Sausra ir bado grėsmė Afrikos rage

Afrikos ragą ištiko sausra, o su ja atsėlino ir badas. Daugiau kaip 12 milijonų žmonių rytinėje Afrikos dalyje kenčia nuo maisto stygiaus, dešimtys tūkstančių kasdien lėta vora slenka į pietus, ieškodami maisto ir prieglobsčio, o Kenijos šiaurėje jau susikūrė pasaulyje didžiausia pabėgėlių stovykla, kurią gelbėtojai vadina tiesiog miestu.

Šiame mieste glaudžiasi beveik pusė milijono gyventojų, ir kasdien jis pasipildo bemaž tūkstančiais naujų alkanų bedalių, atėjusių iš labiausiai sausros kankinamo centrinio Somalio regiono. Sausra ir badas piktus savo dantis šiepia Etiopijoje, Džibutyje ir Somalyje, bet skaudžiausiai visada kenčia tie, kurie ir taip jau yra nuskriausti, šiuo atveju – somaliečiai. Tai žmonės be valstybės ir be valdžios, tie, kuriais niekas nesirūpina, todėl jie mėgina patys savimi pasirūpinti – pabėgti.

Nuo bado bėgantys žmonės, išsekę vaikai ir pakelėse besimėtantys kritusių gyvulių kaulai – tai šių dienų Rytų Afrikos kasdienybė, kuri nebestebina. Pasak Jungtinių Tautų, kurios Afrikos Ragą oficialiai paskelbė bado zona, ši sausra ir po jos kilęs badas – blogiausias per pastaruosius 60 metų. Maisto kainos regione išaugo 120 procentų, bet ir brangiai jo nusipirkti neįmanoma, juolab kad pinigų sausros ir bado kamuojamų žmonių kišenėse – mažoka.

Dar viena problema: suskaičiuoti nuostolius ir mastus tokioje Dievo ir žmonių pamirštoje teritorijoje kaip Somalis – sunku. Didžiulės teritorijos, kuriose gyvena ir kenčia žmonės, – tai nežinoma žemė pagalbos organizacijoms, nes ten patekti, suskaičiuoti nuostolius ir padėti žmonėms – neįmanoma.

Blogiausia situacija – regionuose netoli Somalio sostinės Mogadišo, Bakole ir žemutiniame Šabelyje, bet būtent ten siaučia islamistų grupuotė „al-Shabab“, kuri yra siejama su „Al Quaeda“ ir nenori, kad jų valdomoje teritorijoje zuitų pagalbos organizacijos.

http://geografija.lt/wp-content/uploads/2011/08/Bado-gresme.png

Dar 2009 metais islamistai uždraudė visoms pagalbos organizacijoms įžengti į jų kontroliuojamą teritoriją, nes esą šios užsiima politika, bet ne realia pagalba. Ištikus badui, buvo atsiradusi menka viltis, kad „al-Shabab“ pozicijos sušvelnės, pasigirdo kalbų, kad karingieji islamistai net siūlo pagalbos organizacijoms vykti į nelaimės krečiamas teritorijas, bet vos prieš dieną ši informacija buvo paneigta.

JTO oficialiai paskelbus, kad Somalyje – badas, islamistai oficialiai pranešė, jog tai – Vakarų pramanas, esą jokio bado nėra, todėl pagalbos nereikia. Pasak specialistų, gali būti taip, kad „al-Shabab“ vadovybėje kilo nesutarimų, kaip elgtis šioje ekstremalioje situacijoje. Islamistai, valdantys kelis Somalio regionus ir kovojantys su silpna vyriausybe, šalies sostinėje nenori pripažinti, kad jie pražiopsojo tokio masto nelaimę, todėl dabar viską yra linkę neigti.

O neigti tikrai yra ką, nes kasdien krentantys gyvuliai, o paskui juos mirštantys žmonės jau bado akis visam pasauliui. Pasak specialistų, dirbančių regione, beveik visos klajoklių bandos išdvėsė, gyvuliai, kurie dar gyvi, – parduodami itin pigiai, bet niekas jų neperka, nes vos po kelių dienų ir jie padvės. Šiame regione gyvuliai yra visas kilnojamasis ir nekilnojamasis žmonių turtas, nuo to, kiek gyvulių turi šeima, dažnai priklauso visas jų gyvenimas, o kai šie pradeda kristi, šeimą ištinka badas ir mirtis.

Norėdamos išgelbėti šeimas ir vyresniuosius vaikus nuo bado, motinos dažnai pasmerkia savo jaunėlius mirčiai. Pasak medikų, dirbančių didžiausioje pabėgėlių stovykloje Dabaade, vaikai, kuriems dar nesuėjo penkeri, – dažniausios bado aukos, o motinos, žinodamos, kad jų išgelbėti greičiausiai nebepavyks, tiesiog ima juos ruošti mirčiai dar tada, kai šie būna gyvi.

Mirties ir gyvenimo akistatos Afrikos gyventojams – dažnas reiškinys. Sausros ir bado protrūkiai čia atslenka kas keleri metai, tiesa, taip blogai jau senokai nebuvo. Pasak specialistų, vos prieš penkiasdešimt metų sausros čia kartodavosi kas dešimtmetį, vėliau – kas penkerius metus, na, o dabar – kas dvejus metus. Šis negailestingas gamtos reiškinys siejamas ne tik su klimato kaita, bet ir su žmonių veikla, klajoklių, ganančių savo gyvulius ten, kur pakliūva, neatsakingu elgesiu ir, žinoma, su stabilios valdžios nebuvimu regione.

Išdraskytos bendruomenės, išsilakstę žmonės, jokios sausrų ir bado prevencijos nebuvimas regioną stumia į dar didesnę bedugnę. Pasak humanitarinės pagalbos specialistų, dar po kelerių metų ir kelių panašių sausrų Afrikos Ragas taps itin nesvetinga vieta žmonėms gyventi. Tiesa, nesvetinga ji buvo jau ir anksčiau, beveik dvidešimt penkerius metų regioną siaubė toks baisus badas, jog nuotraukos ir pasakojimai pasaulį šiurpina iki šiol. Vėliau, subyrėjus Somalio valstybei, 1992 metais maisto vėl stigo, o prasidėjęs chaosas tęsiasi iki šiol. Tęsiasi chaosas, tęsiasi ir badas.