Sigitas Parulskis: Nešvankūs pokalbiai

Priešais stūksančio devynaukščio balkone moteris mojuoja baltu skuduru – atrodo, lyg šauktųsi pagalbos iš skęstančio laivo. Niekuo negalėčiau jai padėti. Nemoku daryti dirbtinio kvėpavimo, neturiu kantrybės klausytis bėdų ir nelaimių, neturiu nei laiko, nei noro. Kiek tokių skęstančių šalia mūsų – giminių, artimųjų, ką jau kalbėt apie nepažįstamus žmones. Skęsta sukandę dantis arba garsiai šaukdami – niekas jų negirdi, o jeigu ir girdi, negali padėt.

Anądien štai kas nutiko – buvau svečiuose pas bičiulį. Gyvena margoje provincijoje, vaikai išvažiavę, šuo senas, tvenkinys nuožmiai užžėlęs.

Anksti ryte išeinu į kiemą – jeigu jau esi užmiestyje, reikia iš ryto išeiti į kiemą kylant saulei. Rasa, spinduliai, paukščiai, būdelė už daržinės kampo. Ir staiga greta automobilio stovintis krūmas sako:

- Labas rytas.

- Labas, - atsakau.

Tiesą sakant, per nugarą nubėgo šiurpuliai. Su krūmu dar niekad nesu kalbėjęs. Su šunim kalbėjau, su nuotrauka kalbėjau (kažkada, kai buvau be galo įsimylėjęs), su veidrodžiu kalbėjau (kai visiškai nebuvau įsimylėjęs), bet su krūmu – nė karto.

- Kur stiklainis? - priekaištingai klausia krūmas.

- Koks stiklainis?

- Su mėlyna juostele.

- Nežinau, - pamaldžiai atsakau ir iš karto jaučiu kaltę. Jeigu tai būtų paprastas stiklainis, kas čia nuostabaus, o dabar – su mėlyna juostele. Kažkodėl mintyse iškyla Egipto piramidės ir ant jų sienų eilėmis priploti, lyg volo pervažiuoti faraonai. Kas čia darosi? Gal manyje dabar vyksta kokie nors Mozės reinkarnacijos procesai? Gal aš tuoj galėsiu vesti tautą? Jeigu ne per Raudonąją jūrą, tai bent per rapsų laukus... Kur nors... Per šią nuolatinę identiteto ir ekonominę sumaištį, iš tamsos ir chaoso į geresnį, skaidresnį gyvenimą... Juk krūmai ne kasdieną su žmonėmis kalba.

- Pasakyk šeimininkui, kad padėtų ant suoliuko, - vėl sukomandavo krūmas.

- Gerai... – išlemenau, vos nepridūręs „mano Viešpatie ir Valdove“.

Šeimininkas su šeimininke dar miegojo. Suradau jų virtuvėje daiktą, panašų į stiklainį, nunešiau, pastačiau ant suolelio, nuėjau ligi būdelės, grįžau - indo ant suolo jau nebėra.

- Ar dar ko nors..? – atsargiai pasiteiravau. Krūmas tylėjo. Pasiėmė auką ir užsiraukė. Niūrus kaip Kumrano olos. Jeigu tik įsakytų, būčiau atnešęs kreditinę kortelę ir banko sąskaitas, ir seną pornožurnalą, kurį paslėpiau nuo Jolantos, ir dabar nebeatsimenu, kur.

Praėjus porai dienų po šių įvykių sutikau buvusią studentę. Malonu, kai vadina dėstytoju. Net nežinau, kodėl. Galbūt jaučiuosi išmintingesnis. O ji, ilgai nelaukusi, paklausė patarimo. Įsimylėjusi gerokai vyresnį vyrą ir dabar svarstanti, ką daryti. Gal aš galiu patarti? Suprantu, kad pats jau priskiriamas tai „vyresniųjų“ grupei, ir tai ne itin džiugina.

Kadangi neseniai buvau bendravęs su krūmu, tai patarti tokiais elementariais klausimais man vieni juokai. Dėl viso pikto jai apie krūmą neužsiminiau, bet vis tiek jaučiausi beveik kaip tautos sąžinė ir etalonas. Užlipau ant kalno ir rėžiau pamokslą:

Senas vyras kaip senas šuo – jame atsispindi visos buvusių šeimininkų ydos. Be to, jeigu jis dėl tavęs meta žmoną, kodėl manai, kad po poros metų dėl jaunesnės nemes tavęs? Ir paskui tuos „šeimyninius“ visą laiką velkasi jų buvusių lizdų šleifas – žmonos, vaikai, anūkai, skolos, skrandžio opos, klizmos, protezai...

- Aš jį pakeisiu, jis mane beprotiškai įsimylėjęs, o jo žmona, su kuria jis beveik nebegyvena, jo visiškai nesupranta, - sako ji.

- Žmona nesupranta, o tu jau supranti? – piktdžiugiškai pasidomėjau. – Gal jo žmona iš Egipto?

Juokiasi.

- Taip, mes idealiai sutariame. Jis mano gyvenimo vyras! Net jis pats sako, kad mudu visiškai vienodi, tik jis patirties turi daugiau.

- Nuostabu, - apsidžiaugiau. - Niekas manęs taip nedžiugina, kaip šis moterų naivumas – šitiek tūkstančių metų joms aiškiname, o jos vis tiek savo – aš jį pakeisiu! Su manimi jis nebegers, nebeis į kazino, nebekrapštys prie stalo nosies! Jis mylės tik mane, į kitas nebežiūrės! Ir tas klasikinis diedų triukas – žmona manęs nesupranta, o tu tiesiog atspėji mano mintis. Ir visą laiką suveikia, visą laiką, kaip taip galima? Man net dantis ima skaudėti nuo tokių kvailysčių. Patirties jis turi daugiau. Bet kodėl tą patirtį būtinai reikia kaišioti... Atsipeikėk! Gali seną krėslą aptraukti nauja oda, bet svetimos sėdynės išsėdėta duobė vis tiek liks. Ir žinok, senstantis vyras pamažu grįžta į rago pasaulį – nagai virsta kanopomis, plaukai, tie, kur nosyje ir ausyse – ragėja, styro kaip strypai ir nėra nuo jų išsigelbėjimo. Net jeigu juos ir pašalinsi, jie vis tiek styros, virtualiai, menamai, ir tai baisu.

Jaunos moters ir seno vyro poroje bjauri ne etika, nors davatkos dažniausiai akcentuoja kaip tik šį aspektą, daug skausmingesnis dalykas estetika ir to niekaip negali pakeisti, nes laikas, kaip sako klasikai, negailestingas. Gali kiek nori su depiliatoriumi nardyti po šnerves ir ausis – nepadės.

Iš to, ką ji man atsakė, supratau, kad neįtikinau nė per nago juodymą... Juokiasi linksmai, plasnoja lengvabūdiškais sparnais. Na ir posakis – per nago juodymą. Liaudis, jį sugalvojusi, akivaizdžiai buvo kiek nevalyva. Padorus žmogus negali sau leisti vaikščioti su kažkokiais nagų juodymais.

Kita vertus, ar aš pats labai tikiu tuo, ką sakau? Ar iš tiesų tas jaunas partnerio kūnas labai vertingesnis už senstantį, ypač, jeigu jį valdo asilo smegenys? Dažnai to jauno kūno iš viso nėra, laikas eina, hormonai keikiasi ir maištauja, draugės išteka, lieki viena idealaus vyro griuvėsiuose... Kūnas apskritai greitai atsibosta, kad ir koks tobulas jis būtų. Be kūno reikia dar kažko... Geriausia, kad tas kažkas būtų pinigai. Daug pinigų. Šlamštas. Mozė manyje taip ir neprasimušė. Nieko niekur negaliu nuvesti. Net šios naivios mergaitės. Iškėliau delną ir palaiminau: Instinktas galingesnis už visus mūsų išvedžiojimus. Tiesiog leiskis jo vedama. Moterys tai geriausiai moka.

Išsiskyrėm. Ji laiminga, švytinti, įsimylėjusi. Aš skeptiškas, ironiškas, sarkastiškas. Akimis palydėdamas jos jauną, grakštų kūną pagalvojau: „Na, ir sekasi kai kuriems šunsnukiams“.

Ir vėl ta moteris su balta marška balkone priešais. Jauna. Matyt, vaikas prišlapino. Šuo apvėmė. Arba vyras apdergė. Gerokai vyresnis, senas kelmas, kuriam jau pelenai byra. Bjauriausia, kad ne tik pelenai. Oh, Lord.