Vaikas dar nemiršta? Tai ko atvažiavai į ligoninę?

Valstybinės ligonių kasos (VLK) klerkams, matyt, atrodo, kad mažamečius vaikus auginantys tėvai serga jeigu ne įvairiomis isterijos formomis, tai mažų mažiausiai – paranoja. Jie neturi ką veikti vėlyvais vakarais, todėl, kai mažylių kūno temperatūra pasiekia 39,9º C, savo malonumui važinėjasi po ligoninių priimamuosius ir ieško ko nepametę.

Naujienų portalui Alfa.lt dvi mūsų skaitytojų papasakotos istorijos atskleidžia ne tik tai, koks chaosas tvyro sveikatos apsaugos sistemoje (tai, kaip žinome, jau seniai ne naujiena). Ne tik tai, kad mažas žmogus tėra statistinis vienetas skaičiuojant ligonio krepšelius.

Iš šių pasakojimų akivaizdu – mes galime sumažinti ligoninių skaičių, prisipirkti moderniausios aparatūros, sveikatos apsaugos ministras gali rengti propagandinius pasivažinėjimus po šalies gydymo įstaigas, tačiau tai nieko nereikš, kol nesuprasime, kad už jokius Europos Sąjungos pinigus nenusipirksime paprasčiausio žmogiškumo.

Prieš kelias savaites iš mažametės mergaitės, kurią į ligoninės priimamąjį atvežė greitosios pagalbos ekipažas, tėvų sostinės ligoninėje buvo pareikalauta sumokėti už konsultaciją.

Prieš dvi dienas tris karščiuojančius vaikus į Utenos ligoninę nuvežusi moteris buvo priblokšta, kai sužinojo, kad už konsultacijas teks mokėti, mat pati buvo kvaila, kad sumąstė dviem vaikams, kurių kūno temperatūra pakilo iki 39,5º C, duoti temperatūrą mažinančių vaistų. Esą temperatūra, kol atvyko į ligoninės priimamąjį, jau sumažėjusi, tad karščiavimas jau nepasiekia tos ribos, kuri prieš kelerius metus pasirašytame tuometinio sveikatos apsaugos ministro įsakyme kruopščiai sudėliota į lenteles.

Apie kokią reformą medicinos sistemoje galime kalbėti, jeigu mažamečius karščiuojančius, gerklės ir pilvo skausmais besiskundžiančius mažylius skaičiuojame kaip statistinius rodiklius, kurie žūtbūt turi atitikti kriterijus?

Atvežė greitosios ekipažas? Tai – ne rodiklis

„Mano mažoji dukrelė sukarščiavo vėlų vakarą. Į ligoninę važiuoti nebuvo net minčių, tačiau, kai kone 40º C pasiekusi kūno temperatūra po ją mažinančių vaistų praėjus dviem valandoms vėl šoktelėjo, paskambinau greitajai pagalbai. Atvykęs ekipažas, įvertinęs vaiko amžių ir būklę, pasiūlė važiuoti į ligoninę. Sutikau, nors nesu iš tų mamų, kurios, vos tik sukarščiavus vaikui tuoj puola pas medikus, tačiau, kai vaikas mažas, jo būklė gali pasikeisti per kelias valandas.

Kai greitoji mus nuvežė į ligoninę, priimamajame dukrai buvo pamatuota temperatūra. Ji jau buvo nukritusi ir nebesiekė 38º C. Gydytoja iš karto pareiškė – esant tokiai temperatūrai už konsultaciją teks mokėti, ir visai nesvarbu, kad, į namus atvykus greitajai pagalbai, buvo užfiksuota, kad vaiko kūno temperatūra – gerokai aukštesnė. Sumokėjau“, – naujienų portalui Alfa.lt pasakojo vilnietė Aušra. Tačiau ši istorija taip papiktino mergaitės senelį, kad jis, sako, surašė ilgą laišką sveikatos apsaugos sistemos klerkams, prisegęs visus turėtus dokumentus, tarp jų – ir apmokėtą sąskaitą. Atsakymo, sako, šeima nesulaukė iki šiol.

Apie tai, kad VLK dar vasaros pradžioje įspėjo šalies ligonines, kad nemokės už tų žmonių gydymą ligoninėse, kuriems nereikia būtinos pagalbos, net jeigu juos atveža greitosios medicinos pagalbos ekipažas, moteris sako nežinojusi. „Man negaila tų keliasdešimties litų, kuriuos palikau ligoninėje, nes rūpėjo tik vaikas.

Man tik keista, kodėl valstybė, deklaruojanti, kad vaikai yra apdrausti ir gydomi nemokamai, eilinį kartą atsisuka prieš silpniausius“, – sakė moteris.

Nuo birželio nemokėsime už pacientų gydymą ligoninėje, jeigu juos atvežė greitosios pagalbos automobiliu, tačiau jiems nereikia skubios pagalbos – tokį įspėjimą iš VLK gavo ligoninės. Esą tokia tvarka kažkurio iš buvusių sveikatos apsaugos ministrų buvo įteisinta dar praėjusį dešimtmetį, bet jos mažai kas laikėsi.

Painiau sugalvoti turbūt neįmanoma. Ar tai reiškia, kad greitosios pagalbos medikai yra tokios žemos kvalifikacijos, kad be reikalo grūda žmones į automobilius ir gabena į ligoninės priimamąjį, o šiame dirbantys medikai staiga nusprendžia, kad jokios skubios pagalbos pacientui nereikia? O gal tai reiškia, kad greitosios medikai turi prisiimti atsakomybę už vaiką, kuris, neduok Dieve, staiga sukarščiavęs po dviejų valandų gali mirti nuo žaibinės meningokokinės infekcijos? Arba už suaugusįjį, kuris, besiskundžiantis skausmais širdies plote, po trijų valandų mirs nuo infarkto? O gal viskas yra kur kas paprasčiau – greitosios pagalbos medikai tiesiog yra žmonės, o ne vien balti chalatai?

Žinoma, prisiminus, kiek milijonų VLK laiko banke, kyla ir toks klausimas: gal ir čia panorėta pataupyti? Išpešti pinigų iš žmonių, kurie, ištikti streso, atsegs piniginę ir net nesusimąstydami mokės už tai, už ką mokėti nurodo tie, kuriems prestižinėse ligoninėse įrengtos VIP palatos, o dėl jų laboratorinių tyrimų rezultatų kasdien šokdinamas personalas?

„Kiek įmanoma, ambulatoriškai padedam žmogui, kuriam, matome, tuo momentu tikrai reikia gydytojo pagalbos. Galbūt ne būtinosios, tačiau išsiųsti žmogų namo, tarkime, vėlų vakarą ar naktį, niekuo jam nepagelbėjus, nemanau, kad būtų dora.

Ir tai visokių emocijų būna, kiek pykčio, priekaištų susilauki, kai pasakai, jog be siuntimo į ligoninę neguldysi ligonio, arba jei jis būtinai nori patekti į palatą, turi susimokėti už tyrimus, vaistus ir visa kita“, – liepos pradžioje naujienų agentūrai Elta pasakojo Kauno klinikinės ligoninės Priėmimo skyriaus vedėja Loreta Valinevičienė, kai kilo šurmulys, jog VLK sugalvojo, kad galų gale reikia laikytis prieš septynerius metus priimto įsakymo. Ar tai neprimena skandalingo privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokos mokėjimo istorijos, kada kone trečdalis Lietuvos žmonių esą liko skolingi valstybei už sveikatos draudimą?

Ko jūs panikuojate?

To su trimis mažamečiais karščiuojančiais vaikais į Utenos ligoninę devintą valandą vakaro atvykusios moters paklausė budinti gydytoja.

„Konsultacijos laukėme valandą, nes į skyrių buvo atvežtas itin sunkios būklės vaikas. Kai pasirodė gydytoja, ji jau buvo tokia nuvargusi, kad supratau, jog pusės mano pasakojimo net negirdi. Pasakiau, kad mes gyvename Vilniuje, tačiau vaikai kartu su šeimos draugais vasarą leidžia mūsų sodyboje. Ji tik užmetė žvilgsnį į visų trijų vaikų gerklytes (mažiausiam atvežtam vaikui – pusantrų metų – aut.), paklausė plaučius.

„Kuo dar skundžiatės?“ – paklausė, nors jau buvau tris kartus pasakiusi, kad prieš kelias valandas du vaikai karščiavo iki 39,5º C. „Davėt vaistų nuo temperatūros?“ – perklausė. „Žinoma“, – atsakiau, nes norėčiau sužinoti, kuris iš tėvų negirdytų vaikui vaistų nuo temperatūros, kai šis vos iš lovos pakyla ir karščiuoja. O, pasirodo, be reikalo. Mat temperatūra jau buvo sumažėjusi, tebuvo 38º C, o toks karščiavimas klerkų lentelėse yra niekinis. „Teks mokėti už konsultaciją“, – ištarė gydytoja. Paaiškinau, kad man nerūpi, tegul tik nustato diagnozę, skiria vaistų, jeigu jų reikia, ir aš važiuoju namo ramesne širdimi, kad vaiką apžiūrėjo gydytojas. Kur dar aš galiu kreiptis tokiu metu? Dešimtą valandą vakaro vežtis juos į Vilnių karščiuojančius?“ – pasakojo moteris.

Gydytojos sprendimas buvo paprastas: paraudusios gerklės, nėra ko panikuoti. Skaitytoja sako pasijutusi nevisprote. „Sakau, gydytoja, kas bus, jeigu vaikų būklė blogės? O ji man sako – nežinau, galit į Utenos polikliniką rytoj ateiti, galit į Vilnių važiuoti.“ „O gal jiems reikia kokių vaistų?“ – perklausiau. „Na, jeigu taip labai norit, išrašysiu antibiotikų.“ Tada jau man trūko kantrybė. Sakau, o kur aš, jūsų manymu, gausiu tų vaistų pusę vienuolikos vakaro Utenoje? Ar čia dirba nors viena budinti vaistinė? „Ne, – sako, – tiksliau, nežinau, anksčiau lyg ir dirbo viena.“ Dievaži, durnių laivas“, – moters emocijos liejosi per kraštus.

Pasak skaitytojos, jau kitą dieną tebekarščiavusiems dviem vaikams buvo diagnozuota angina. Privačios klinikos gydytojas tepaklausė: „O kur jūs buvote vakar? Aš savo vaikams, kurių temperatūra pakyla iki tiek laipsnių, kai taip atrodo gerklės, jau pačią pirmą dieną būčiau skyręs antibiotikų.“

„Kur mes buvome? Valstybinėje ligoninėje, kurioje, tiesa, gydytoja parašė, kad temperatūra aukštesnė, tad už konsultacijas nereikėjo mokėti. Visa laimė, kad tai tėra angina. O jeigu būtų kas nors rimčiau?“ – sakė moteris.

Jos klausimą galima perfrazuoti: ne jeigu būtų kas nors rimčiau, o kiek tokių atvejų jau yra buvę, kiek jų – nutylėtų? O kalbant visai paprastai: jeigu gali šioje šalyje nesirgti, geriau nesirk. Ir, jeigu tavo vaikui pakyla aukšta temperatūra, išgerk raminamųjų, eik miegoti, prieš tai prigirdęs vaikui vaistų nuo temperatūros, nes ligoninės priimamajame tokie mažyliai nepageidaujami, o tėvams leidžiama suprasti, kad jų vieta – eilėje prie psichiatro kabineto.