Teismuose balso prašo visuomenė

Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime akcentuota būtinybė rengti referendumą dėl visuomenės teisėjų - tarėjų - instituto įteisinimo teismuose. Mintis sugrąžinti prieš dvidešimt metų išstumtą tarėjų institutą nėra nauja. Jai pritaria prezidentė, dalis politikų, bet klausimas iš mirties taško nejuda.

Apie tarėjų instituto teismuose sukūrimą kalbama ne pirmus metus. Dauguma sutinka, kad visuomenės balsas teismams reikalingas, tačiau pamatų, ant kurių tas institutas turėtų stovėti, statybos nematyti.

Europoje tarėjai yra tarsi saugiklis, kad nebūtų nubaustas nekaltas žmogus. Lietuvoje tarėjų instituto atgaivinimas svarstomas pirmiausia ne tiek žmonėms, kiek pačių teismų ir teisėsaugos autoritetui gelbėti.

Teismų autoritetas yra smukęs ir manoma, kad tai atsitiko dėl atotrūkio nuo visuomenės, sistemos sumaterialėjimo.

Ar tarėjų institutas turėtų būti toks pat kaip sovietmečiu, kai kiekvienam teisėjui buvo priskirta maždaug 100 tarėjų, kai be jų nebuvo galima nagrinėti nė vienos bylos? Kopijuoti sovietmetį vargu ar verta, tuo labiau kad kiekvienas tuo metu teisme dirbęs teisėjas patvirtins, jog sistema buvo griozdiška ir varginanti.

Tarėjai - ne dėl pasėdėjimo

11 metų Marijampolės apylinkės teismo pirmininku dirbęs (vėliau perėjęs į prokuratūros sistemą), o dabar pensininkas Rimas Ribokas sako, kad iš tų laikų jį atsiveja ne itin geri prisiminimai.

„Mano sekretorė nieko daugiau neveikdavo, kaip tik skambindavo tarėjams ir kviesdavo juos ateiti į teismo posėdį. Buvo tikras košmaras, žmonės turėjo savo darbus, savo gyvenimus, visai suprantama, kad ne visada jie galėjo mesti viską ir sėdėti visą dieną teisme. Tada Marijampolės teisme dirbome trys teisėjai, dabar - dvylika. Atitinkamas teisėjų santykis ir kitur. Iš kur teismui surinkti tiek visuomenės atstovų? Ir dar tokių, kurie ateitų ne dėl pasėdėjimo, o tikrai išmanytų, ko čia atėjo. Tarkime, žmonės sutiktų dalyvauti teisme, be abejo, dauguma jų būtų dirbantys. Ar darbdavys juos norės išleisti iš darbo ir mokėti atlyginimą? Sovietmečiu darbdavys buvo valstybė, ir tai ne visi galėjo atitrūkti nuo darbo ir sėdėti teisme“, - svarsto buvęs teismo pirmininkas.

Anot R.Riboko, jeigu ir reikėtų teisėjams tarėjų, tai tik kai kuriose bylose ir tik tokių, kurie gali patarti. O patarti gali tik tas, kas turi teisinių žinių, pats yra dirbęs teisėsaugoje arba tuo specialiai domisi. Tokių žmonių, lyginant su armija, kurių teismams reikėtų, yra nedaug.

Tuo tarpu kitas mūsų kalbintas, bet nenorėjęs būti įvardytas teismo pirmininkas mano, kad tarėjai buvo tik formalumas ir trikdys teismuose.

„Aš niekada nesivadovavau tarėjų nuomone, o dažniausiai jie tos nuomonės ir neturėdavo. Tik vieną kartą man yra pasitaikę, kad tarėjos moterys pasakė nesutinkančios su manimi. Regis, tai buvo skyrybų byla. O kokie jų argumentai? Pasakiau, kad išdėstytų teisiškai savo argumentus ir pasirašytų. Čia ne prisiekusiųjų teismas, kur pakanka pasakyti - sutinku ar nesutinku, pakaltinamas ar nepakaltinamas. Tarėjos argumentuoti nesugebėjo, todėl ir liko galioti mano sprendimas“, - prisiminė iki šiol teisme dirbantis teisėjas.

Anot pašnekovo, Lietuvoje teisingumą galima rasti ir be patarėjų teisėjams ir su tuo susijusių didžiulių išlaidų. Tam esančios sukurtos kelios teismų pakopos. Tie, kurių žemesniojo teismo sprendimas netenkina, gali skųsti aukštesnės instancijos teismui.

Iškovojo dvejus metus laisvės

Teismų procesuose tarėjai nedalyvauja nuo 1993 metų. Tai nėra toks ilgas laikotarpis, kad žmonės neatsimintų, kaip visa tai vyko.

„Mūsų kolektyvas buvo nedidelis, gal keliolika žmonių, tačiau išrinkti tarėją mūsų vadovui tikrai nebuvo paprasta. Kai kurie nenorėjo vargo, atsikalbinėjo, kiti gal ir būtų sutikę, bet juk niekas į teismą nenorėjo siųsti nedidelio išsilavinimo valytojos ar vairuotojo. Patarti teisėjui niekas nesiųsdavo neturinčių išmanymo ar savo nuomonės kolektyvo atstovų. Per tą vieną kadenciją, kurią dirbau tarėja, man yra tekę dalyvauti vos keliuose posėdžiuose. Mūsų rajone tarėjų buvo daug ir jie buvo aktyvūs. Negalėčiau pasakyti, kad mano dalyvavimas teismuose būdavo tik dėl dalyvavimo. Pasigilindavau į įstatymus, nesinorėjo būti balta varna. Vienoje eismo įvykio, per kurį žuvo žmogus, byloje mums, tarėjams, pavyko sumažinti teisiamajam bausmę net dvejais metais. Jaunas teisėjas nesutiko įvertinti subjektyvių bylos dalykų, vadovavosi tik Baudžiamuoju kodeksu. Aišku, jis labai ant mūsų pyko, bet ir pakeisti nieko negalėjo. Kol nebuvo atsižvelgta į mūsų nuomonę, nepasirašėme, ir tiek“, - „Respublikai“ pasakojo viena buvusi teismo tarėja.

Anot moters, nei teisiamasis, nei liudytojai, nei kas nors kitas nesužinojo apie tarėjų įtaką teisėjui, bet dveji metai į tą ar kitą pusę yra nemažai. Ketverius metus teisme tarėja dirbusi moteris tvirtino, kad per tą laiką buvo tik ta viena byla, kurioje ji nesutiko su teisėju.

„Negali būti lengvinančių aplinkybių žmogžudžiui ar vagiui, todėl tekdavo pritarti teisėjo nuomonei“, - sakė ji. Pašnekovės manymu, dirbti tarėju dabar būtų daug sunkiau negu sovietmečiu. Visuomenė nebuvo tokia susipriešinusi ir pikta kaip dabar. Jos manymu, itin rezonansinėse bylose, tokiose kaip pedofilijos, teisėjui turėtų patarti tik didelį autoritetą turintys ir niekaip su politika nesusiję žmonės. Antraip visuomenės nepasitikėjimo jie sulauktų ne mažiau negu teisėjai.

Ką apie tarėjų instituto sugrąžinimo būtinumą mano žmonės

Romualdas, 68 m.

http://www.respublika.lt/uploads/img/romual68.jpg

Manau, kad tarėjų institutas bent jau apylinkės teismuose turėtų būti. Jeigu žmogus gilinasi į įstatymus, turi savo nuomonę, yra gerbiamas, turi gyvenimo patirties, kodėl jis negalėtų padėti teisėjui priimti teisingą sprendimą? Galbūt bylos būtų greičiau išnagrinėjamos, o ne tęstųsi metais. Manau, kad galinčių patarti teisėjams tikrai atsirastų. Juos galėtų siųsti pačios bendruomenės. Pinigų tarėjams sumokėti galima gauti sumažinus teisėjų atlyginimus (juokiasi).

Rasa, 50 m.

http://www.respublika.lt/uploads/img/rasa.jpg

Aš galvoju, kad tarėjų teismams reikia. Tarėjai ne tik galėtų patarti teisėjui priimant sprendimą, bet ir žmonėms patarti, nereikėtų nė už brangias advokatų paslaugas mokėti. Kiekvienas tarėjas turėtų būti nusiteikęs padėti žmonėms, daugiau su jais bendrauti. Suprantama, kad tarėjais bet kas negalėtų būti. Iš pradžių reikėtų bent minimalių teisinių žinių, o vėliau žinias tektų gilinti. Tarėjų amžius gal nesvarbu, svarbu jo kompetencija.

Romualdas, 49 m.

http://www.respublika.lt/uploads/img/romualdas49.jpg

Tarėjų instituto atsiradimas nieko nepakeis. Tarėjai galėtų tik nuraminti visuomenę, kad kažkas sprendžiama, kažkas daroma, bet iš tiesų nuo tarėjų dalyvavimo teismuose daugiau teisingumo Lietuvoje neatsiras. Tai ar verta dėl to mėtyti pinigus? Nepamirškime dar ir to, kad yra tokie dalykai kaip pažintys ir ryšiai. Teisėjų yra nedaug, tad ir su tam tikros teritorijos bendruomene jie susaistyti mažiau, o tarėjų ypač mažuose miesteliuose bus daug.

Birutė, 76 m.

http://www.respublika.lt/uploads/img/birute_1.jpg

Civilinėse bylose, kur nusikaltimai nėra tokie sunkūs, tarėjai būtų labai svarbūs. Žinoma, daug priklauso nuo tarėjo principingumo ir išmanymo. Įstatymus tegul išmano teisėjas, o žmonių atstovai jiems pasakys jų nuomonę. Kriminalinėse ar ekonominėse bylose, kuriose priimant sprendimus reikalingos specialios žinios, ne kiekvienas tarėjas galės būti naudingas. Nesutinku su nuomone, kad tarėjai labai daug kainuos. Tarėjo darbas gali būti ir visuomeninis.

Egidijus LAUŽIKAS, Teisėjų tarybos pirmininkas, Aukščiausiojo Teismo teisėjas:

http://www.respublika.lt/uploads/img/1321986444.jpg

Neturiu nieko prieš tarėjų institutą. Tam tikroje bylų kategorijoje tarėjai galėtų dalyvauti ir jų balsas palengvintų teisėjų sprendimus. Kodėl darbo bylose negalėtų dalyvauti darbdavių atstovas, profsąjungų atstovas ir teisėjas? Kai kuriose šalyse nagrinėjant komercines bylas kviečiami pramonės, prekybos atstovai ir jie tikrai teisėjui padeda. Tarėjai galėtų padėti šeimų bylose, bet tose bylose bendruomenės atstovams kažką daryti reikėtų iki teismo, tada byla visai kitaip vyktų. Reikia sukurti modelį, kaip visa tai atrodytų.

Europoje daug šalių turi tarėjų institutą, bet ir nuomonių dėl to yra įvairių. Europos teismų tarybų tinklo prezidentas Migelis Karmona Ruanas (Miguel Carmona Ruano) šį pavasarį viešėdamas Vilniuje pasakė, kad tarėjai nėra demokratiškos teisinės sistemos sąlyga. Matyt, jie jau yra pasimokę, tik mes nieko nežinome.

Vis dėlto nedrįsčiau nuvertinti tarėjų instituto. Dirbant apylinkės teisme man yra tekę susidurti su tarėjais ir aš tikrai negaliu sakyti, kad jie man nepadėjo. Ne vieną žmogų esu ir išteisinęs, kur tikrai mano sprendimą lėmė tarėjai.

Tarėjų institutas galbūt trukdydavo teismui organizaciniu požiūriu. Labai sunku būdavo tarėjus į teismą prisikviesti. Manau, kad ta pati problema iškiltų ir šiandien. Anksčiau, tarybiniais laikais, išleisti tarėją buvo privaloma, o šiandieniniam darbdaviui kažin ar įsakysi. Nerasdami tarėjų turėdavome per pusdienį išnagrinėti daug bylų, nes savų darbų turintis tarėjas ateidavo tik trumpam. Kartais ieškant tarėjo tekdavo pasitelkti net asmenines pažintis. Dauguma mano tarėjų buvo tikrai rimti, kai kurie išėję į pensiją profesionalai arba žmonės, kuriems tai įdomu, su jais tikrai buvo galima spręsti bylas, jie buvo rimta pagalba.

Politikai kelia tą idėją, bet kol kas viskas lieka tik kalbos. Pirmiausia reikia pakeisti Konstituciją, o tai gana ilga procedūra. Dabartinėje Konstitucijoje kalbama tik apie teisėjų dalyvavimą teismuose, jokie kiti patarėjai neminimi.

Teisėjų bendruomenė tikrai nėra prieš tarėjus, bet prieš tai reikia sukurti sistemą, kaip funkcionuos tarėjų institutas. Mūsų visuomenė labai skiriasi nuo tų valstybių, kurios turi tokį institutą. Idėja gal ir gera, bet niekas rimtai nesprendžia, kaip ją realizuoti.

Teismų autoritetą reikia kelti kitais būdais. Reikia kelti teisėjų profesionalumą, jų kvalifikaciją, kad kitaip būtų elgiamasi su bylininkais.