*

Šamanai: haliucinogenai


* dykai.lt [Power]

Šamaniškų apeigų metu labai svarbūs yra psichodisleptikai (ha­liucinogenai). Visoje Sibiro ir Arkties teritorijoje nuo senų laikų pagrin­dinė psichoaktyvi priemonė buvo raudonoji musmirė. Pavyzdžiui, chantų šamanas prieš apeigas vieną dieną pasninkaudavo, o vakare suval­gydavo tris arba septynis tokius grybus (retsykiais net dvidešimt) ir eidavo miegoti. Po kelių valandų jis staiga drebėdamas pabusdavo ir pra­nešdavo, ką jam pasakė dvasios, po to vėl užmigdavo ir rytą imdavosi šamano apeigų.

Koriakų šamanai valgydavo musmires tuomet, kai reikėdavo bendrauti su piktosiomis dvasiomis ar mirusiųjų sielomis.

Raudonosiomis musmirėmis apsinuodijama. Jas suvalgius, pa­rausta veidas, kaklas ir krūtinė, dažnėja pulsas, mato haliucinacijas — ryškias spalvotas dėmes, apima ramybės jausmas, sutrinka laiko ir erd­vės suvokimas. Jau po kelių minučių šie reiškiniai išnyksta. Išlieka ke­letą valandų trunkantys džiaugsmas ir palaima.

Europos musmirės, beje, nuodingesnės nei Sibiro, ir, jas varto­jant, reikia būti dar atsargesniam. Lengvai apsinuodijus, jaučiamas pa­gyvėjimas ir judesių laisvumas, lyg išgėrus svaigalų. Stipriai apsinuodi­jus, aplinkiniai daiktai atrodo tai labai maži, tai labai dideli, pagyvėjimą keičia depresija. Prisivalgiusis musmirių sėdi ramiai ir, linguodamas į šalis, kalbasi su šeimos nariais. Netikėtai jo akys išsprogsta, jis prade­da konvulsiškai gestikuliuoti, dar su kažkuo kalbėti, giedoti, šokti. Po to būna pertrauka, ir kad būtų galima sugrįžti „iš ten", reikia dar suvalgyti musmirę.

Musmirės poveikis būtų dar stipresnis, jei alkaloidas nepasiša­lintų iš organizmo su šlapimu. Todėl, pavyzdžiui, koriakai musmirių val­gytojo šlapimą laiko vertingu gėrimu: jį išgeria pats arba vaišina kitus.

Slaviškas musmirės pavadinimas, matyt, toks pat aprašomasis posakis, saugantis paslaptingąjį pavadinimą, nurodantis jo svaiginamąją galią ir šventąją paskirtį. Tai „dvasiamirė" — piktųjų dvasių persekioto­ja.

Reikia pažymėti, kad musmirių valgymas buvo paplitęs ne tik tarp šamanų, bet ir pačiuose įvairiausiuose Indijos kultuose. Visur ant šventovių sienų randame jų atvaizdus. Germanai iš musmirių gaminda­vo gėrimą, kurį gerdavo prieš mūšį, virsdami padūkusiais naikintojais — berserkeriais.

Uralo ir Sibiro tautų musmirės „pank" arba „bang" pavadinimas yra iranėnų žodžio „kanapės" sinonimas. Šiuos augalus kaip ekstazę sukeliančią priemonę plačiai naudojo skitai. Herodotas rašė, kad jų žy­niai ant įkaitintų akmenų berdavo kanapių grūdus ir, apsvaigę nuo pa­kilusių garų, bendraudavo su dvasiomis ir mirusiųjų sielomis.

Dar kai kurie haliucinogenai susiję su Zend-Avestos ir Rigvedos ritualiniu gėrimu soma arba chaoma. Jis veikia panašiai kaip adrenali­nas. Bet jį garbino tik senosios gyvulių augintojų gentys, istorijoje su­vaidinusios griaunamąjį vaidmenį ir dievinusios jėgą bei derlingumą. Tai efedra, jos sultys — velniška priemonė, sukelianti seksualinio atjaunė-jimo jausmą, padedanti atgauti fizines jėgas, bet kartu alinanti širdį.

Amerikos šamanai ligi šiol naudoja šventus (šnekius) grybus: pejotlį, straforiją bei kitus, taip pat ekstraktus iš lianų. Pavyzdžiui, aja-chuaska — nuoviras daugiausiai iš vandeninės lianos banisteriopsis coapi. Šis gėrimas vienas iš labiausiai paplitusių ekvatorinėje Naujojo pasaulio dalyje haliucinogenų, kuriuos vartoja šamanai. Štai kaip aja-chuaską apibūdino mąstytojas Makena, 8-ojo dešimtmečio pradžioje su broliu Denisu keliavęs Amazone per Kolumbiją (šios ekspedicijos tiks­las — tirti haliucinogenus):

„Ekvadore šamanai dživaro vartoja ajachuaską <...> išgėrę jos, geba matyti kažkokią burbuliuojančią it rūgštis substanciją — violetinę arba tamsiai mėlyną, kai, išgėrus ajachuaskos, jus pradeda pykinti, iš-vemiate būtent šį skystį; be to, jis iš odos išprakaituoja. Šį įdomų dalyką dživaro ir naudoja daugelyje savo apeigų. Visa tai laikoma griežčiausio­je paslaptyje. Mačiusieji tvirtina, kad šamanai išpila pliurzą priešais sa­ve ant žemės ir, žiūrėdami į ją, regi kitus kraštus ir laikus. Jei tikėti jais, šio skysčio prigimtis yra visiškai už įprastos patirties ribų; jas sudaro erdvė, laikas ir mintis, arba yra tikra haliucinacija, įgaunanti konkrečią, visada skysčio pavidalo, išraišką".

Panašų skystį prieš pat kelionę į Amazonės tankmes šis moks­lininkas buvo matęs Tibete, kur tyrinėjo vietinių šamanų apeigas. Ten, Tibete, tyrinėdamas haliucinogenus, Makena atliko eksperimentą: pats išbandė vieno pačių stipriausių šios rūšies medžiagų, savo sudėtimi panašių į Amazonės ajachuaskos antpilus, veikimą. Šį bandymą atlikti padėjo viena jo pažįstama mergina. Bandymo metu patirtus išgyveni­mus Makena aprašė knygoje „Tikrosios haliucinacijos":

„<...> Staiga pasijutau skrendąs kelių šimtų mylių aukštyje virš žemės, lydimas sidabrinių diskų. Kiek jų buvo, negaliu pasakyti. Įdėmiai žiūrėjau į apačioje besidriekiantį žemės vaizdą ir greitai supratau, jog lekiu virš Sibiro, matyt, pietų link. Priekyje jau ryškėjo Himalajų kalnai, iškilę priešais gelsvai raudoną Indijos dykumą. Maždaug po dviejų valandų turėjo patekėti saulė. Keletą kartų truktelėjęs, ėmiau leistis ir iš­sirinkau vietą, iš kurios galėjau aiškiai pažinti apvalų duburį — Katman­du slėnį. Dar vienas trūktelėjimas, ir klonis užliejo visą akiratį. Matyt, leidausi dideliu greičiu. Štai šventovė ir Katmandu miesto namai, štai dar viena šventovė, o už kelių mylių į rytus — tviskantys naujai baltinti laiptai į Bodnatche. Paskui pastatas ėmė greitai artėti, virsdamas besi­spiečiančių namų ir gatvių koriu. Tarp šimtų stogų aš susiradau savąjį. Jau kitą akimirksnį, įlėkęs į save, priešais išvydau stogo plokštumą ir moterį. Ji į šį susitikimą atėjo įsitempusi, apsirengusi visiškai jai nede­rančiu ilgu sidabro spalvos vakariniu apdaru iš atlaso, tarytum ištrauktu iš senovinės skrynios, — tokį galima pamatyti senų drabužių krautuvėlėje. Parpuoliau kniūbsčias ir man pasirodė, kad mano delnas paniro į kažkokį vėsų baltą skystį — tai buvo jos drabužis. Iki šios akimirkos nė vienas iš mūsų nelaikėme kito būsimuoju meilužiu. Staiga visos įprastos elgesio normos liovėsi egzistavusios. Mes puolėme vienas prie kito, ir aš aiškiai jutau, kaip perėjau kiaurai jos kūną ir atsidūriau jai už nuga­ros. Vienu judesiu ji nusimetė drabužius. Aš tą patį padariau su savo marškiniais, kurie, plėšiant juos nuo savęs, mano rankose virto sudriskusiu skuduru. Girdėjau, kaip į visas puses pabiro sagos, kaip nukritę sudužo mano akiniai.

Mes mylėjomės. Arba veikiau patyrėme kažką, turintį labai toli­mą, bet visiškai savitą santykį su šiuo užsiėmimu. Mudu, veikiami DMT, dainavome ir klykėme, kočiojomės po stogą, supdamiesi ant subėgan­čių geometrinių haliucinacijų bangų. Moteris pasikeitė: kokia ji tapo, žo­džiais sunku apsakyti, — tyrojo moteriškumo pradžia, Kali, Leukotėja, graikų mitologijos jūrų dievybė, kuria virto šokusi į jūrą Ino, kažkas ero­tiško, bet nežemiško, nukreipto į didžiumą, bet ne į individą, spinduliuo­jančio žmogėdrystės grėsmę, beprotybę, erdvę ir sunaikinimą. Atrodė, ji tuoj tuoj mane suės.

Tikrovė sudužo į šipulius. Tai buvo seksas ant pačios galimybių ribos. Viskas virto orgazmu ir regimuoju vapančiuoju elfų kalbos vande­nynu. Paskui aš toje vietoje, kur susiliejo mūsų kūnai, pamačiau, kaip iš jos ant manęs, ant stogo, visur nutekėdamas srovena kažkoks stik­linis skystis, kažkas juodo, blizgančio, blyksinčio įvairiaspalviais spindu­liais. Po DMT sukeltų regėjimų, po orgazmo priepuolių, po visko, kas buvo, ši nauja haliucinacija sukrėtė mane iki sielos gelmių. Koks čia skystis ir kas apskritai dedasi? Aš žvilgtelėjau į ją. Žiūrėjau įbedęs akis ir mačiau savo proto paviršiaus atvaizdą. Kas tai buvo — translingvis-tinė materija, gyva, besikaitaliojanti alcheminės begalinės prarajos at­maina ar lytinio akto, atlikto visiškoje beprotybėje, derinys? Vėl pažvel­giau į juodą gelmę ir šįkart išvydau lamą, mokantį mane tibetiečių kal­bos, — tuo metu jis turbūt miegojo už mylios nuo čia. Bet skystyje aš išvydau jį, kartu su man nepažįstamu vienuoliu žiūrintį į sidabru blizgan­čią plokštę. Supratau: jie stebi mane! To jau neįstengiau suvokti. Nu­kreipiau žvilgsnį nuo skysčio ir savo partnerės: tokia buvo stipri ją gau­bianti nežmoniškumo aura <...> Būtent šis įvykis paskatino mane susi­domėti violetiniu skysčiu, kurį, jei tikėti gandais, šamanai ajachuaskero išskiria iš odos ir naudoja burdami ir gydydami".

Amerikos šamanai kaip haliucinogeną vartoja stiprų tabaką: kramto, rūko ir svaigsta nuo tirštų jo dūmų.

Šiuo požiūriu vertinant senolių dvasinę patirtį, reikia nepamiršti dviejų aplinkybių. Pirma, iki dvasinio senojo pasaulio nuopuolio „šven­tas tabakas", „chaoma", „pejotlis", „strafarija", „ajachuaska" ar grybai nebuvo kasdienio vartojimo produktai. Vadinasi, nebuvo tokie ir kenks-

----------

*DMT — dimetilpriptaminas, haliucinogeninis narkotikas, gaunamas iš augalo piptademia peregrina.

mingi kaip narkotikai. Juos vartojo kaip haliucinogenus, suvienijančius fizinę ir dvasinę žmogaus būseną, kaip tiltą tarp gyvenimo mažmožių ir gilios jo prasmės. Antra, vartojant haliucinogenų nustatytą dozę, jie su­keldavo anaiptol ne beprotišką kliedesį, bet vaizdingai atskleisdavo tam tikrą tiesą — dvasinio gyvenimo perspektyvą, supažindindavo su jo są­ranga ir drauge lavindavo aiškiaregystės gabumus. Šiandien primityvių kultūrų tyrinėtojas nenustemba, kai Pietų Amerikos indėnas, užmerkęs akis, pradeda pasakoti Europoje esančio namo išsidėstymo smulkme­nas, apstatymo detales. Jis žino, jog šį stebuklą padarė „neolitinė far­makologija", kaip ją vis dažniau oficialiai vadina.

Daugelis medicinos įstaigų dabar plūkiasi norėdamos išaiškinti tikrąsias senųjų narkotikų paslaptis. Ligi šiol tam trukdė pats požiūris į juos. Niekam neateidavo į galvą, kad reikia tyrinėti haliucinacijų struktūrą. Dar prieš 20—30 metų jas laikė chaotišku kliedesiu ir nematė jų slaptingosios prasmės. Dar 1941 metais Šulcui vienam pirmųjų pa­vyko identifikuoti augalą, iš kurio actekai gamindavo „ololiuką" — nar­kotinę medžiagą. Ji, pasak konsvistadorų kronikos, leidžia „suvokti vis­ką, ko nepajėgia suprasti žmogus". 1958 metais JAV spaudoje sumir­gėjo žinutė apie augalą y'age, kurio sultys suaktyvina psichotropinius (ekstrasensorinius) sugebėjimus, tarp jų — telepatijai, telegnozijai ir telekinezei. Tačiau visų bandymų rezultatai, kaip turintys karinę svarbą, griežtai įslaptinti.

Pastaraisiais dešimtmečiais ypač populiarūs Karlo Kastanedos užrašai. Majų burtininko vadovaujamas, jis lavino savo parapsi­chologinius gabumus. Jo stebėjimai, sudarantys seriją knygų, kurių pus­lapiuose autorius dalijasi patirtimi ir aprašo savo dramatiškus išgyveni­mus, patirtus susidūrus su „magiškąją tikrove" — žiauria ir puikia įpras­to pasaulio išvirkščiaja puse, įkūnyta nykstančioje Pietų Amerikos indė­nų kultūroje, kurioje magija daugelį šimtmečių buvo įprastas ir visur praktikuojamas dalykas.

Iš istorijos žinoma, jog ispanams užkariavus Meksiką, Katalikų inkvizicija visaip bandė išrauti magiją — velnio išradimą. Tačiau dauge­lis magiškųjų ritualų išliko. Pavyzdžiui, ieškant dingusių daiktų, pasikliautį sapnais arba gebėjimas sapne išeiti iš savo kūno j tolimas kelio­nes. K.Kastanedos žodžiais, „tai, ką mes vadiname tikrove, tėra vienas socialinio konsensuso kultivuojamų ir galimų pasaulio matymo būdų". Taigi burtininkas, kaip ir hipnotizuotojas, sukuria alternatyvų pasaulį, projektuodamas kitus lūkesčius ir atitinkamai kaitaliodamas sampratą ir vertinimą, idant galėtų sukurti naują konsensusą. Mokydamas K.Kasta-nedą magijos, mokytojas don Chuanas išmokė jj kitaip matyti pasaulį. 1972 m. gruodį S.Kinui duotame interviu jis pasakė, kad „tai, ką jis (don Chuanas) vadina „regėjimu", yra pasaulio suvokimas be jokių aiškinimų. Tradicinės filosofijos terminu tai yra nuostaba. Būtent magija leidžia taip jį suvokti. Kad sugriautume įsitikinimą, tarytum pasaulis esąs toks, koks jis aprašytas atrodo, jūs turite išmokti naujai vaizduoti pa­saulį — magiškai, o paskui abudu išsaugoti. Tuomet jūs įsitikinsite, jog nei vienas iš šių aprašymų nėra galutinis. Dar akimirka, ir jūs tarsi slys-tate tarp sąvokų: „sustabdote pasaulį" ir „matote". Pasineriate į nuosta­bą, tikrąją nuostabą — pasaulio regėjimą be jokių aiškinimų".

Į S.Kino klausimą, ar galima peržengti aiškinimo ribas naudojant vien tik psichodelines priemones, K.Kastaneda atsakė:

„Nemanau <...> Niekada nevartojau LSD, bet, mokydamasis pas don Chuaną, įsitikinau, kad psichotropinės priemonės tik padeda su­stabdyti įprastų interpretacijų srautą <...> ir pakirsti pasitikėjimą adekva­čiu suvokimu. Tačiau pačios psichotropinės priemonės nepadės „su­stabdyti pasaulio". Būtinas pilnavertis alternatyvus pasaulio aprašymas. Štai kodėl don Chuanas mane mokė būtent magijos".

„Ar psichotropinės priemonės, kuriam laikui ištrynusios ribą tarp „aš" ir pasaulio, leidžia mistiškai susilieti su gamta? Daugelio kultūrų, iiaugojusių žmogaus ir gamtos vienovę, apeigose būdavo vartojamos psichotropinės medžiagos. Ar jūsų magiškoji patirtis prilygo tai, kada Jūs rūkėte „pejotą", „dūmelį" ir vartojote pejotlį, „velnio žolę", traukėte „durnelį"? Don Chuano mokinys atsakė:

„Ne tik analogiška, bet kur kas intensyvesnė. Kiekvieną kartą, vartodamas psichotropinius augalus, galvodavau apie tai ir todėl visuo­met galėdavau suabejoti atliekamo bandymo patikimumu. Bet, pavyz­džiui, tuomet, kai su manimi kalbėdavosi kojotas, negalėdavau tokiu būdu apsisaugoti. Nesugebėdavau to suvokti. Aš iš tikrųjų buvau su­stabdęs pasaulį ir trumpam išėjęs už įprasto, Vakarų pasauliui būdingo pasaulio suvokimo ribų".

„Kaip Jūs dabar suprantate psichotropinių priemonių svarbą ma­gijos moksle?"

„Don Chuanas psichotropines priemones vartojo tik man pradė­jus mokytis, nes aš, jo žodžiais, buvau pernelyg pasitikintis ir „suvaržy­tas". Laikiausi savojo pasaulio įvaizdžio kaip skęstantysis šiaudelio. Psi­chotropinės priemonės mano gynyboje — pasaulio suvokime — pada­rė spragą. Dogmatinis įsitikinimas sugriuvo. Tai, suprantama, nepraėjo be pėdsakų, t.y. „praskiedė klijus", sujungusius įprastą pasaulį Į neda­lomą visumą; mano kūnas neįtikėtinai nusilpo, ir prireikė kelių mėnesių, kad jis atsistatytų. Buvau visiškai išmuštas iš vėžių".

„Ar don Chuanas visada vartoja psichotropines priemones, no­rėdamas „sustabdyti pasaulį?"

„Ne. Jis gali „sustabdyti pasaulį" kada panorėjęs. Jis man kartą pasakė, jog mano bamdymas „matyti" be psichotropinių augalų yra tuš­čias reikalas, bet jei aš elgčiausi kaip karys ir būčiau visiškai už tai atsakingas, man jų nereikėtų, — jos tik susilpnintų mano kūną".

Taigi aišku, kad šamanai vartoja haliucinogenus norėdami „re­gėti", t.y. be jokio aiškinimo suvokti pasaulį. Šios medžiagos leidžia žmogui laisvai parodyti ir pažinti savo vidinį pasaulį, nors tikrasis šama­nas gali susisiekti su dvasiomis ir be jų.

Tačiau pastoviai vartojant šiuos narkotikus žmogaus dvasinės laisvės siekis gali virsti narkomanija, nes dvasios priklausomybė nuo kūno sumažėja tik sąlyginai: „pono kūno" vietą užima „ponas narkoti­kas".

Reikia pasakyti, jog bet kokio transo metu (ypač šamanų prak­tikoje) būtinai narkotizuojamas organizmas, bet kartu narkotikai vartoja­mi natūraliai, nedidelėmis dozėmis, yra tarsi paleidžiamasis mechaniz­mas.

Senoviniuose vedų tekstuose jau prieš pusketvirto tūkstantme­čio minima, kad didžiausias, per gyvenimą neišsemiamas, žmogaus jė­gų šaltinis yra virš antakių. Vėliau jogų mokymas su šiuo tašku siejo aukščiausios čakramos centrą — tūkstantlapio lotoso, pirmąkart pra-žystančio tik pasiekus grįžtamąją ekstazę, išsilaisvinimą. Toje kaktos srityje yra kankorėžinė liauka, kuri daugelyje senovinių tekstų vadinama trečiąja akimi. Prašviesėjimo akimirką žmogus pradeda regėti aukštesnį mistinį, nematerialų pasaulį, su ja siejama ir aiškiaregystės dovana. Beje, be šių senųjų tekstų, 1886 metais Anglijoje ir Vokietijoje dar išėjo dvi garsių anatomų monografijos, teigiančios, kad kankorėžinė liauka iš tikrųjų yra trečioji akis, mūsų paveldėta iš ropliagyvių, turinčių ją lig šiol. Šios liaukos svarba žmogaus gyvenime buvo ginčytina, kol 1959 metais Aronas Lerneris įrodė, kad ji organizme glaudžiai susijusi su melatonino gamyba, kuris savo ruožtu virsta serotoninu, veikiančiu psichiką. Jo derinio pažeidimai sukelia depresijas ir, kaip dabar daugelis spėja, — šizofreniją. Katėms ir žiurkėms serotonino blokada įjungia lėtą miego la/e, žmogui, atvirkščiai, — greitą, o tai reiškia, kad jo sintezės dėka žmogus supranta savo sapnus. Be serotonino derinio sapnai nepasie­kia žmogaus sąmonės. Daug serotonino turi datulės ir bananai, bet ypač daug jo yra dervoje ir laukinių figų vaisiuose. Po tokiais medžiais savo pranašiškus vaizdinius regėdavo senovės pranašai. Po figos me­džiu ir Buda pažino Tiesą — Kančios šaltinį.

Serotoninas — organizmo natūraliai gaminamas narkotikas — gali lengvai virsti lizergininės rūgšties dietilamidu, labiau žinomu kaip LSD, gaunamu iš skalsių. LSD veikiant psichiką, vaizdinis mąstymas nustelbia loginį ir jų tarpusavio santykis būna kaip ankstyvojoje vaikys­tėje (iki trejų metų). Tai įvyksta dėl realių vaizdų ir haliucinacijų susimaišymo (subjektyvusis pasaulis projektuojamas į objektyvųjį), stiprėjančio neatsakingumo jausmo ir dėl pagreitėjančių psichikos procesų — tarsi lėčiau slenkančio laiko. Vartojant LSD, laikrodžio sekundinė rodyklė tie­siog sustingsta. Jos judėjimui pastebėti reikia „pragariškos kantrybės". Kalba pasidaro neaiški, žodžiai susilieja į vieną srautą, grūdasi vienas ant kito.

Šveicarų chemikas Hofmanas, 1943 metais atradęs LSD, pirma­sis aprašė, kaip jam, išgėrus ketvirtį gramo preparato, jau po kelių mi­nučių pradėjo svaigti galva, ėmė kvailas juokas, nerimas, atbuko dėme­sys, iškreiptai suvokė aplinką. Preparato paveiktas, jis ryžosi per visą miestą važiuoti namo dviračiu. Važiuojant rodėsi, kad jis nejuda, stovi vietoje, nesuvokė laiko, bijojo išprotėti. Namuose užplūdo spalvotos ha­liucinacijos, galva ir kojos pasidarė it švino pripiltos. Atrodė, jo „Aš", atsiskyręs nuo jau mirusio, išsitiesusiu ant sofos kūno, plevena kažkur erdvėje. Iškviestas gydytojas nerado jokių širdies ir plaučių veiklos su­trikimų. Per vakarą visos anomalijos išnyko, ilgiausiai truko „garsų su­keltos vizijos".

Vėliau LSD buvo laikomas stipriausiai veikiančiu narkotiku. Jo formulės sudėtį tyrusių chemikų nuomone, veiksmingesnės priemonės gamtoje nėra. Gydytojai teigia, kad LSD dirgina akies regėjimo ląsteles, ir todėl smegenys mato nesamą šviesą ir spalvas. Regėjimai labai švy­tintys, spalvingi. Haliucinacijos nėra vien paprasčiausias vaizdų kalei­doskopas, bet į išorinį pasaulį projektuojamas žmogaus vidinis pasau­lis. Šis narkotikas nesukelia narkomanijos potraukio, bet yra pavojingas dėl veikimo metu atsirandančio neatsakingumo ir galybės jausmų.

Kitas serotonino produktas — bufoteninas — yra pradžių pra­džia, kilusi iš šamaniškų grybų.

1/1 (1)---
« Spauda « Pagrindinis

* * Gen. time: 0.0191
* © xneox.com