Tarybiniai anekdotai

Raudonojoje aikštėje vaikas teiraujasi tėvo:
-Tėveli, kodėl Kremlius apjuostas tokia aukšta siena?
-Kad banditai nepabėgtų.
-Iš šios ar iš anos pusės?

Pabaltijyje žmonės skirstomi į optimistus, pesimistus ir realistus. Optimistai mokosi vietinės kalbos, pesimistai studijuoja Sibiro žemėlapius, o realistai – mokosi sustatyti Kalašnikovo automatą.

Po pasikėsinimo į Romos popiežių Vakaruose pasklido nesveiki gandai. Norėdami juos paneigti – nes šešėlis krito ir ant TSRS – jos vyriausybė sudarė savo komisiją pasikėsinimo aplinkybėms ištirti. Komisijos nariai, susipažinę su kino ir foto dokumentais, apklausę liudininkus ir įvertinę kitą informaciją, padarė išvadą: „Romos popiežius šovė pirmas…“

TSRS Aukščiausioje Taryboje svarsto, kaip greičiau pamaitinti šalį. Vienas deputatas iš tribūnos siūlo paprastą išeitį:
-O imkime ir vienu metu paskelbkime karą JAV, Kanadai ir visai Vakarų Europai. Jie mus nugalės ir veltui maitins.
Balsas iš salės galo:
-O jeigu mes juos nugalėsime?

Stovi valstietis lauke ir žiūri į tolį. Atvažiuoja pas jį TSKP organizacijos sekretorius ir klausia:
-Kur tu, valstieti, žiūri?
-Taigi žiūriu, kur gyventi būtų gera.
-Ach, kaip sakoma, ten gera, kur mūsų nėra.
-Štai aš ir žiūriu, kur jūsų nėra.

Ateina mergaitė į mokyklą ir giriasi mokytojai: „Mūsų katė vakar atsivedė septynis kačiukus ir visi jie – komunistai“. Po kelių dienų mokytoja klausia mergaitės:
-Na, kaip gyvena tavo kačiukai – komunistai?
-Jie jau nebe komunistai.
-Kodėl?
-Todėl, kad jų akys jau nebeapvilktos, praregėjo.

Prašo Estija laisvės bent mėnesiui. Gorbačiovas pasitarė su Jazovu ir Pugo, nutarė laisvės neduoti. Tada estai prašo laisvės bent dienai. Pasitarė vėl Grobačiovas su „prezidentine taryba“ ir vėl nedavė estams laisvės. Tada Estija prašo laisvės bent 10 minučių. Ką jie padarys per 10 minučių? Pagalvojo taip Grobačiovas ir sutiko. Po 10 minučių jis teiraujasi: „Na, kaip ten Estijoje?“
-Taigi va, Michailai Sergejevičiau, per pirmas 5 minutes Estija paskelbė karą Suomijai, o per kitas 5 minutes pasidavė į nelaisvę.

Nukrito nuo stogo plyta ir partrenkė praeivį. Subėgo žmonės, visi piktinasi:
-Ach, ach. Jau ir plytos nuo stogo krenta, žmonėms nebėra kur vaikščioti…
Išėjęs vienas iš minios pasilenkė ties nukentėjusiuoju:
-Ei, ponai, bet juk tai draugas iš nomenklatūrinių KGB šnipų.
Visi:
-Ach, ach. Kiek tų šnipų priviso. Jau ir plytai nebėra kur nukristi…

Susitiko du skeletai.
-Klausyk, tu numirei prieš TSKP maisto programą ar po? – paklausė vienas.
-Ką čia skiedi? Aš dar gyvas…

Važiavo žmogus motociklu ir trenkėsi į stulpą. Kai atgavo sąmonę, gydytojas jo paklausė:
-Kaip tavo vardas?
-Neatsimenu.
-Tai ką iš viso atsimeni?
-Lenino gimimo dieną!

Tai nutiko Brežnevui. Lankydamasi vienos šalies mieste, jis aplankė psichiatrinę ligoninę. Nužiūrėjo ten vieną pacientą ir klausia:
-Ar žinai kas aš esu?
-Taip, žinau, – nė nemirktelėjęs atsako tas ir išvardija visus Brežnevo titulus (TSKP generalinis sekretorius, TSRS AT pirmininkas, Valstybės gynybos tarybos pirmininkas).
-Hm, – mąsto Brežnevas, – jis visai normalus, kodėl jį čia laiko?
Todėl ir sako:
-Jei paminėsi dar vieną titulą, tai mes tave iš čia išleisime.
-Kad daugiau nežinau…
-Aš dar esu TSRS maršalas! – išdidžiai darė Brežnevas.
-Tai smulkmena, – nusijuokė pacientas, – aš pusę metų buvau Napoleonas, ir išgydė, išgydys ir jus.