Tokios buvo vestuvės sovietmečiu

Vestuvės įvyko prieš keturiasdešimt metų, Naujųjų išvakarėse, tačiau visi prisiminimai, džiaugsmai ir nusivylimai gyvi dar ir šiandien.

Kai sumąstėme tuoktis, mano draugas parsivežė į savo namus. Būsima anyta nakčiai ėmė kloti lovą dviems, o aš stebėjau ir paklausiau, ar ji savo dukrai iki vestuvių taip darytų? Tuomet buvo paklotos lovos atskiruose kambariuose. Anyta - nuostabus žmogus iš didžiosios raidės, amžiną atilsį. O man gėda dar ir dabar, kad taip pasakiau.

Nusprendžiau suknelę siūti, nes pirkti nebuvo kur, o ir pinigėlių turėjau mažai. Jaunasis davė penkiasdešimt rublių suknelei ir bateliams. Krikšto mama medžiagą nupirko Vilniuje, audinių parduotuvėje, dėl kurios stovėjo eilėje penkias valandas, nes tuomet gi buvo didelio deficito laikai.

Medžiagą nunešiau į siuvimo ateljė, o ten sukirpėja manęs nepamatavo, tiesiog užsirašė mano pasakytus duomenis. Kai atėjau matuotis, siuvėja pasakė, kad medžiagos buvo puse metro mažiau. Na, žinoma, medžiaga buvo graži, todėl tas pusmetris ir išgaravo. Suknelės rankoves turėjau siūti iš kitos medžiagos. Gėlės - taip pat buvo deficitas, todėl pačios gražiausios kalijos, vežtos iš šiltnamių du šimtus kilometrų, buvo nuostabi puokštė - šešuro dovana.

Anuomet šviesinau plaukus, bet būsimasis vyras kalbėjo, kad mėgsta natūralumą, todėl, norėdama jam įsiteikti, nusidažiau plaukus tamsiai, t.y. natūraliems plaukams artimesne spalva. Tai buvo didelė klaida - pataikauti nereikia, o paklusti - juo labiau. Patarčiau visada turėti tvirtą nuomonę - tai labai svarbu. Žinoma, kompromisai reikalingi.

Būsimasis vyras, gindamas gatvėje užpultą moterį, pats pateko į anuometinės milicijos nemalonę. Dar išvakarėse kaip nusikaltėlis buvo tardomas, kaip ir vestuvių dieną. Pradėjo rinktis svečiai, o jis - milicijos komisariate. Apie tai žinojau tik aš. Svočios, pamergės ėmė tarpusavyje šnabždėtis, kad gal jaunasis pabėgo. Žinoma, jis pasirodė, bet pavėlavo.

Santuokos sakramentą ėmėme kito rajono bažnyčioje, kad valdžia nesužinotų, teko važiuoti šimtą kilometrų. O sniego kalnai pūpsojo ne tik mieste, bet ir įprastiniai keliai buvo nepravažiuojami. Važiavome aplinkiniais. Stoviu bažnyčioje ir jaučiu, kad mano rankose kažko trūksta, ogi mano gražioji puokštė liko autobuse. Taip niekas man jos ir neatnešė, nors buvo trys svočios ir šešios pamergės. Reikėtų, kad palyda rūpintųsi jaunaisiais, o ne savimi. Toks pat nutikimas pasikartojo ir per sidabrines vestuves - puokštė liko namuose. Tai vis ženklai, o gal ir įspėjimai.

Iš pradžių švęsti vykome į mano į tėviškę už šimto kilometrų. Iki sodybos nuo pagrindinio kelio buvo septyni šimtai metrų, todėl tėvelis pasamdė vikšrinį traktorių, kad temptų autobusą, bet iš to nieko neišėjo.

Tuomet tėvelis paprašė svečių transporto - arklių su rogėmis, o mes laukėme. Taip ir pargabeno. O kai buvome netoliese, vienas svečias, sutikdamas mus, iššovė į orą iš medžioklinio šautuvo. Vienas arklys pasibaidė ir sulaužė ienas. To vakaro nemačiau, nes visas svečių dėmesys užgožė viską. Visi svečiai buvo suguldyti dideliame kambaryje, paklojus šieno ant grindų. Tarybiškai. Tik trūko bendros antklodės. Užteko juoko, įvairių pasikutenimų, o miegoti beveik neteko.

Kitą rytą vykome švęsti į vyro šalį. Pajauniai pasivogė antį, vištą, triušį, o taip pat - dvi pagalves, grandinę ir du tortus. Viską atvežė į tą miestą, kur gyvenau. Tai buvo didelė bėda, nes neturėjome sąlygų auginti, o papjauti buvo gaila ir to daryti nesugebėjome, tad teko atiduoti kitiems. Antra vestuvių naktis vyro šalyje buvo dar įdomesnė, nes mus paguldė nekūrenamoje klėtyje, kurioje gulėjo ir daugiau svečių. Už lango termometras rodė 20 laipsnių šalčio. Gulėjome susiglaudę, bijodami pakrutėti, apledėjo anklodė, o blakstienos, antakiai ir plaukai apšarmojo.

Muzikantai - smuikininkas ir armonikierius į vestuves važiavo šimtą penkiasdešimt kilometrų, grojo abiejose šalyse. Mokėti jiems nereikėjo, nes mokėjo svečiai, kurie skambant muzikai buvo prikeliami iš lovos, pasitinkami prie durų arba prie stalo išpildomas jų dainos pageidavimas.

Pabaigai... Ištekėti rengiausi, bet visą laiką abejojau - vieną dieną atrodė, kad to noriu, o kitą dieną širdis sakė ne. Tai buvo pagrindinė klaida prieš vestuves. Pabėgo gyvenimas, o šiandien sakau, jeigu bent kiek abejojate, tai viso to atsisakykite. Nes gyvenate vieną kartą, o keisti vėliau labai sunku. Antrą kartą viso to nekartočiau. Linkiu laimės visiems ir linkiu klausyti savo širdies balso, ir viską spręsti tik patiems.

Joana