Slapti protokolai: M.Gorbačiovas žavėjosi civilių žudynėmis Tiananmenio aikštėje ir palaikė tuos, kurie žudė lietuvius prie televizijos bokšto

Prieš 20 metų rugpjūčio 19-ąją komunistinio režimo šalininkai surengė pučą, po kurio Sovietų Sąjunga žlugo. Slapti dokumentai, kuriuos pavyko gauti vokiečių žurnalui „Spiegel“, rodo, kaip desperatiškai paskutinysis Sovietų Sąjungos lyderis bandė išlaikyti valdžią ir kaip maldavo iš Vokietijos pinigų, kad išsaugotų savo šalį.

Yra vienas momentas – vienintelis sprendimas, už kurį kai kurie žmonės ir po 20 metų vis dar tebekaltina M.Gorbačiovą.

M.Gorbačiovas, paskutinis Sovietų Sąjungos Komunistų partijos lyderis ir paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas, jo žmona ir artimieji atsilaikė prieš nepavykusį perversmą, kurį organizavo KGB, karinė vadovybė ir vidaus reikalų ministras. Jie sugrįžo į Maskvą iš namų arešto M.Gorbačiovo atostogų rezidencijoje Krymo kurorte Forose. Jų lėktuvas sostinėje nusileido 1991 m. rugpjūčio 22 d. naktį 2 val. 15 min. vietos laiku.

Per pastarąsias tris dienas apie 60 tūkst. žmonių buvo susirinkę priešais vadinamuosius Rusijos Baltuosius rūmus, kurie buvo tapę M.Gorbačiovo rėmėjų bastionu. Išgirdę per radiją, kad jis buvo paleistas iš namų arešto Krymo pusiasalyje, jie ėmė džiūgauti ir skanduoti „Prezidentas, prazidentas“, laukdami pasirodant tuomet dar šešiasdešimtmečio M.Gorbačiovo.

Bet M.Gorbačiovas, kuris buvo paleistas tik todėl, kad perversmo lyderiai pabūgo savo pačių žmonių ir nerizikavo šturmuoti „Baltųjų rūmų“, šokiravo savo džiūgaujančius palaikytojus. Užuot paprašęs, kad jį iš oro uosto nuvežtų tiesiai pas rėmėjus, užuot pasimėgavęs pergalės akimirka ir atšventęs sąmokslininkų pralaimėjimą, jis paliepė vairuotojui nuvežti jį į jo vasarnamį. Likusią nakties dalį jis praleido namuose, o kitą rytą nuvažiavo dirbti į Kremlių.

Pagal šių dienų standartus, reklamos požiūriu čia buvo kaip reikiant prašauta pro šalį. Tačiau trys dienos namų arešto Krymo pusiasalyje sutrikdė ne tik visą šalį, bet ir paties M.Gorbačiovo bei jo žmonos Raisos Gorbačiovos vidinę pusiausvyrą.

Už tas tris dienas M.Gorbačiovo žmona sumokėjo labai didelę kainą. Skrisdama į Maskvą, ji buvo priversta atsigulti. Akyse atsirado kraujosrūvos, kalba sutriko, ir ji pajuto, kad paralyžiuota pusė kūno. Gydytojai diagnozavo insultą, kurį, kaip vėliau nustatyta, sukėlė sunkus hipertenzijos priepuolis.

Su stresu, apėmusiu tomis dienomis, kai Sovietų Sąjunga žlugo po beveik 69 metų egzistavimo, Gorbačiovams susidoroti buvo pernelyg sunku. Kaip nauja politinė žvaigždė Maskvoje švytėjo ne Kremliaus šefas, o jo malonės netekęs buvęs protežė Borisas Jelcinas.

Iškart po perversmo B.Jelcinas uždraudė bet kokią Sovietų Sąjungos komunistų partijos, kurios generaliniu sekretoriumi iki tol buvo M.Gorbačiovas, veiklą. Tęsėsi nerusiškų sovietinių respublikų atsiskyrimo procesas, ir M.Gorbačiovas tapo prezidentu be valstybės. Netrukus liko tik vienintelė Sovietų Sąjungos respublika Rusija, kurios M.Gorbačiovas jau nebekontroliavo.

Raisa Gorbačiova dienas po perversmo leido prezidento vasarnamio verandoje. Vieną iš tų dienų ji ištrynė dalį praeities, sudegindama 52 savo vyro jai iš oficialių kelionių parašytus laiškus. Tai buvo, kaip vėliau sakė M.Gorbačiovas, „laiškai iš mūsų jaunystės“, laiškai, kuriuos jo žmona saugojo visą gyvenimą. Bet po Forose patirtų išgyvenimų ji pradėjo visko bijoti, taip pat ir tų, kas įgis valdžią ateityje. Ji verkė, mesdama į židinį rūpestingai saugotus laiškus, ir po to sakė vyrui, kad norėjo apsisaugoti nuo pašaliečių knaisiojimosi po jų gyvenimus.

M.Gorbačiovas, lygiai taip pat niūriai, kaip ir jo žmona žvelgęs į tai, kas gali jo šeimai ir šaliai nutikti per ateinančias savaites, ir ypatingai gerbęs žmonos nuomonę, sekdamas ja taip pat pradėjo deginti kitus dokumentus.

Jis išmetė į ugnį 25 užrašų knygeles. Jose buvo užrašai, padaryti tarnyboje, detalės iš kasdieninio politinio gyvenimo, politikų aprašymai ir įvairūs planai. Vienintelė užrašų knygelė, kurią jis pasiliko, buvo jo asmeninis dienoraštis. Beveik 20 metų turėjo praeiti, kol jis vėl prabilo apie tą incidentą 2011 m. vasarį interviu laikraščiui „Novaja gazeta“.

Oficialūs dokumentai iš beveik šešerius metus trukusios jo tarnybos išliko. M.Gorbačiovas juos pasiėmė su savimi, kai metų pabaigoje paskelbė atsistatydinantis iš Sovietų Sąjungos prezidento posto, ir perdavė juos savo vardo fondui. Nuo tada apie 10 tūkst. dokumentų buvo saugomi fondo patalpose Maskvoje adresu Leningrado prospektas 39. Tarp jų – ir asmeniniai jo užsienio politikos patarėjų Vadimo Zagladino ir Anatolijaus Černiajevo archyvai.

Dokumentai iliustruoja komunistinio eksperimento periodo pabaigą. Juose minučių tikslumu užfiksuotos derybos su užsienio šalių lyderiais, ranka rašytos patarėjų rekomendacijos M.Gorbačiovui, užsirašytos pastabos kalbantis telefonu ir šių pokalbių įrašai, slaptos ambasadorių pastabos ir politbiuro debatų stenogramos.

Nepraleistas nei vienas klausimas, su kuriuo buvo per tuos metus susidūręs tas, kuris save vadino Sovietų Sąjungos reformatoriumi.

Išlikę memorandumai, kuriuose Sovietų Sąjungos lyderiui patariama, kaip užbaigti karą Afganistane, kaip elgtis su emigruoti norinčiais žydais, aiškinama, kodėl jis turėtų atsisakyti susitikti su palestiniečių lyderiu Jasiru Arafatu („iš jo nėra ko tikėtis“), ar kodėl jis neturėtų jauno vokiečių lakūno Mathiaso Rusto, neteisėtai nusileidusio netoli Raudonosios aikštės, perduoti teismui, o vietoj to priimti Kremliuje („yra klausimų, susijusių su jo psichologine būsena“).

Dokumentai tarsi laiko mašina nukelia į praeitį. Jie atskleidžia sustabarėjusios sistemos problemas, kur maištavo valstiečiai ir kalnakasiai, o intelektualai reikalavo demokratinių rinkimų. Baltijos šalių, Gruzijos ir Moldovos žmonės piktinosi Rusija, o Rytų Europoje šmėžavo Brežnevo doktrinos – kad šalys negali pasitraukti iš Varšuvos Pakto – pabaiga.

M.Gorbačiovas, kažkada buvęs provincijos pareigūnu Stavropolyje, stovėjo prie šios šalies vairo stebėdamas, kaip ji dūsta nuo savo dydžio ir biurokratų nenoro keisti kursą. Dokumentai rodo ir tai, kad net ir valdant M.Gorbačiovui biurokratija buvo tokia pat neefektyvi, kaip visada.

Pavyzdžiui, M.Gorbačiovo padėjėjas A.Černiajevas skundžiasi nekompetentingais pasaulinio komunistų judėjimo lyderiais – Prancūzijos komunistų partijos vadovu Georges’u Marchais („netikėlis“) ir JAV komunistų partijos vadovu Gusu Hallu („filisteris su plebėjišku pasipūtimu“). Nepaisant to, Maskva nesiliovė mokėjusi milijonų, remdama savo atstovus visame pasaulyje.

Tuo metu Sovietų Sąjungos parduotuvėse pradėjo trūkti kiaušinių ir cukraus, netgi degtinės buvo mažai. Sąlygos buvo tokios blogos, kad 1988 m. rugsėjį A.Černiajevas turėjo pateikti raštišką prašymą, kad jo vairuotojo Nikolajaus Maikovo bute būtų įvestas telefono ryšys, tam, kad generalinis sekretorius galėtų su juo susisiekti.

Vėliau M.Gorbačiovas kai kuriuos dokumentus panaudojo savo knygose, nuvildamas dabartinę Kremliaus vadovybę. Bet daugelis dokumentų iki šiol yra tabu. Iš dalies todėl, kad jie susiję su sprendimais ar žmonėmis, apie kuriuos M.Gorbačiovas vis dar nenori kalbėti. Bet pagrindinė priežastis – kad jie neatitinka paties M.Gorbačiovo susikurto įvaizdžio – jo kaip reformatoriaus, ryžtingai besiveržiančio į priekį ir palaipsniui performuojančio milžinišką šalį pagal savo idėjas.

Jaunas rusų istorikas Pavelas Stroilovas, šiuo metu gyvenantis Londone, moksliniais tikslais lankydamasis Gorbačiovo fonde, slapta nukopijavo apie 30 tūkst. puslapių ten saugomo archyvo, ir šiandien jie tapo prieinami žurnalui „Spiegel“.

Dokumentai atskleidžia kai kuriuos dalykus, kuriuos M.Gorbačiovas linkęs nutylėti: kad vykstant sovietų valstybės agonijai jis buvo verčiamas veikti, ir kad dažnai chaose pasimesdavo. Taip pat jie rodo, kad jis buvo dviveidis ir, priešingai jo paties teiginiams, kartais buvo susijęs su partijos ir kariuomenės kietąja linija. Kitaip tariant, M.Gorbačiovas gerokai pagražino savo kaip sąžiningo reformatoriaus įvaizdį.

Vakarai gyrė M.Gorbačiovą už tai, kad jis nebandė jėga išlaikyti Sovietų Sąjungos. Iš tiesų iki šiol lieka neaišku, ar Kremliaus lyderis tikrai nesankcionavo karinių veiksmų prieš gruzinus, azerbaidžaniečius ir lietuvius, kurie sukilo prieš Maskvos okupantus 1988-1991 m. Sovietų kariai žiauriai numalšino demonstracijas ir Gruzijoje nužudė 20 žmonių, Azerbaidžane 143, o Lietuvoje 14, jau nekalbant apie Kalnų Karabachą, Padnestrę ir Vidurinę Aziją.

Daugelis dar nepamiršo tragedijos Gruzijos sostinėje Tbilisyje 1989 m. balandžio 8-9 d. naktį, kai aštriais kastuvais ir nuodingomis dujomis ginkluoti rusų kariai numalšino protesto eitynes mieste.

M.Gorbačiovas teigia, kad apie incidentą jis buvo informuotas tik po šešių valandų. Net ir šiandien jis vis dar sako, kad „didžiulė paslaptis“, kas davė įsakymus naudoti smurtą Tbilisyje.

Bet kai M.Gorbačiovas balandžio 11 d., praėjus dviem dienoms po kruvinųjų įvykių, susitiko su Vokietijos socialdemokratų partijos lyderiu Hansu Jochenu Vogeliu, jis stengėsi pateisinti kietosios linijos šalininkus. Vėliau publikuotoje rusiškoje protokolo versijoje jis išbraukė šį pasažą iš pokalbio su Vogeliu: „Jūs girdėjote apie įvykius Gruzijoje. Ten buvo susirinkę pagarsėję Sovietų Sąjungos priešai. Jie piktnaudžiavo demokratiniu procesu, šaukė provokacinius šūkius ir netgi kvietė į respubliką įvesti NATO karius. Mes turėjome griežtai pasižiūrėti į šiuos avantiūristus ir apginti „perestroiką“ - mūsų revoliuciją.“

„Pagarsėję Sovietų Sąjungos priešai“ iš tiesų buvo taikūs civiliai. Iš 20 gruzinų, nužudytų Tbilisyje, 17 buvo moterys.

Pastaba, padaryta 1989 m. spalio 4 d. politbiuro susirinkime, kuomet M.Gorbačiovas sužinojo, kad birželį Pekino Tiananmenio aikštėje buvo nužudyta 3 tūkst. demonstrantų, rodo, kad jis buvo pasirengęs ginti savo reformų planus ir kategoriškai neatmesdamas smurtinių veiksmų reikalingumo.

„Mes turime būti realistai. Jie gynėsi, kaip ir mes. 3 tūkst. žmonių, tai kas?“

Tačiau kai vėliau buvo publikuotas susirinkimo protokolas, šios ištraukos nebuvo.

1990 ir 1991 m. M.Gorbačiovas galėjo manyti, kad tik nedaugelis svarbiausių Vakarų politikų kvestionuos jo vaidmenį kruvinuose konfliktuose su sovietinėmis respublikomis, siekiančiomis nepriklausomybės. Tomis savaitėmis vienintelis Amerikos ir Vakarų Europos rūpestis buvo – ar sovietai iš tiesų pasitrauks iš Rytų Europos. Dėl to jie leido M.Gorbačiovui rėksmingai meluoti jiems, pavyzdžiui, apie tai, kaip Maskva paskutinę minutę pabandė sustabdyti Baltijos šalių nepriklausomybės judėjimą.

1991 m. sausį M.Gorbačiovas, matyt, sutiko padaryti tai, kas jau buvo beprasmiška – paskelbė Lietuvoje Maskvos kontroliuojamą prezidentinį valdymą. Kaip kažkada buvo Budapešte ir Prahoje, „darbininkai“, lojalūs Sovietų Sąjungai, paprašė Maskvos atsiųsti karių jiems į pagalbą – tiksliai taip ir atsitiko. Sausio 13 d. specialūs sovietinės armijos ir valstybinio saugumo padaliniai tankais puolė valstybinės televizijos būstinę Vilniuje ir šturmuodami stotį nužudė 14 žmonių.

Prieš dvi dienas telefonu kalbėdamas su tuometiniu JAV prezidentu George'u Bushu, M.Gorbačiovas kategoriškai neigė, kad Maskva įsikiš į įvykius Vilniuje:

G.Bushas: Aš susirūpinęs dėl jūsų vidinių problemų. Stebėdamas iš šalies, galiu pasakyti: jeigu jums pavyks išvengti jėgos panaudojimo, tai bus naudinga jūsų santykiams su mumis ir ne tik su mumis.

M.Gorbačiovas: Mes įsikišime tik tuomet, jeigu įvyks kraujo praliejimų ar kils neramumai, keliantys grėsmę ne tik mūsų konstitucijai, bet ir žmonių gyvybėms. Aš šiuo metu patiriu milžinišką spaudimą Lietuvoje įvesti prezidento kontrolę. Aš vis dar delsiu ir griežtų priemonių imsiuosi tik labai rimtos grėsmės atveju.

Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis, kurio vyriausybė nuosekliai kovojo už tautų apsisprendimo teisę, nesiėmė kritikuoti M.Gorbačiovo. Kai du lyderiai kalbėjosi telefonu praėjus penkioms dienoms po kruvinųjų įvykių Vilniuje, jis tik tarp kitko paminėjo sovietų karinius veiksmus:

M.Gorbačiovas: Dabar visi pradeda klausinėti: ar Gorbačiovas atsisako savo kurso? Ar atsirado naujas Gorbačiovas, ir jis pasuko į šalį? Aš sąžiningai sakau – mes nekeičiame savo politikos.

H.Kohlis: Kaip politikas, aš suprantu, kad būna momentų, kai manevrai yra neišvengiami, tikintis pasiekti tam tikrų politinių tikslų.

M.Gorbačiovas: Helmutai, aš žinau, kaip jūs vertinate situaciją, ir labai tą gerbiu. Viso gero.

Bet tomis dienomis M.Gorbačiovas prarado paskutinį savo paties žmonių pasitikėjimą. „Jis pusėje tų, kurie įvykdė žudynes Vilniuje“, - karčiai nusivylęs savo dienoraštyje rašė jo artimiausias patikėtinis Anatolijus Černiajevas. Jis savo sekretorei padiktavo ilgą laišką, kuris skamba lyg sąskaitų suvedinėjimas:

„Michailai Sergejevičiau!

Jūsų kalba Aukščiausioje Taryboje (apie įvykius Vilniuje) reiškia pabaigą. Tai nebuvo didelio valstybės vyro pasirodymas. Tai buvo sutrikusi, vapaliojanti kalba. Jūs nenorite sakyti, ką iš tiesų ketinate daryti. Ir jūs tikriausiai nežinote, ką žmonės apie jus galvoja – gatvėse, parduotuvėse ir troleibusuose. Visi jie kalba apie „Gorbačiovą ir jo kliką“. Jūs teigėte, kad norite pakeisti pasaulį, o dabar griaunate šį darbą savo paties rankomis“.

Sekretorė užrašė laišką, bet po to apkaltino A.Černiajevą išdavus M.Gorbačiovą. Laiškas buvo įkištas į seifą ir liko neišsiųstas.

Buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis dažnai figūruoja M.Gorbačiovo dokumentuose. Tuo metu jis buvo daug skolingas Rusijos lyderiui, nes M.Gorbačiovas nusprendė nesiųsti tankų į Rytų Berlyną, kad sustabdytų Rytų Vokietijos žlugimą 1989 m. rudenį. Kitais metais jis nestojo skersai kelio Vokietijų susijungimui. Sukeldamas daugelio savo bendražygių siaubą, M.Gorbačiovas netgi neprieštaravo susivienijusios Vokietijos prisijungimui prie NATO.

H.Kohlis skolą grąžinti sugebėjo 1991 m., ir tai buvo būtent tas, ko iš jo tikėjosi M.Gorbačiovas. Šiuo laikotarpiu H.Kohlis daugeliu atžvilgių buvo M.Gorbačiovo paskutinė viltis.

Sovietų Sąjungos lyderis, matyt, pamiršo, kad prieš keletą metų į Vokietijos kanclerį žiūrėjo kaip į vidutinį provincijos politiką. 1989 m. lapkričio 1 d. Kremliuje priimdamas Rytų Vokietijos lyderio Ericho Honeckerio įpėdinį ir paskutinį Rytų Vokietijos komunistų lyderį Egoną Krenzą, jis jam sakė: „Panašu, kad Kohlis nėra didžiausias intelektualas, bet jis turi savo šalyje tam tikro populiarumo, ypač tarp eilinių piliečių.“

Panašu, kad tuo norėta pasakyti, kad H.Kohlis ne iš tų, dėl kurių reikėtų nerimauti. Pats M.Gorbačiovas daugelį metų ignoravo H.Kohlį. Jis žiūrėjo į jį kaip į amerikiečių idėjų skelbėją ir ilgą laiką keliaudamas po Europą sąmoningai vengdavo Vakarų Vokietijos.

E.Krenzo ir M.Gorbačiovo susitikimo protokolai vėliau buvo publikuoti Maskvoje. Tačiau ištrauka, liečianti H.Kohlį, praleista.

1990 m. vasarą po abiejų vyrų derybų dėl Vokietijos susivienijimo detalių jo santykiai su H.Kohliu pasikeitė. Ledai buvo galutinai pralaužti, kai lapkritį M.Gorbačiovas su žmona Raisa nukeliavo į Vakarų Vokietiją, aplankė Kohlių šeimą jų namuose Ogersheime Vakarų Vokietijoje ir kartu su jais apžiūrėjo netoliese esančią Špejerio katedrą. Jie netgi papietavo mėgstamiausiame H.Kohlio restorane „Deidesheimer Hof“. Ta proga vyrai viena skitą pradėjo vadinti vardais – tai buvo lūžis jų tarpusavio santykiuose.

M.Gorbačiovui prireikė įtakingo Vokietijos kanclerio, kai padėtis jo šalyje tapo pavojinga. Parduotuvėse trūko visko – mėsos, sviesto, pieno miltelių – ir jo populiarumas smuko.

Per tuos mėnesius M.Gorbačiovas vis dažniau ir dažniau siekė telefono ragelio, kad padiskutuotų apie padėtį su savo „draugu Helmutu“, kuris staiga tapo jo patarėju politiniais klausimais. Du vyrai naudojosi specialia telefono linija, ir vargu ar kuris nors iš šių pokalbių tarp Maskvos ir Bonos vėliau atsiras M.Gorbačiovo knygose. H.Kohlis savo memuaruose juos mini taip pat tik probėgomis.

Sovietų Sąjungos vadovo neryžtingumas paaiškėja skaitant nuorašus, kurių dauguma parengti vertėjų, apie tai turėjusių pranešti ir KGB. Pokalbiai pilni M.Gorbačiovo skundų, skęstančio žmogaus pagalbos šauksmų – žodžių, kuriuos buvęs išdidus Sovietų Sąjungos lyderis norėtų nutylėti net ir po dviejų dešimtmečių.

Tuo metu jis norėjo, kad H.Kohlis paragintų Vakarus gelbėti Sovietų Sąjungą. Jis norėjo, kad kancleris apibūdintų artėjantį žlugimą kaip katastrofą, kuri gali sukelti suirutę visame pasaulyje. Žinoma, jis tikėjosi paramos ir kovoje su savo pagrindiniu priešininku Borisu Jelcinu.

1991 m. vasario 20 d. du vyrai vėl kalbėjosi telefonu. H.Kohlis paskambino M.Gorbačiovui po to, kai B.Jelcinas dieną anksčiau per televiziją ragino M.Gorbačiovą atsistatydinti iš posto Kremliuje. M.Gorbačiovas niekada nepublikavo šio pokalbio, nes pokalbis atskleidžia, kaip jis nuvertino savo varžovą ir kaip neteisingai įvertino situaciją:

H.Kohlis: Sveiki, Michailai. Ar atsistatydinsite, kaip reikalauja Jelcinas?

M.Gorbačiovas: Aš manau, kad jis jaučia, jog praranda valdžią ir tampa vis labiau izoliuotas. Jo pasirodymas vakar buvo nevilties apimto žmogaus poelgis arba kvaila klaida. Jelcinas iš prigimties yra griovėjas. Jis neturi pasiūlyti nieko konstruktyvaus. Jis naudojasi sudėtinga dabartine situacija ir bando išprovokuoti politinę kovą.

H.Kohlis: Tai bus jums į naudą.

M.Gorbačiovas: Šiandienos susitikime SSSR Aukščiausioje Taryboje kažkas pasakė, kad tokie metodai netinkami tokio rango žmogui, kaip jis. Jis tikriausiai turės atsiimti savo žodžius. Kazachstano prezidentas ir Ukrainos Aukščiausiosios tarybos pirmininkas jau atsiribojo nuo jo.

H.Kohlis: Tai jums naudinga. Jaučiu, kad dabar jūs jaučiatės geriau. Man malonu tai girdėti.

Mažiau nei po 4 mėnesių išpeiktasis B.Jelcinas daugiau kaip 45 mln. rinkėjų balsų išrinktas pirmuoju Rusijos federacijos, didžiausios sovietinės respublikos prezidentu. Tai reiškė dvivaldystės pradžią, kuri pranašavo sovietų karalystės pabaigą. Balandžio 30 d. telefono pokalbyje H.Kohlis tikino Kremliaus lyderį:

H.Kohlis: Aš darau viską, ką galiu, kad jūs sulauktumėte paramos čia, Vakarų Europoje. Tą patį padarysiu Vašingtone, į kurį nuvyksiu po dviejų savaičių. Jūs turite suprasti, kad kai kurie žmonės čia išsako niūrias prognozes apie jūsų padėtį.

M.Gorbačiovas: Taip, aš tą žinau.

H.Kohlis: Apibendrinant, sakoma maždaug taip. Taip, Gorbačiovas yra stiprus politikas, bet jis nesugebės pasiekti tų dalykų, kuriuos planavo. Šioje situacijoje be galo svarbu sukurti kitokią psichologinę aplinką. Štai kodėl man reikia iš jūsų, Michailai, autentiškos informacijos. Jūs turite man papasakoti, kokia padėtis yra iš tiesų.

M.Gorbačiovas: Žinote, Helmutai, tarp mūsų amerikiečių draugų yra daug žmonių, kurie šnibždasi apie „Gorbačiovo padėtį“. Jie sako, pavyzdžiui: „Žiūrėk, Gorbačiovas remia sąjungos išsaugojimą, o Jelcinas suteiks Baltijos šalims ir kitoms respublikoms nepriklausomybę. Jelcinas remia privačią nuosavybę, o Gorbačiovas pasisako už mišrią ekonomiką. Jelcinas daugiau užsiims vidaus klausimais ir todėl pasitrauks iš kelio amerikiečiams įvairiose pasaulio dalyse.“ Tai nėra patikimos rekomendacijos. Bushas ir jo valstybės sekretorius (Jamesas) Bakeris vis dar laikosi savo principų, bet susiduria su vis didėjančiu spaudimu. Žinoma, aš taip pat turiu įveikti šiuos sunkumus.

H.Kohlis: Jūs tikrai galite manimi pasikliauti, Michailai. Aš tai gerai išaiškinsiu Vakarų Europos ir Amerikos lyderiams.

Liepos 5 d., kai B.Jelcinas jau de facto buvo Rusijos prezidentas, laukiantis savo inauguracijos, H.Kohlis susitiko su M.Gorbačiovu Ukrainos komunistų partijos vasaros rezidencijoje Mežgorėje. Tuo metu nei vienas iš jų nežinojo, kad po metų Ukraina jau bus nepriklausoma valstybė.

Važiuojant iš Kijevo oro uosto į Mežgorę, H.Kohlis apsvarstė blogiausią scenarijų:

H.Kohlis: Aš galvojau, kas nutiktų, jeigu Gorbačiovas staiga pasitrauktų, ir Jelcinas užimtų jo vietą? Turiu pasakyti, kad jau vien mintis apie tai mane gąsdina. Be abejo, šalis negali būti palikta tokiam žmogui.

M.Gorbačiovas: Mes visiškai pritariame šiuo klausimu.

H.Kohlis: Ką darysite, Michailai, jeigu Baltijos šalys galutinai paliks sąjungą?

M.Gorbačiovas: Jos gali tai padaryti, žinoma. Sudėtinga pakeisti jų mintis apie suverenitetą. Jos nenori klausytis jokių racionalių argumentų. Jeigu jos tikrai nori pasitraukti, yra tik vienas kelias tai padaryti – konstitucinis metodas. Bet jos bijo tą daryti normaliu konstituciniu būdu.

H.Kohlis: Jūs tikrai neišlaikysite jų sąjungoje jėga. Kita vertus, Baltijos šalims turi būti aišku, kad nėra kito pasirinkimo, tik tas, kuris numatytas konstitucijoje. Ir Vakarų žodinė parama joms šiuo atžvilgiu nieko nekeičia.

Nei Vokietija, nei Rusija vėliau nepublikavo šio pokalbio, nes H.Kohlio požiūris į B.Jelciną buvo baisus, kaip ir M.Gorbačiovo. Vokietijos kancleris nenorėjo, kad būtų išspausdinta ir tai, kas liudija aiškų skirtumą tarp jo viešai deklaruojamo valstybių apsisprendimo principo ir jo tikrosios pozicijos. H.Kohlis iš tiesų nerėmė Baltijos šalių pasitraukimo iš Sovietų sąjungos, ir norėjo, kad tokie sprendimai būtų palaiminti parlamento Maskvoje.

H.Kohlis: Tik asilas gali manyti, kad sąjungos sunaikinimas kam nors atneš naudą. Sovietų Sąjungos žlugimas būtų katastrofa visiems. Visi, kas tai remia, kelia pavojų taikai. Ne visi mane dėl to supranta. Bet žinokite, kad aš nekeisiu savo nuomonės šiuo klausimu... Gorbačiovo reformų kursas turi būti nuosekliai remiamas. Jeigu Jelcinas pas mus atvyks, aš jam pasakysiu tą patį. Aš jam pasakysiu, kad jis neturi šansų, jeigu nebendradarbiaus su jumis. Amerikiečiai jam pasakys tą patį.

M.Gorbačiovas: Ne, iš tiesų jie jį skatina. Jų akyse jis yra reformatorius.

H.Kohlis: Jeigu Jelcinas atvyks į Vokietiją, tai bus darbo vizitas. Mano svarbiausias tikslas – kad jūs vienas kito nepultumėte.

M.Gorbačiovas: Galbūt gera mintis nekviesti jo kanclerio vardu? Kas nors kitas jį pakviestų, o tada kancleris prisijungtų prie susitikimo tarsi netyčia.

H.Kohlis: Gerai.

M.Gorbačiovo noras gadinti B.Jelcino šansus ir turėti H.Kohlį savo pusėje, jei įmanoma, iš žmogiškosios perspektyvos yra suprantamas. Tačiau politiniu požiūriu jis absurdiškas.

Dar absurdiškiau, kad M.Gorbačiovas vis dar norėjo likti laikomas pasaulio galios lyderiu, net kai buvo priverstas užkulisiuose maldauti pagalbos.

Po dviejų savaičių jis nuvyko į Londoną pirmą kartą dalyvauti septynių didžiausių industrinių šalių viršūnių susitikime ir prašyti, kad jo šalis būtų įtraukta į šį ekonominių „sunkiasvorių“ klubą. M.Gorbačiovui kelią į Londoną nutiesė H.Kohlis, prieštaraujant Amerikai ir Japonijai. Bet iš tikrųjų jis keliavo į Londoną maldauti bent 30 mlrd. JAV dolerių išgelbėti silpstančiai Sovietų Sąjungai ir jos prezidentui.

Daugybė ataskaitų, parašytų per šias savaites – nei vienos iš jų M.Gorbačiovas vėliau nepublikavo – rodo, kad padėtį jis suvokė kaip žeminančią.

Susitikime Kijeve jis išplūdo H.Kohlio delegacijos žmogų, su kuriuo ateinančiomis savaitėmis jam teko daugiausiai kontaktuoti - Horstą Köhlerį, kuris vėliau tapo Vokietijos prezidentu, o tuomet buvo Vokietijos Finansų ministerijos valstybės sekretorius ir H.Kohlio asmeninis atstovas G-7 valstybių vadovų susitikime.

Kai H.Köhleris paragino sovietus paklusti Tarptautinio valiutos fondo taisyklėms, Kremliaus lyderis atšovė: „SSSR nėra Kosta Rika. Istorijos kryptis dabar priklausys nuo to, kaip jūs suformuosite su mumis santykius.“

Idėją apie Maršalo planą Sovietų Sąjungai M.Gorbačiovas apibūdino kaip „grįžimą prie senosios arogancijos, pagal kurią sovietų ekonomikos traukinys negali būti užtrauktas į kalną be kapitalistinio lokomotyvo“.

Iš tiesų šis lokomotyvas buvo vienintelė sovietams likusi galimybė. Jų pasitikėjimas H.Kohliu tomis savaitėmis buvo beribis. Juos praktiškai buvo apėmusi euforija, tikint, kad sovietų reikalai pagerės galingo kanclerio parodyto pavyzdžio dėka. Kijeve M.Gorbačiovo patarėjas Černiajevas pažymėjo:

„Naujoji draugystė su vokiečiais gavo dar vieną didelį samtį cemento. Jeigu su sovietų – Vokietijos faktoriumi viskas eisis gerai, jis lems ir Europos, ir pasaulio politikos likimą.

Skrendant atgal į Maskvą, Gorbačiovas sakė: „Kohlis... padarys viską, kad padėtų vėl mums pakilti ir tapti modernia supervalstybe. Na, jis labai nerimauja dėl Ukrainos (Kohlis Kijeve susitiko ir su Ukrainos lyderiais). Bet jam ji jau nebėra Hitlerio gyvybinė erdvė.“

Rugsėjo pradžioje, praėjus maždaug trims savaitėms po rugpjūčio perversmo, finansinė SSSR padėtis buvo tokia pavojinga, kad M.Gorbačiovas, susitikęs su Vokietijos užsienio reikalų ministru Hansu Dietrichu Genscheriu jo vizito Maskvoje metu, atsisakęs bet kokio išdidumo, kalbėjo:

M.Gorbačiovas: Mums reikia pinigų einamosioms išlaidoms, kad galėtume toliau gyventi ir išlaikyti importą, kol vyksta derybos dėl mūsų trumpalaikių skolų restruktūrizavimo. Aš planuoju tai šiandien telefonu aptarti su H.Kohliu.

H.D.Genscheris: Aš nežinau, ar galite dėl tokio delikataus klausimo kreiptis telefonu. Aš galiu dabar pat išsiųsti kancleriui užšifruotą telegramą, kad tiktai jis galėtų ją perskaityti.

M.Gorbačiovas: Mums reikia dviejų milijardų dolerių. Galbūt jūs duosite avansu pusę milijardo iš tos išmokos, kurią gausime iš jūsų spalį, o kitą pusę mes paimsime iš savo rezervų. Kitą milijardą tikimės gauti iš Artimųjų Rytų. Aš išsiunčiau (KGB vadovo pavaduotoją) Primakovą ten su misija.

H.D.Genscheris: Aš neturiu įgaliojimų jums atsakyti. Bet tuoj pat viską perduosiu kancleriui.

H.Kohlis į Maskvą atsiuntė H.Köhlerį. M.Gorbačiovas, kuris jau tikėjosi bauginančio scenarijaus, delsiant su parama iš Vakarų, su H.Köhleriu susitiko rugsėjo 12 d.

M.Gorbačiovas: Kas atsitiko su pagalba SSSR? Mes deramės, svarstome galimybes, skaičiuojame. Tai tiesiog neatleistina. Tai primena Vokietijos Veimaro Respubliką. Kol demokratai ginčijosi tarpusavyje, Hitleris atėjo į valdžią be didelių pastangų. Užsienio šalys mums skolingos apie 86 mlrd. dolerių, ir tai yra maždaug ta suma, kurios dabar mums reikia. Aš manau, kad jūs padarysite reikalingas išvadas iš to, ką pasakiau.

H.Köhleris: Kancleris mane įgaliojo jus informuoti, kad mes patvirtinome pirmąjį prašymą – suteikti jums milijardą Vokietijos markių. Kadangi prašote dar vieno milijardo, mes neturime kito pasirinkimo, tik pasitelkti ir savo partnerius iš Europos Sąjungos ir G-7. Galimybių paiešką komplikuoja pernelyg dideli jūsų finansiniai lūkesčiai.

M.Gorbačiovas: Ar negalėtumėte rasti būdo suteikti paskolą palankesnėmis sąlygomis? Galbūt netgi paskolą be palūkanų?

H.Köhleris: Tai labai sudėtinga. Aš pabandysiu įtikinti savo partnerius (G-7 šalis), kad jūsų šalis vis dar kreditinga. Bet tuo tikslu man reikalingos detalės apie jūsų užsienio skolas bei galimybes parduoti jūsų aukso atsargas.

M.Gorbačiovas: Derliaus rezultatai nėra geri. Kaip tik prieš jums atvykstant kalbėjau su (Kazachstano kompartijos vadyuku) Nazarbajevu. Jis man pasakė, kad naujai regeneruotos žemės plotuose derlius yra mažesnis, nei numatė pačios kukliausios prognozės.

H.Köhleris: Anot Amerikos agentūrų, derlius jūsų šalyje siekia 190 mln. tonų grūdų per metus, lyginant su 230 mln. praėjusiais metais. Skirtumas didelis.

M.Gorbačiovas: Būtų puiku, jeigu galėtume įsivežti 180 mln. tonų... Persijos įlankos karo metu (po Saddamo invazijos į Kuveitą) visi susitelkė ir surinko didelę pinigų sumą paremti pastangoms, netoli 100 mlrd. dolerių. Bet kai reikia paremti šį istorinį procesą didžiulėje šalyje, nuo kurios viskas pasaulyje priklauso, mes pradedame derėtis.

H.Köhleris: Amerikiečiai laimėjo tą karą, neinvestuodami nei vieno savo dolerio.

M.Gorbačiovas: O kaip dėl visų tų dalykų, kuriuos Sovietų Sąjunga padarė pasauliui? Kas visa tai suskaičiuos? Kiek sutaupė mūsų „perestroika“ ir mūsų naujasis mąstymo būdas? Šimtus milijardų dolerių visam likusiam pasauliui!

H.Köhleris: Nebegalime švaistyti laiko. Tai savaičių, netgi dienų reikalas. Vienas iš jūsų „perestroikos“ apsiskaičiavimų – buvo nepakankamai įvertinta ekonominė šio klausimo pusė.

Tačiau planas su Vokietijos pagalba pumpuoti milijardus į Maskvą ir taip išsaugoti M.Gorbačiovą nepavyko. Ukrainiečiai 1991 m. gruodžio 1 d. referendume patvirtino nepriklausomybės deklaraciją ir išsirinko savo prezidentą. Po septynių dienų Rusija, Ukraina ir Baltarusija suformavo Nepriklausomų valstybių sandraugą, prie kurios prisijungė ir aštuonios neslaviškos respublikos.

Sovietų Sąjunga buvo likviduota. Kai gruodžio 25 d. M.Gorbačiovas atsistatydino iš prezidento posto ir Sovietų Sąjungai atėjo taiki pabaiga, Vokietija šventė Kalėdas. Tą pačią dieną jis nusiuntė laišką į Boną:

„Brangus Helmutai! Nors reikalai pakrypo ne ta linkme, kokią aš maniau esant teisingą ir naudingiausią, aš nepraradau vilties, kad pastangos, mano pradėtos prieš šešerius metus, bus sėkmingai pratęstos, ir kad Rusija bei kitos šalys, dabar esančios naujos bendrijos dalimi, transformuosis į modernias ir demokratiškas šalis.

Iš visos širdies aš ir Raisa linkime Hannelorai (Kohl) ir visai jūsų šeimai sveikatos, gerovės ir laimės.

Jūsų Michailas“

Šiame laiške M.Gorbačiovas vėl yra tikras valstybės vyras. Tai paaiškina, kodėl laiškas pakliuvo tarp tų dokumentų iš lemtingųjų 1991 m., kuriuos nevykėlis reformatorius vėliau publikavo.