Seksualinių nusikaltėlių portretai: zoofilija tampa fetišu

Kai kuriose šalyse nieko nestebina jaunų vaikinų seksualinė patirtis su gyvuliais. Viduržemio jūros kraštuose normalu, jei vaikinas santykiauja, pavyzdžiui, su asilu. Galima tikėti, kad tose Norvegijos vietose, kur žmonės daug laiko praleidžia su gyvūnais, seksualiniai santykiai su jais nėra retenybė. Dažnai tai tik „nekalti“ žaidimai.

7-ajame dešimtmetyje Danijoje viena pornografijos žvaigždė papasakojo apie savo malonius seksualinius išgyvenimus su gyvūnais. Ji parodė, kad „tai“ daro su kiaule ir šuniu.

Į zoofiliją linkę asmenys dažniausiai turi psichikos sutrikimų, zoofilija, matyt, rodo, kad žmogus kitokiu būdu nesugeba užmegzti seksualinių ryšių. Šiam nukrypimui atsirasti, turbūt, svarbiausias seksualinių santykių stygius.

Dažniausiai zoofilija išryškėja paauglystėje, nes tokio amžiaus vaikai kartais būna labai gašlūs, tačiau išnyksta normaliai seksualiai bendraujant,

Sovietų Sąjungos laikais apie lytinį auklėjimą dviprasmišką knygą išleidęs mokslininkas J. Zalytis aprašo vieną iš zoofilijos atvejų:

„15-metis vaikinas, būdamas įkaušęs, susilažino su draugais, kad išprievartaus kalakutą. Prievartaudamas vargšą paukštį, jis patyrė malonumą. Nuo tada onanizavimasis įprastu būdu jam nebeteikė malonumo, nors jis ir stengdavosi įsivaizduoti, jog santykiauja su labai gražiomis mergaitėmis. Šiokį tokį pasitenkinimą šis patirdavo įsivaizduodamas kalakutą: išskleista uodega, paraudęs kaklas ir skausmingas karksėjimas. Po masturbacijos su tokiu vaizdiniu paauglys neberasdavo sau vietos ir pradėjo sapnuoti košmarus, kurie truko 20 metų. Ir nors vaikinas vedė, tačiau seksualinis gyvenimas neteikė pasitenkinimo. Atrodė, tarsi beširdiškai išprievartautas paukštis „keršijo“ nusikaltėliui. Be abejonės, neiškentęs įtampos, jau būdamas vyras, kalakuto skriaudėjas pradėjo vaikščioti pas psichiatrą.“

Paauglystėje daugelis vaikų yra linkę į kraštutinumus. Jiems būna nesunku peržengti ribą tarp juoko, tyčiojimosi ir smurtavimo. Iš esmės mažą vaiką apskritai domina jį supantis pasaulis: jam būna įdomu, ką auginamas šuniukas slepia po uodega, tačiau tai jokio polinkio nerodo.

Garsaus amerikiečių mokslininko A. Kinsey šeštame dešimtmetyje atlikto tyrimo duomenimis, 8 proc. vyrų ir 3,6 proc. moterų bent kartą gyvenime yra santykiavę su gyvūnu. 1974 metais atliktas analogiškas tyrimas parodė, jog su gyvūnais yra santykiavę 4,9 proc. vyrų ir 1,9 proc. moterų. Procentai galėjo pakisti todėl, kad smarkiai sumažėjo JAV ūkiuose gyvenančių žmonių skaičius, todėl ir tikimybė tuo užsiimti – sumažėjo.

Tačiau ne visada zoofilija išsivysto tik dėl artimų ryšių su augintiniais ar atsiranda momentiškai dėl paaugliško agresyvumo ir smalsumo. Lietuvoje ir pasaulyje tai tampa fetišo rūšimi.

Tad šiek tiek apie lietuvius...

Tokie asmenys be jokio gėdos jausmo ar bandymo įslaptinti savo tapatybę registruojasi pažinčių svetainėse. Jei tikiesi internete sutikti antrąją savo širdies pusę, gali visai nesistebėti, sulaukęs pasiūlymo auginti kartu šunį. Randame ir mes tokį.

Zoofilas: Labas, atrodai kitokia, gal sudomintų šuo patinas?

– Labas, kas?

Zoofilas: Rotveilerio auginimas dviese, dėl fuckinimo.

– dėl ko??? (tikimės, jog neteisingai kažką supratome)

Zoofilas: Na, seksui.

– Tai yra žiaurus elgesys su gyvūnais! Fe

Zoofilas: O jei šuo agresyvus ir pats puola?

Teisiškai – pagrindinė zoofilijos problema ta, jog gyvūnas pats negali duoti sutikimo santykiauti, todėl taip yra pažeidžiamos jo teisės. Kitas aspektas – amoralumas ir savigarba.

Lietuvoje taip pat žinomas atvejis, kai į ligoninę buvo pristatyta moteris, „susirakinusi“ su didelės veislės šunimi. Pastarasis, negalėdamas ištraukti savo organo iš šeimininkės kūno – ją gerokai apkandžiojo. Ūkiuose zoofilijos atvejų pasitaiko daugiau, tačiau prievartautojai dažniausiai būna vyrai, kurie veikia „neįkliūdami“, o ir sužinoję tai asmenys retai praneša teisėsaugos pareigūnams.

Daugelyje valstybių zoofilija yra uždrausta. Kitur įstatymais neleidžiama blogai elgtis su gyvūnais, neužsimenant apie santykiavimą. Tokiose šalyse kaip Danija ir Švedija, zoofilija nėra neteisėta.

Belgijoje, Vokietijoje ir Rusijoje taip pat yra leidžiama zoofilinė seksualinė veikla, bet ne pornografija su gyvūnais. Praeityje kai kurie zoofiliją draudžiantys įstatymai buvo kuriami iš baimės, kad gims monstriški gyvūnų ir žmonių hibridai. Šiais laikais pagrindinė priežastis yra nuogąstavimai dėl gyvūnų gerovės.

Ir nors manoma, kad zoofilija dažniau pasireiškia žemesnio intelekto, kaime gyvenančių vyrų tarpe, vis dažniau tai tampa „ponų išmislu“.

Senovėje zoofilija buvo priimtina, nes gyvūnai neturėjo jokių teisių, o moterims tai buvo vienas iš būdų patirti „malonumą“ liekant ištikimai į karą išvykusiam vyrui, tačiau šiandien, esant tokiai seksualinių žaisliukų įvairovei, seksas su gyvūnais – seksualinis nusikaltimas, o tokius asmenis visuomenė smerkia.