirtis prilygo tai, kada Jūs rūkėte „pejotą", „dūmelį" ir vartojote pejotlį, „velnio žolę", traukėte „durnelį"? Don Chuano mokinys atsakė:

„Ne tik analogiška, bet kur kas intensyvesnė. Kiekvieną kartą, vartodamas psichotropinius augalus, galvodavau apie tai ir todėl visuomet galėdavau suabejoti atliekamo bandymo patikimumu. Bet, pavyzdžiui, tuomet, kai su manimi kalbėdavosi kojotas, negalėdavau tokiu būdu apsisaugoti. Nesugebėdavau to suvokti. Aš iš tikrųjų buvau sustabdęs pasaulį ir trumpam išėjęs už įprasto, Vakarų pasauliui būdingo pasaulio suvokimo ribų".

„Kaip Jūs dabar suprantate psichotropinių priemonių svarbą magijos moksle?"

„Don Chuanas psichotropines priemones vartojo tik man pradėjus mokytis, nes aš, jo žodžiais, buvau pernelyg pasitikintis ir „suvaržytas". Laikiausi savojo pasaulio įvaizdžio kaip skęstantysis šiaudelio. Psichotropinės priemonės mano gynyboje — pasaulio suvokime — padarė spragą. Dogmatinis įsitikinimas sugriuvo. Tai, suprantama, nepraėjo be pėdsakų, t.y. „praskiedė klijus", sujungusius įprastą pasaulį Į nedalomą visumą; mano kūnas neįtikėtinai nusilpo, ir prireikė kelių mėnesių, kad jis atsistatytų. Buvau visiškai išmuštas iš vėžių".

„Ar don Chuanas visada vartoja psichotropines priemones, norėdamas „sustabdyti pasaulį?"

„Ne. Jis gali „sustabdyti pasaulį" kada panorėjęs. Jis man kartą pasakė, jog mano bamdymas „matyti" be psichotropinių augalų yra tuščias reikalas, bet jei aš elgčiausi kaip karys ir būčiau visiškai už tai atsakingas, man jų nereikėtų, — jos tik susilpnintų mano kūną".

Taigi aišku, kad šamanai vartoja haliucinogenus norėdami „regėti", t.y. be jokio aiškinimo suvokti pasaulį. Šios medžiagos leidžia žmogui laisvai parodyti ir pažinti savo vidinį pasaulį, nors tikrasis šamanas gali susisiekti su dvasiomis ir be jų.

Tačiau pastoviai vartojant šiuos narkotikus žmogaus dvasinės laisvės siekis gali virsti narkomanija, nes dvasios priklausomybė nuo kūno sumažėja tik sąlyginai: „pono kūno" vietą užima „ponas narkotikas".

Reikia pasakyti, jog bet kokio transo metu (ypač šamanų praktikoje) būtinai narkotizuojamas organizmas, bet kartu narkotikai vartojami natūraliai, nedidelėmis dozėmis, yra tarsi paleidžiamasis mechanizmas.

Senoviniuose vedų tekstuose jau prieš pusketvirto tūkstantmečio minima, kad didžiausias, per gyvenimą neišsemiamas, žmogaus jėgų šaltinis yra virš antakių. Vėliau jogų mokymas su šiuo tašku siejo aukščiausios čakramos centrą — tūkstantlapio lotoso, pirmąkart pra-žystančio tik pasiekus grįžtamąją ekstazę, išsilaisvinimą. Toje kaktos srityje yra kankorėžinė liauka, kuri daugelyje senovinių tekstų vadinama trečiąja akimi. Prašviesėjimo akimirką žmogus pradeda regėti aukštesnį mistinį, nematerialų pasaulį, su ja siejama ir aiškiaregystės dovana. Beje, be šių senųjų tekstų, 1886 metais Anglijoje ir Vokietijoje dar išėjo dvi garsių anatomų monografijos, teigiančios, kad kankorėžinė liauka iš tikrųjų yra trečioji akis, mūsų paveldėta iš ropliagyvių, turinčių ją lig šiol. Šios liaukos svarba žmogaus gyvenime buvo ginčytina, kol 1959 metais Aronas Lerneris įrodė, kad ji organizme glaudžiai susijusi su melatonino gamyba, kuris savo ruožtu virsta serotoninu, veikiančiu psichiką. Jo derinio pažeidimai sukelia depresijas ir, kaip dabar daugelis spėja, — šizofreniją. Katėms ir žiurkėms serotonino blokada įjungia lėtą miego la/e, žmogui, atvirkščiai, — greitą, o tai reiškia, kad jo sintezės dėka žmogus supranta savo sapnus. Be serotonino derinio sapnai nepasiekia žmogaus sąmonės. Daug serotonino turi datulės ir bananai, bet ypač daug jo yra dervoje ir laukinių figų vaisiuose. Po tokiais medžiais savo pranašiškus vaizdinius regėdavo senovės pranašai. Po figos medžiu ir Buda pažino Tiesą — Kančios šaltinį.

Serotoninas — organizmo natūraliai gaminamas narkotikas — gali lengvai virsti lizergininės rūgšties dietilamidu, labiau žinomu kaip LSD, gaunamu iš skalsių. LSD veikiant psichiką, vaizdinis mąstymas nustelbia loginį ir jų tarpusavio santykis būna kaip ankstyvojoje vaikystėje (iki trejų metų). Tai įvyksta dėl realių vaizdų ir haliucinacijų susimaišymo (subjektyvusis pasaulis projektuojamas į objektyvųjį), stiprėjančio neatsakingumo jausmo ir dėl pagreitėjančių psichikos procesų — tarsi lėčiau slenkančio laiko. Vartojant LSD, laikrodžio sekundinė rodyklė tiesiog sustingsta. Jos judėjimui pastebėti reikia „pragariškos kantrybės". Kalba pasidaro neaiški, žodžiai susilieja į vieną srautą, grūdasi vienas ant kito.

Šveicarų chemikas Hofmanas, 1943 metais atradęs LSD, pirmasis aprašė, kaip jam, išgėrus ketvirtį gramo preparato, jau po kelių minučių pradėjo svaigti galva, ėmė kvailas juokas, nerimas, atbuko dėmesys, iškreiptai suvokė aplinką. Preparato paveiktas, jis ryžosi per visą miestą važiuoti namo dviračiu. Važiuojant rodėsi, kad jis nejuda, stovi vietoje, nesuvokė laiko, bijojo išprotėti. Namuose užplūdo spalvotos haliucinacijos, galva ir kojos pasidarė it švino pripiltos. Atrodė, jo „Aš", atsiskyręs nuo jau mirusio, išsitiesusiu ant sofos kūno, plevena kažkur erdvėje. Iškviestas gydytojas nerado jokių širdies ir plaučių veiklos sutrikimų. Per vakarą visos anomalijos išnyko, ilgiausiai truko „garsų sukeltos vizijos".

Vėliau LSD buvo laikomas stipriausiai veikiančiu narkotiku. Jo formulės sudėtį tyrusių chemikų nuomone, veiksmingesnės priemonės gamtoje nėra. Gydytojai teigia, kad LSD dirgina akies regėjimo ląsteles, ir todėl smegenys mato nesamą šviesą ir spalvas. Regėjimai labai švytintys, spalvingi. Haliucinacijos nėra vien paprasčiausias vaizdų kaleidoskopas, bet į išorinį pasaulį projektuojamas žmogaus vidinis pasaulis. Šis narkotikas nesukelia narkomanijos potraukio, bet yra pavojingas dėl veikimo metu atsirandančio neatsakingumo ir galybės jausmų.

Kitas serotonino produktas — bufoteninas — yra pradžių pradžia, kilusi iš šamaniškų grybų.