Vaiko charakteris ir genai

Moksliniuose pranešimuose paprastai gausu statistikos ir sudėtingų terminų, todėl visada malonu rasti tokį, kuriame yra truputis poezijos.

Vienas pavyzdžių - žurnale “Raida ir psichopatologija” išspausdintas straipsnis “Biologinis jautrumas kontekstui”. Šio tyrimo autoriai, žmogaus raidos specialistai Bruce Ellis (Arizonos universitetas) ir W. Thomas Boyce (Berklio universitetas) vienai naujai genetikos ir vaikų raidos koncepcijai pritaikė švedišką idiomą - “orkidebarn”.

“Orkidebarn” reiškia “vaiką-orchidėją” ir yra priešprieša apibūdinimui “maskrosbarn” (“vaikas-kiaulpienė“). Pasak B. Ellis ir T. Boyce, "vaikai-kiaulpienės” pasižymi sugebėjimu išgyventi - ir netgi klestėti - bet kokiomis aplinkybėmis, nes yra psichologiškai atsparūs. “Vaikai-orchidėjos”, priešingai, yra labai jautrūs aplinkai, ypač auklėjimui. Apleisti jie greitai “nuvysta“, bet tinkamai prižiūrimi ne tik normaliai auga, bet tiesiog žydi. Kaip poetiškai apibūdina autoriai, “vaikai-orchidėjos” gali tapti “nepaprasto grožio gėlėmis”.

“Vaiko-orchidėjos” idėja sulaukė didelio genetiką ir vaikų raidą tyrinėjančių mokslininkų susidomėjimo. Tai, kad egzistuoja psichologiškai atsparūs vaikai, nėra naujiena - kaip ir tai, kad kai kurie vaikai yra labai jautrūs aplinkos stresams. Naujiena buvo tai, kad pažeidžiami, jautriai į aplinką reaguojantys “vaikai-orchidėjos” pasižymi ir gebėjimu “nuvysti”, ir “sužydėti”. Paaiškėjo, kad juos labai smarkiai veikia šeimos atmosfera, nesvarbu, ar ji būtų gera, ar bloga.

Ar gali būti, spėliojo mokslininkai, kad šį dvilypį vaikų jautrumą nulemia genai?

Taip buvo pradėta ieškoti “vaiko-orchidėjos” geno, o kartu su juo - ir rizikos veiksnių, kurie gali lemti nusikalstamumą, alkoholizmą, narkomaniją ir psichines ligas.

Didžiausias dėmesys buvo skirtas “įprastiems įtariamiesiems”, kaip juos vadina elgesio genetikai, ir tai pasiteisino; netrukus buvo įrodyta, kad genų, susijusių su tam tikru fermentu (cheminiu smegenų receptoriumi), ir nepalankių šeiminiu aplinkybių kombinacija gali lemti elgesio problemas ar nuotaikos svyravimus. Šiuo metu mokslininkai ieško ir kitų genų, kurie gali lemti šį ypatingą vaikų jautrumą.

Bet kur jų ieškoti? Virdžinijos universiteto mokslininkė genetikė Daniel Dick su 13 mokslininkų iš įvairių šalių komanda nutarė patyrinėti genus, kuriuos mes siejame su nelaimingu gyvenimu, ir pasirinko geną CHRM2.

Jis, kaip jau anksčiau įrodyta, yra susijęs su priklausomybe alkoholiui, o šioji priklauso tai pačiai grupei kaip ir vaikų elgesio sutrikimai bei nesocialus elgesys. Negana to, šis genas susijęs su cheminiu receptoriumi, kuris atsakingas už daugelį smegenų funkcijų, tarp jų ir mokymąsi bei atmintį, todėl tikėtina, kad jis gali turėti įtakos elgesio sutrikimams. D. Dick ir kolegos nutarė patikrinti šia teoriją.

Jie paėmė DNR mėginėlius iš 400 berniukų ir mergaičių, kurie dalyvavo kituose vaikų raidos tyrimuose dar nuo kūdikystės, ir išanalizavo jų CHRM2 genų variacijas. Šie vaikai, kai dar buvo maži, neturėjo elgesio sutrikimų ir buvo atsitiktinai surinkti iš įvairių JAV miestų. D. Dick tyrimų metu jiems buvo maždaug po 17 metų.

Mokslininkai surinko informaciją apie paauglių elgesį (nusikalstamumą, agresiją, narkotinių medžiagų vartojimą) ir klausė, ar jų tėvai žino, kur jie leidžia laiką, su kuo bendrauja, ką mėgsta veikti, kam išleidžia pinigus ir t.t. Tyrėjai siekė susidaryti bendrą vaizdą apie tai, ar tėvai domėjosi kasdieniu savo vaikų gyvenimu - tai yra, pamatuoti tėvų rūpestį ar jo trūkumą.

Kaip rašoma internetiniame žurnale “Psichologijos mokslas”, ši genetinė ir elgesio informacija atitinka “vaikų-orchidėjų” jautrumo modelį. Kitaip tariant, nepageidaujamą paauglių elgesį gali lemti sąveika tarp CHRM2 geno variacijos ir tėvų dėmesio trūkumo. Tiesa, kitomis aplinkybėmis ši sąsaja gali nulemti pozityvius padarinius.

CHRM2 variacijos ir aplaidaus auklėjimo kombinacija lėmė didžiausią paauglių agresiją, o kombinacija su rūpestinga tėvų priežiūra - pavyzdingiausią paauglių elgesį. Jei toks vaikas auga bloguose namuose, jis labiau nei kiti vaikai rizikuoja pasukti blogu keliu, bet jei jis auga mylinčioje šeimoje, jo rizika yra mažesnė nei kitų tokiose pat šeimose augančių vaikų.

Paaugliai, kurių tėvai nebuvo labai rūpestingi, dažniau gyveno nesaugiuose rajonuose ir bendravo su problemų turinčiais draugais. Kai kurie vaikai be didelių bėdų užauga ir tokioje aplinkoje, tačiau šių stresų gali pakakti palaužti “vaiką-orchidėją”.

Jei paaiškėtų, kad CHRM2 yra “vaiko-orchidėjos” genas, jis paaiškintų kai kuriuos anksčiau atliktų tyrimų rezultatus. Pavyzdžiui, tyrimai parodė, kad šis genas yra susijęs su sunkia depresija ir kognityviniais gebėjimais. Tačiau ši sąsaja nėra tiesioginė, o neigiamos pasekmės nėra būdingos visiems genetinėje rizikos grupėje esantiems paaugliams. Panašu, kad CHRM2 nėra “kažko genas”; jį labiau tiktų vadinti “tendencijos pasiduoti gyvenimo sėkmėms ir nesėkmėms” genu.